2017 metų sausio 7 dieną eidamas 69-uosius metus po sunkios ligos Vengrijoje mirė fotografas, keliautojas ir poetas Paulius Normantas, pasak akademiko Antano Andrijausko, „vienas didžiausių pasaulio mastu Tibeto ir Rytų kultūros metraštininkų“.

Į pirmąją kelionę po Himalajus P. Normantas išsirengė 1989-aisiais. Vykdydamas savo gyvenimo priesaką „Skleisk tiesą apie Himalajus ir juose gyvenančias tautas“, keliautojas ir fotografas surengė kelias dešimtis ekspedicijų po Tibetą, Himalajus, Indiją, Tailandą, Mianmarą, Butaną ir kitas valstybes, kur fiksavo nykstančias tautas ir tauteles, jų papročius, žmones – jų religinį bei kasdienį gyvenimą ir meną, gamtos ir architektūros paminklus, 20 pasaulio valstybių surengęs per 200 parodų, išleidęs 12 fotografijų knygų.

Paulius Normantas. Tibetas 1994 m.

Prieš keletą metų fotografas išleido paskutinę savo fotografijų knygą „Keturius Budos pėdos: keturi šventieji miestai“, kurioje įamžinti keturi budistams šventi miestai Indijoje ir Nepale. Tuo metu jis viename interviu teigė: „Per savo tris fotografavimo dešimtmečius padariau apie 100 tūkst. fotografijų, – teigia P. Normantas ir toliau skaičiuoja, – koks 1,5 tūkst. fotografijų sugulė į knygas, dar porą tūkstančių parodžiau parodose. Manau, kad bent 10 procentų iš viso archyvo yra gera fotografija. Tad didžiosios dalies mano darbų dar niekas net nėra matę…“

Apie P. Normanto darbus akademikas A. Andrijauskas yra rašęs: „Normanto fotografijų ciklai tarsi išplėšia iš istorinės būties esmingiausius istorinio Tibeto, Nepalo, Kašmyro, Kampučijos tautų, Pakistano, Igarkos krašto, encų, nencų, ugrų-finų ir daugelio kitų etninių grupių gyvenimo fragmentus. Šios fotoepopėjos – ne tik fotojuostoje įamžinti kelionių, asmeninės patirties įspūdžiai, bet ir didžiai vertingi unikalių tautų kultūros istorijos, antropologijos, etnografijos, fotomeno, istorijos dokumentai. Normanto „rašomame“ daugelio egzotiškų Rytų tautų ir etninių grupių fotometraštyje – daug istorijai svarbių faktų, detalių, spalvingų personažų, nykstančių kultūrų pėdsakų, kuriuos labai svarbu šiandien priminti pasauliui <…> Normanto ciklai skamba kaip reqiuem išnykusioms ir nykstančioms tautoms“.

Paulius Normantas. Tibetas 1994 m.

Fotografo atminimui skelbiame ištrauką iš 2011 metais vykusio pokalbio su Pauliumi Normantu, kurį parengė Gediminas Kajėnas. Tekstas publikuotas žurnale „Kelionė su Bernardinai.lt“

1989 metais, kai Lietuvoje pamažu prasidėjo pokyčiai, Jūs patraukėte į Rytus, Tibetą? Kas paskatino tai padaryti?

Į klausimą, kodėl išvažiavau į Tibetą, man lygiai taip pat sunku atsakyti, kaip ir į klausimą, kodėl tapau fotografu. Aš nežinau, tiesiog taip nutiko. Nors dar mokydamasis vidurinėje mokykloje jau buvau „pakramtęs“ rytietiškos literatūros bei meno. Vėliau studijuodamas Kaune bei Vilniuje nemažai bendravau su intelektualais, kurie domėjosi Rytais, po keliolika kartų žiūrėdavau Akiros Kurosawos filmus, kurie sovietiniame lageryje man buvo lyg gaivaus vėjo gūsis. O per penkerius klajonių bei įvairiausių darbų metus Tolimuosiuose Rytuose, Altajaus krašte, prisiskaičiau daug gerų Rytų kultūros bei meno knygų, kurių tuo metu išleisdavo Novosibirsko, Taškento universitetai. Man tos knygos buvo tapusios brangenybėmis, kurias visur vežiodavausi kuprinėje ar sąmonėje įsirašęs perskaitytus tekstus bei juose matytus vaizdus. Tad Rytams nuo seno jutau nepaaiškinamą trauką.

1989 m. pavasarį Budapešte parengęs pirmąjį fotografijų albumo „Išdžiūstantys šaltiniai“ apie finougrų tautas maketą, ketinau vykti į fotografų Meką-Arlį Prancūzijoje, mat Vengrijoje tuo metu jau vėrėsi sienos. Mano prosenelis buvo Napoleono kareivis, užsilikęs Lietuvoje, tad galvojau, grįšiu kelias generacijas į praeitį, į vieno iš savo protėvių žemę, rinksiu vynuoges, fotografuosiu ir gyvensiu ramų gyvenimą… Tačiau po dviejų mėnesių jau žygiavau per Tibetą…

Lietuvoje prieš savo numatytą emigraciją į Prancūziją sutikau bičiulį, daktarą Liną Jovaišą, kuris man pasakė: „Pauliau, tu sujungsi Lietuvą su Tibetu.“ Skambėjo neįtikėtinai, tačiau nejučia viskas apsisuko 180 laipsnių kampu.

