Kai šeimoje gimsta kūdikis, visi džiaugiasi – tai šventė, nes žmogus atėjo į pasaulį ir su juo begalinė viltis. Pirmiausia su kūdikiu į pasaulį įžengė tyrumas, šviesa, atvirumas bei galimybė kitiems žmonėms pažinti meilę ir ja gyventi. Per kūdikį įžengė ir viltis, nes šiam kūdikiui viskas įmanoma, jei tik tie, kuriuos jis sutiks savo gyvenimo kelyje, bus dosnūs meilės ir padės jam tapti tikru žmogumi, sugebančiu kitus mylėti net pamiršdamas save, sugebančiu Dievą mylėti taip, kad širdis tampa tokia gili ir plati, jog sutalpina dangų.

Per Krikštą šis kūdikis įžengia į Bažnyčią, ir tai taip pat visos Bažnyčios didžiulė šventė. Juk Bažnyčia be žmonių tėra pastatas, o tikroji Bažnyčia – tai visi mes, kartu su Jėzumi, Dievo Motina, Jonu Krikštytoju, visais šventaisiais, – visi, tiek šventieji, tiek nusidėjėliai, susirinkę Kristaus vardu, Jo meilės sujungti, Šventosios Dvasios mokomi. Bažnyčioje nebūna svetimo skausmo ar džiaugsmo. Juk jei vienas šeimos narys susiduria su problemomis, kiti negali likti abejingi. Taip pat vieno nario džiaugsmas persiduoda ir kitiems. Todėl labai svarbu, kad visi sakramentai, kuriuos švenčia Dievo Tauta, būtų bendruomeniški: Krikštas, Santuoka, Sutvirtinimas vyktų visos bendruomenės akivaizdoje.

Kūdikio krikštas ypač svarbi visai Bažnyčiai šventė, kuri turėtų pripildyti džiaugsmo kiekvieną. Kiekviename iš mūsų kažkada gyveno kūdikis. Jeigu jis dar gyvas, tai mūsų siela dar jautri, pagavi. Jei jaučiame, kad mūsų širdis surambėjo, mūsų gyvenime daug miglos, mažai džiaugsmo, tai ir vėl kūdikis suteikia galimybę atgaivinti savyje tai, ką esame apmarinę. Tik turime mokytis kartu su juo stebėtis, džiaugtis ir mokytis iš jo, nes pasakyta – jei netapsime kaip vaikai, neatrasime kelio į Dangaus Karalystę. To vaikiško tyrumo išsaugojimas – didžiulė atsakomybė, taip pat kaip ir atsakomybė už tuos vaikus, kurie gyvena aplink mus, kurie sprendžia sudėtingas problemas, išgyvena sunkias dramas. Privalome padaryti viską, kad jie nebūtų paniekinti, sulaužyti, subjauroti aplinkos.

Nuodėmė žudo ir atskiria nuo mūsų gyvybės šaltinio. Ji pirmiausia žudo tą tyrumą ir džiaugsmą, kurį Viešpats kiekvienam dovanoja. Todėl galime sakyti, kad kiekviename iš mūsų yra Lozorius, kiekvienam iš mūsų tenka būti Mortos ir Marijos vietoje, kurios eina prie mirusio brolio Lozoriaus ir rauda, jog mirė tas, kuris Jėzui buvo brangus. Mūsų sieloje taip pat vis kankinamai gimsta klausimas: kodėl pražudėme tas galimybes, kurios mums buvo padovanotos, kodėl nepasinaudojome tomis dovanomis, kurios mumyse stiprintų džiaugsmą ir gyvenimą?

Tačiau ne nevilčiai priklauso paskutinis žodis. Pas kiekvieną iš mūsų ateina Jėzus Kristus, ir mes turime galimybę pulti prie Jo kojų ir pasakoti apie savo gėlą. Kiekvienam jis atsako: neliūdėk, tavyje gims Dangaus Karalystė, tu patirsi gyvenimo pilnatvę. Mums sunku patikėti – ar kalbi, Viešpatie, apie laikų pabaigą? Aš noriu tikėti, kad galiausiai ašaros bus nušluostytos, bet tai bus tarsi jau po visko. Tačiau Jėzus mums atsako – netiesa tai, ką sakai. Aš esu prisikėlęs Viešpats, ir kiekvienas, kuris manimi įtikės, mane priims, net jei yra miręs, prisikels, atgys. Kiekvienas iš mūsų gali išgirsti Viešpaties raginimą: kelkis, Lozoriau, iš kapo, būk gyvas, būk mano draugas čia ir dabar, kur prasideda Dangaus Karalystė, kur prasideda mūsų kelionė į pilnatvę ir Viešpaties artumą.

Per Krikštą kūdikis įžengia į Bažnyčią ir kartu Viešpats įžengia į jo gyvenimą. Tai kelionės pradžia, bet kartu tai kiekvieno gyvenimo kulminacija, durys į gyvenimą, nuo kurių vis nuklystame, ir prie kurių Viešpaties malonė mus grąžina.

Parengė Andrius Navickas

Comments are closed.