Mirė Zygmuntas Baumanas – vienas giliausių mūsų laikų socialinių kritikų. Dabar galės tęsti diskusijas su bičiuliu Leonidu Donskiu anapus. Na, o mes norime priminti Baumano teksto fragmentą, rašytą gana seniai, tačiau nepraradusį aktualumo. Lietuviškai jis pirmą kartą buvo paskelbtas prieš septynioliką metų „Šiaurės Atėnuose“.

„Neturi reikšmės, kiek žmonių pasi­rinko moralinę pareigą vietoj savisaugos racionalumo, – svarbu, kad kai kurie ją pa­sirinko,“ prieš du dešimtmečius rašė žymus sociologas Zygmuntas Baumanas, apie žmonių, nutarusių rizikuoti savo ir savo šeimos gyvybėmis, vardan nacių persekiojamų žydų gelbėjimo. „Blogis nėra toks visagalis“, tęsia jis. „Jam galima priešintis. Faktas, kad kai kurie pasi­priešino, sugriauna savisaugos logikos au­toritetą“.

Štai viena istorija iš Sobiboro: keturioli­ka kalinių bandė pabėgti. Per kelias valan­das visus sugaudė ir atvedė į centrinę lage­rio aikštę, kur laukė išrikiuoti visi kiti kali­niai. Čia bėgliams pasakė: „Jūs, žinoma, greit mirsit. Bet prieš tai kiekvienas turėsit pasirinkti savo mirties kompanioną“. Jie at­sakė: „Niekada!“, „Jeigu atsisakot, – ramiai pasakė komendantas, – tuomet juos parink­siu aš. Tik ne keturiolika, o penkiasdešimt“. Jam nereikėjo įvykdyti savo grasinimo.

Lanzmanno filme „Shoah“ sėkmingai pabėgęs buvęs Treblinkos kalinys prisime­na, kaip, sulėtėjus dujų kamerų kuro tieki­mui, iš Sonderkommando narių buvo atimti maisto daviniai ir, kadangi jie tapo nebe­naudingi, pagrasinta sunaikinimu. Jų viltys išgyventi prašviesėjo, kai buvo apsupta ir į Treblinkos vagonus pakrauta nauja žydų siunta.

Ir vėl Lanzmanno filme buvęs Sonder­kommando narys, dabar kirpėjas Tel Avive, prisimena, kaip skusdamas aukų galvas, ku­rių plaukų reikėjo vokiečių čiužiniams, jis nutylėdavo šios procedūros tikslą ir ragin­davo savo klientus pasiskubinti į tai, kas – šie buvo priversti tikėti – neva buvo bendri dušai.

Diskusijoje, kuri prasidėjo 1987 m. res­pektabiliame lenkų katalikų savaitraštyje „Tygodnik Powszechny“ paskelbus jaudi­nantį profesoriaus Jano Blonskio straipsnį „Vargšai lenkai žvelgia į getą“, Jerzy Jastrzębowskis prisiminė istoriją, kurią jam pasakojo vienas iš vyresnių jo šeimos na­rių. Šeima pasiūlė paslėpti seną draugą žy­dą, kuris atrodė kaip lenkas ir kalbėjo ele­gantiška lenkų didiko kalba; tačiau ji atsisa­kė priglausti tris jo seseris, kurios atrodė kaip žydės ir šnekėjo su ryškiu žydišku ak­centu. Draugas atsisakė būti išgelbėtas. Jastrzębowskis rašo:

Jeigu mano šeimyna būtų nusprendusi kitaip, devyni nuošimčiai prieš vieną, kad jie būtų visi sušaudyti. Tikimybė, kad mūsų draugas ir jo seserys tokiomis sąlygomis iš­gyvens, turbūt buvo dar mažesnė. Ir vis dėl­to žmogus, kuris man papasakojo šią šeimos tragediją ir vis kartojo, „ką mes galėjom pa­daryti, nieko negalėjom!“, taip ir nepažvel­gė man į akis. Suprato, kad aš nujaučiu, jog jis meluoja, nors visi faktai buvo teisingi.

Kitas diskusijos dalyvis, Kazimierzas Dziewanowskis, rašė:

Jeigu mūsų šalyje ir tiesiai prieš mūsų akis buvo išžudyta keli milijonai nekaltų žmonių, tai yra įvyko toks šiurpinantis įvy­kis, tokia baisi tragedija, – tuomet aišku, žmogiška ir suprantama, kad tie, kurie išgy­veno, negali atgauti ramybės ir yra perse­kiojami prisiminimų… Neįmanoma įrodyti, kad buvo galima padaryti daugiau, kaip ir neįmanoma įrodyti, kad buvo negalima padaryti daugiau.

Wladyslawas Bartoszewskis, okupaci­jos metu atsakingas už lenkų pagalbą žy­dams, pasakė: „Tik tas gali pasakyti, kad padarė viską, ką galėjo, kuris sumokėjo sa­vo mirtimi“ 

Vis dėlto labiausiai šokiruojanti tarp Lanzmanno įžvalgų yra blogio racionalu­mas (o gal tai racionalumo blogis?). Valan­da po valandos žiūrint tą nesibaigiančią Shoah agoniją, visu savo cinišku nuogumu parodoma ir atskleidžiama žeminanti tiesa: kiek nedaug ginkluotų vyrų pakako nužudy­ti milijonams.

Stulbina, kokie išsigandę buvo tie keli ginkluoti vyrai; kaip jie nujautė savo trapų pranašumą prieš žmonių bandą. Jų jėga rė­mėsi pasmerkta gyvybe apsimestiniame pa­saulyje – pasaulyje, kurį jie, žmonės su gin­klais, apibrėžė ir papasakojo savo aukoms. Tame pasaulyje paklusnumas buvo raciona­lus; racionalumas buvo paklusti. Būti racio­naliam apsimokėjo – bent jau kurįlaik, – bet tam pasauly nebuvo jokio kito, ilgesnio lai­ko. Kiekvienas žingsnis tame mirties kelyje buvo atidžiai suplanuotas, paskaičiuojant pelną ir nuostolius, paskatinimus ir baus­mes. Už nuolatinį dusulį galvijų tvarte buvo atlyginama grynu oru ir muzika. Dušai su persirengimo kambariais ir kirpėjais, rankš­luosčiais ir muilu buvo laukiamas išsilaisvi­nimas iš blusų, purvo ir žmogaus prakaito bei išmatų dvoko. Racionalūs žmonės į dujų kamerą eis ramiai, tyliai ir linksmai nusitei­kę, jeigu jiems tik bus leista tikėti, kad tai yra prausykla.

Sonderkommando nariai žinojo, kad prasitarus kaliniams, jog prausykla yra dujų kamera, baudžiama žaibiška mirtimi. Nusi­kaltimas nebūtų buvęs toks šiurpus, o baus­mė tokia žiauri, jeigu aukos būtų vedamos mirti apimtos baimės ir savižudiškos rezig­nacijos. Bet tam, kad pagrįstų savo tvarką vien baime, SS būtų reikėję daugiau karei­vių, ginklų ir pinigų. Racionalumas buvo efektyvesnis, lengviau pasiekiamas ir piges­nis. Ir norėdami jas sunaikinti, esesininkai apdairiai kultivavo savo aukų racionalumą.

Daugeliu atvejų visi valdžioje gali tikė­tis, kad racionalumas yra jų pusėje. Tačiau nacių valdžia, šalia jo, žaidimo taisykles iš­kreipė taip, kad racionalumas siekiant išgy­venti pavertė visus kitus žmogaus elgesio motyvus iracionaliais. Nacių sukurtame pa­saulyje protas tapo moralės priešu. Logika reikalavo pritarimo nusikaltimui. Raciona­lus asmens siekis išlikti reikalavo nesiprie­šinti kito sunaikinimui. Toks racionalumas kiršino kankinius vienus su kitais ir naikino jų bendrą žmogiškumą. Jis taip pat juos pa­vertė priešais tų, kurių dar nepalietė mirtis ir kuriems kurį laiką atiteko stebėtojų [bystan-ders] vaidmuo. Kilnus tikėjimas racionalu­mu maloningai išvadavo nuo kaltinimo ne­moralumu bei sąžinės graužaties ir stebėto­jus, ir aukas. Sumenkinęs žmogaus gyvybę iki apskaičiuotos būtinybės išgyventi, šis ra­cionalumas iš žmogaus išplėšė jo žmogiš­kumą.