Paulius Normantas. Tibetas 1994 m.

Ketinote keliauti ir fotografuoti Tibetą?

Nors netikėjau kinų propaganda apie demokratiją Tibete, tačiau vyliausi gauti vizą ilgesniam laikui ir už maistą bei nakvynę padėti tibetiečiams atstatyti sugriautus vienuolynus bei šventyklas. Deja, ši iliuzija, pamačius realią situaciją, greitai žlugo.

Taip pat galvojau tapti budistu. Prieš išvyką į Tibetą pirmą kartą nuvykau pas tėvą Stanislovą. Jis labai rimtai mane atkalbinėjo nuo kelionės, bet kai pamatė, kad esu pasiryžęs, palinkėjo: „Tik netapk religijų kolekcionieriumi.“ Tai man išties buvo svarbūs žodžiai. Tik vėliau supratau jų prasmę: juk iš tiesų visos religijos kalba apie meilę ir tai, ką bet kurią religiją išpažįstantis žmogus privalo – dalintis ja. Tąkart, pamenu, paprašiau tėvo Stanislovo Šventojo Rašto dovanų, o jis, prieš pat man išvykstant, pasikvietė į savo celę, ištraukė pačią mažiausią maldaknygę juodais viršeliais, davė į rankas ir palaimino… Tai man buvo ypatingas ženklas.

Paulius Normantas. Tibetas 1994 m.

O Tibete, praėjus vos kelioms dienoms po atvykimo, netikėtai susipažinau su vokiečių profesoriumi Klemu, mokėjusiu ne tik kinų, bet rusų ir dar gal dešimtį kalbų. Taip drauge su juo pasukome į Tibeto sostinę Lhasą. Buvo praėjęs kiek daugiau nei mėnuo nuo tragiškų Tianmenio aikštės įvykių. Per keletą savaičių mes pasiekėme šiaurinius Tibeto vartus ir trejetą dienų ieškojome būdų, kaip prasiveržti į Lhasą. Tačiau net su profesoriaus žiniomis mums nepavyko to padaryti. Tad dar du mėnesius ėjome apie Šiaurės ir Rytų Tibetą. Taip atsidūrėme labai įdomiose vietose, pravažiavome pro Dalai Lamos XIV gimtinę, kelis svarbiausius Pietų Tibeto Kumbumo bei Labrango vienuolynus, kuriuose praleidome nepaprastą laiką. Man tai sukėlė itin galingų įspūdžių. Įsivaizduokite, Labrango vienuolyne prieš okupaciją buvo 7 000 vienuolių. Kai aš jame lankiausi, vaizdas buvo gan liūdnas – didžiuma pastatų buvo virtę griuvėsiais, veikė vos kelios šventyklos, o maždaug 300 vienuolių gyveno itin sunkiomis sąlygomis. Šiame vienuolyne praleidome gal savaitę. Aš daug fotografavau, ir man sekėsi – padariau apie pusę tūkstančio fotografijų.

Ten jaučiausi lyg ne žemėje. Mano galva, Tibetas – maldų planeta, įsmigusi į Himalajus… Tik pamėgink įsivaizduoti, kad iki okupacijos šioje tautoje buvo apie 600 tūkstančių vienuolių, 10 procentų visos tautos… Po 23 metų kelionių ir darbo Himalajuose ši vienuolių ir maldų planeta man vis atsiveria naujai, nors nuo 1994 metų antrosios ekspedicijos ir nebegaliu įvažiuoti į okupuotą Tibetą.

Paulius Normantas. Tibetas 1994 m.

Jūsų fotografijose svarbus akcentas – dvasiniam žmonių gyvenimui, apeigom, šventoms vietoms, vienuoliniam gyvenimui. Ar visos šios kelionės, fotografavimai Jums yra ir tam tikra piligrimystė?

Anksčiau tai buvo ne piligrimystė, o juodas darbas. Būdavo, kad per penkis–šešis mėnesius padarau aštuonis tūkstančius fotografijų. Įspūdingas skaičius… Žinoma, dalis fotografijų – dubliai, tačiau jas taip pat reikia skenuoti, kad matytum, kas pavyko. Mano studija prasideda Žemaitijoje ir tęsiasi iki pat Indonezijos… 14 valstybių turiu savotiškus savo filialus (juokiasi).

O piligrimystės svarbą supratau ne taip seniai, gal prieš keturias ar penkias žiemas. Visame pasaulyje šventos vietos yra ypatinguose taškuose. Jos šventos ne šiaip sau. Būdamas tokiose vietose – ir nesvarbu, katalikiška ar budistiška tai vieta, – žmogus apsivalo, ir tuomet lengviau jam tampa eiti šviesos keliu.