Nacių laikai seniai praeity, tačiau jų nuodingas palikimas toli gražu nėra išny­kęs. Mūsų besitęsiantis nesugebėjimas sup­rasti holokausto reikšmės, nepasiduoti įbauginamiems šitos žudikiškos apgaulės, mūsų noras tęsti šį istorijos žaidimą racio­nalumo kauliukais, tikintis, kad išvengsime moralės kaip kažko, kas yra netinkama ir beprotiška, mūsų pritarimas efektyvių skaičiavimų autoritetui kaip argumentui prieš etines nuostatas – visa tai iškalbingai liudija pagedimą, kurį holokaustas atskleidė, bet, pasirodo, mažai padarė, kad šis būtų diskre­dituotas.

Dvejus mano ankstyvos vaikystės metus senelis herojiškai, bet, deja, nesėkmingai bandė mane supažindinti su biblinio pasau­lio lobiais. Galbūt jis nebuvo labai įkve­piantis mokytojas; galbūt aš buvau bukas ir nedėkingas mokinys. Tačiau faktas, kad iš jo pamokų beveik nieko neprisimenu. Vis dėlto viena istorija giliai įsirėžė į mano sme­genis ir persekiojo mane daugelį metų. Tai pasakojimas apie šventą išminčių, kuris, ke­liaudamas ant maisto maišais apkrauto asi­lo, kelyje sutiko elgetą. Šis paprašė ko nors pavalgyti. „Palauk, – tarė išminčius, – pir­miausia turiu atrišti maišus“. Kol šis atrišo, elgeta pasimirė nuo ilgo badavimo. Tuomet išminčius puolė melstis: „Nubausk mane, o Viešpatie, nes aš nesugebėjau išgelbėti šio žmogaus gyvybės!“ Viskas, ką prisimenu iš senelio nesibaigiančių gražbylysčių, tai tas šokas, kurį patyriau išgirdęs šią istoriją. Ši istorija apstulbino mane kaip visiškai nelo­giška (tokia ji ir buvo) ir todėl neteisinga (tokia ji nebuvo). Man prireikė holokausto įsitikinti, kad antra nebūtinai kyla iš pirmo.

Net jeigu mes žinome, jog beveik nieko daugiau nebuvo galima padaryti, kad būtų išgelbėtos holokausto aukos (bent jau be papildomos ir greičiausiai baisios kainos), tai nereiškia, kad sąžinės dvejonės gali būti užmigdytos. Lygiai taip pat tai nereiškia, kad žmogaus gėdos jausmas yra nepagrįstas (net jeigu galima lengvai įrodyti jo iraciona­lumą siekiant išgyventi). Net patys skrupulingiausi ir istoriškai tiksliausi apskaičiavi­mai tų, kurie „galėjo“, ir tų, kurie „negalė­jo“ padėti, tų, kuriems „buvo galima“, ir tų, kuriems „nebuvo galima“ padėti, neturi reikšmės, juos palyginus su šituo gėdos jausmu. Šis jausmas yra nepakeičiama sąly­ga pergalės prieš lėtus nuodus –  pražūtingą Holokausto palikimą.

Net patys sudėtingiausi kiekybiniai „faktų“ tyrimo metodai mūsų nepriartins prie objektyvaus (t.y. universaliai įpareigo­jančio) moralinės atsakomybės problemos sprendimo. Nėra jokio mokslinio metodo nustatyti, ar nežydai kaimynai nesugebėjo sustabdyti žydų vežimo į konclagerius to­dėl, kad žydai buvo tokie pasyvūs ir paklus­nūs; ar žydai taip retai pabėgdavo nuo savo sargų todėl, kad jie neturėjo kur bėgti – jaus­dami aplinkinių priešiškumą ar abejingumą. Lygiai taip pat nėra mokslinių metodų nus­tatyti, ar labiau pasiturintys Varšuvos geto gyventojai negalėjo daugiau padėti varg­šams, gatvėje mirštantiems iš bado ir išseki­mo; ar Vokietijos žydai negalėjo pasiprie­šinti Ostjuden deportacijai; ar žydai, turėję Prancūzijos pilietybę, negalėjo imtis ko nors, kas pristabdytų „svetimšalių žydų“ sulaikymus. Vis dėlto tai yra dar blogiau – objektyvių galimybių ir sąnaudų skaičiavi­mai tik paslepia moralinę šios problemos esmę.

Esmė yra ne tai, ar tie, kurie išgyveno (kovotojai, kurie retkarčiais turėjo likti vien stebėtojais; stebėtojai, kurie dažnai bijoda­vo tapti aukomis), turėtų jausti kolektyvinę gėdą, ar jie turėtų jaustis išdidūs. Esmė yra ta, kad vien tik išlaisvinantis gėdos jausmas galėtų padėti išsaugoti moralinę šios baisios istorinės patirties reikšmę ir atsikratyti ho­lokausto vaiduoklio, kuris po šiai dienai persekioja žmogaus sąžinę ir susitaikymo su praeitimi labui šiandien mažina mūsų budrumą. Pasirinkimas nėra tarp gėdos ir iš­didumo. Pasirinkimas yra tarp išdidumo jausti morališkai išlaisvinančią gėdą ir gė­dos jausti morališkai pražūtingą išdidumą. Nesu tikras, kaip pats pasielgčiau, jeigu į mano duris pasibeldęs nepažįstamasis pa­prašytų manęs jį išgelbėti, paaukojant mano ir mano šeimos gyvybes. Aš buvau apsau­gotas nuo tokio pasirinkimo. Vis dėlto esu įsitikinęs, kad jeigu būčiau jam atsakęs prieglobstį, visiškai sugebėčiau pasiteisinti prieš kitus ir save, jog, paskaičiavus, kiek gyvybių būtų išgelbėta ir kiek pražudyta, mano atsisakymas jį priglausti buvo visiškai racionalus sprendimas. Esu taip pat įsitiki­nęs, kad jausčiau tą nepagrįstą, nelogišką ir vis dėlto tokią žmogišką gėdą. Ir vis vien esu taip pat tikras, kad jeigu ne tas gėdos jausmas, mano sprendimas jį atstumti per­sekiotų mane iki pat mirties.

Žmogžudiškos tironijos sukurtas nežmo­niškas pasaulis dehumanizavo savo aukas ir tuos, kurie pasyviai stebėjo, kaip anos mirš­ta, versdamas ir vienus, ir kitus naudotis sa­visaugos logika kaip moralinio abejingumo ir pasyvumo absoliutu. Niekas negali būti apkaltintas vien dėl to, kad neatsilaikė prieš tokį spaudimą. Tačiau niekas negali išveng­ti moralinio savęs pasmerkimo už šį pasida­vimą. Ir tik jausdami gėdą dėl savo silpnu­mo mes galim galutinai suardyti šio menta­linio kalėjimo sienas, kurios pergyveno sa­vo statytojus ir sargus. Šiandienos tikslas yra sugriauti šios tironijos galią laikyti jo aukas ir liudininkus kaliniais ilgai po to, kai kalėjimas jau sugriautas.

Metai po metų holokaustas traukiasi ir virsta greitai į praeitį grimztančios istorijos epizodu. Jo prisiminimo prasme vis mažiau tampa poreikis nubausti nusikaltėlius ar no­ras suvesti nepabaigtas sąskaitas. Nusikal­tėliai, kurie išvengė teismo, dabar jau gero­kai senstelėję; kaip ir tie, kurie patyrė jų nu­sikaltimus. Net jeigu dar vienas nusikaltėlis surandamas, ištraukiamas iš savo slėptuvės ir patraukiamas į pavėluotą teismą, kuo to­liau, tuo sunkiau bus jo nusikaltimo sunku­mą suderinti su šventu teisminio proceso kilnumu (ką liudija trikdantys Demjaniuko ir Barbie teismų atvejai). Be to, lieka vis mažiau žmonių, kurie dujų kamerų laikais turėjo spręsti, ar atidaryti duris prieglobsčio ieškančiam nepažįstamajam, ar neatidaryti. Jeigu bausmės už nusikaltimus ir sąskaitų suvedinėjimas išsekino istorinį holokausto reikšmingumą, galbūt mes galėtume šį siaubingą istorijos epizodą palikti tam, kam jis tariamai ir priklauso – praeičiai, – ir per­duoti jį profesionaliems istorikams. Tačiau tiesa yra ta, kad sąskaitų suvedimas yra tik viena iš priežasčių, verčiančių prisiminti holokaustą per amžius. Ir tai nėra viena iš svarbiausių priežasčių – niekad tai nebuvo taip akivaizdu kaip dabar, kad ši priežastis greitai praranda savo likusią praktinę svarbą.

Šiandien, kaip niekad, holokaustas nėra privati nuosavybė (jeigu apskritai kada nors tokia buvo). Jis nepriklauso nei jo vykdyto­jams, kurie turi būti nubausti, nei jo tiesio­ginėms aukoms, kurios dėl patirtų kančių siekia ypatingo supratimo, pritarimo ir at­laidumo, nei jo liudytojams, kurie ieško at­leidimo ar nekaltybės patvirtinimų. Šian­dieninė holokausto reikšmė yra ta pamoka, kurios jis moko visą žmoniją.

Holokausto pamoka yra lengvumas, su kuriuo daugelis žmonių, atsidūrę situacijo­je, kurioje pasirinkimo galimybės ribotos arba pasirinkimo kaina labai aukšta, atmeta moralinę atsakomybę (arba nesugeba jos prisiimti), pasirinkdami racionalaus intere­so ir savisaugos principus. Sistemoje, kurio­je racionalumas ir etika yra skirtingos prie­šingybės pusės, žmonija pralošia. Blogis gali dirbti savo blogus darbus, tikėdamasis, kad daugelis žmonių daugeliu atvejų susiaikys nuo neapgalvotų, beprotiškai drąsių veiksmų, – ir priešinimasis blogiui yra ne­apgalvotas ir beprotiškas. Blogiui nereikia nei entuziastingų pasekėjų, nei plojančios auditorijos – pakanka ir savisaugos instink­to, kurį skatina raminanti mintis, kad, dėkui Dievui, tai dar ne mano eilė: pasislėpęs dar galiu to išvengti.

Yra dar viena holokausto pamoka, nė kiek ne mažesnės svarbos. Jeigu pirmoji yra įspėjimas, tai antroji siūlo viltį. Būtent ant­roji pamoka verčia prisiminti pirmąją.

Antroji pamoka mums sako, kad savi­saugos iškėlimas prieš moralinę pareigą jo­kiu būdu nėra iš anksto nulemtas ir neišven­giamas. Mes galim būti spaudžiami tą dary­ti, bet niekas negali būti priverstas to daryti, todėl niekas iš tikrųjų negali užkrauti atsa­komybės, kad jie tą darė, tiems, kurie juos spaudė. Neturi reikšmės, kiek žmonių pasi­rinko moralinę pareigą vietoj savisaugos racionalumo, – svarbu, kad kai kurie ją pa­sirinko. Blogis nėra toks visagalis. Jam ga­lima priešintis. Faktas, kad kai kurie pasi­priešino, sugriauna savisaugos logikos au­toritetą. Jis parodo, kad galų gale tai yra pasirinkimas. Kiek žmonių privalo nepaklusti šitai logikai, kad blogis būtų nugalėtas? Ar yra koks stebuklingas nepaklusnumo slenk­stis, ties kuriuo blogio mašina būna privers­ta sustoti?

Post Scriptum iš: Zigmunt Bauman. Modernity and Holocaust. Cambridge: Polity Press, 1989)

Vertė Tomas Balkelis. Vertimas publikuotas 1999 m. „Šiaurės atėnuose“

One Comment