Dabar kuo toliau, tuo labiau mano kelionės tampa piligrimyste tikrąja to žodžio prasme, nes vis mažiau jėgų kameras ir juostas ant pečių tempti. Būna, iš tramplyninių vietų, Delio ar Nepalo, vykdamas į konkrečią fotografavimo vietą, pasiimu vos vieną fotoaparatą. Tad turiu daugiau laiko ir galimybių gerti šviesą. <…>

Paulius Normantas. Tibetas 1994 m.

Jūsų darbas – savotiškas etnografinis tyrinėjimas, per fotografiją mėginant išsaugoti įvairių, net mažiausių Himalajų tautų žmonių veidus, jų papročius, kultūrą. Ar jaučiate tokią misiją?

Nežinau, iš šalies gal geriau matyti. Aš tik noriu kuo daugiau ir kuo geriau padaryti. Anksčiau, ypač fotografuodamas knygai „Budos vaikai“, jutau, kad tai, ką fotografuoju, netrukus pranyks. Tada ir parašiau 10 Himalajų fotografo Pauliaus Normanto priesakų. Štai keletas jų: nefotografuok Himalajuose to, ką gali rasti kituose kraštuose, fotografuok pirmiausia žmones, ypač mažąsias Himalajų tautas, nes greitai ten jų neberasime, skleisk tiesą apie Himalajus ir juose gyvenančias tautas… Ir šiandien šie priesakai mane lydi kelionėse po Himalajus.

Dirbant kituose kraštuose ypač svarbu išmanyti tą kultūrą. Kadangi po Rytus keliauju jau tris dešimtmečius, šiek tiek išmanau budizmą, jų apeigas, žinau švenčiausias vietas, ir tai man leidžia atvykus į konkrečią vietą per ganėtinai trumpą laiką padaryti daugiau.

Paulius Normantas. Tibetas 1994 m.

Vis dėlto dabar mažiau žmonių fotografuoju. Ypač tai matyti naujausioje knygoje „Auksinis Budos vėjas“, kur iš daugiau nei šimto fotografijų yra vos šeši portretai. Čia kalbėti reikia labai fotografiškai. „Auksinis Budos vėjas“ visas spalvotas, „Drakonų ir maldų karalystė – Butanas“ – du trečdaliai spalvotų nuotraukų. Su spalvota juosta portretų praktiškai nedarau. Iš 120 juostų, kurias dabar imu į kelionę, koks 30 yra spalvotų. Reikėtų labai rimtai šlifuoti, kad iš spalvotos juostos pavyktų bent du geri portretai. Su nespalvota juosta darbas kiek kitoks. Ir ne tik todėl, kad jos spauda pigesnė.

Tiesa yra ir ta, kad bėgant metams mano reakcija silpsta, ji nebėra tokia aštri. Norint juoda-balta juosta reportažą daryti gatvėje, turguje ar prie šventyklos, privalai bent keliomis sekundėmis būti priekyje, numatyti, kas netrukus vyks. Sukomponuoji kadrą ten, kur žinai, kad netrukus bus veiksmas ir fotografuoji… Turi vietoje būti anksčiau. Dabar man vis sunkiau suspėti. Todėl daugiau dirbu su spalvota juosta, fotografuoju peizažus, natūraliai juose vis mažiau pasitaiko ir žmonių. Lipdamas į kokią vietą 5 kilometrų aukštyje, pakeliui net nestoju fotografuoti – taupau jėgeles.

Paulius Normantas. Tibetas 1994 m.

Gal todėl dabar daugiausia dirbu be kameros. Tokia mano šių dienų praktika. Naktį, šviečiant mėnuliui, ar vakarėjant vaikštau po kaimelius, šventyklas, kiemus ir žiūriu, kaip krenta šešėliai, kokios trajektorijos, kur vaikščioja vienuoliai, kaip grįžta jakai iš kalnų, susitinka žmonės prie laužo… Tada ir padarau daugumą savo kadrų. Ir tik vėliau juos nufotografuoju kamera. Kaip geras futbolininkas žaidžia be kamuolio ir visada atsiduria vietoje, kur nukris kamuolys, taip ir aš… (juokiasi)

Beje, pirmoji mano spalvota juosta buvo kaip tik 1989 metais fotografuojant Tibetą. Pirma juosta dažniausiai visada būna geriausia. Tačiau seniai supratau, kad tai ne mano darbai, jie tik per mane padaromi…

O apie misiją… Aš dirbu Tibeto laisvės bylai, siekdamas išvaduoti šią šalį, jo žmones iš Kinijos komunistų gniaužtų. Ir ne tik dėl pačių tibetiečių. Demokratinės reformos Kinijoje būtų į naudą ne tik Tibetui, bet ir pačiai Kinijai bei visam pasauliui. Visi galėtume įkvėpti daugiau deguonies <…>

Paulius Normantas. Tibetas 1994 m.

 

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *