Ką ištarti mirštančiajam ant tavo rankų? Kokią atsakomybę tie žodžiai turi? Kokia kančios prasmė? Vizitas bene vienintelėje pasaulyje košerinį maistą tiekiančioje krikščioniškoje ligoninėje su nuosavu rabinu, koplyčia ir musulmonais slaugais atveria Jeruzalę, kokia ji visad siekė būti: taikoje ir atvira, pagarbi žmogui. Neapykantos naikinamoje Šventojoje Žemėje čia pražysta žmogiškumas.

Sesuo Monika, slaugė ir Jeruzalės Šv. Luiso ligoninės direktorė, savo patirtis apie skausmą, kančią, ligą, mirtį ir gyvenimą dėsto atvirai ir lyg tarp kitko – sako, be humoro tokiomis temomis kalbėti neįmanoma; tarpusavyje maišosi etinis, filosofinis, religinis lygmenys. Tačiau ryškiausias jų – žmogiškasis; toks visų išgyventų ir išgyvensimų skausmingų istorijų moralas.

Sesuo Monika savo gyvenimą paskyrė Jeruzalės ligonių slaugai

Dantų protezai

Šv. Luiso ligoninė, vos keli žingsniai per tramvajaus bėgius nuo krikščioniškojo Jeruzalės senamiesčio kvartalo, į kurį patenkama per Naujuosius Vartus, čia balsvo akmens sienomis ir jūros mėlio durimis švyti nuo 1889 metų, Osmanų imperijos laikų. 1948-aisiais, po Izraelio įsikūrimo ir Jeruzalės padalijimo į vakarų (žydų) ir rytų (arabų, administruojama Jordanijos), palei jos langus ėjo niekieno žemė, ant stogo patruliavo Izraelio kareiviai, o priešais, šalia akmeninių Senamiesčio sienų – Jordanijos kariuomenė. Šiuo laikotarpiu nutiko dantų istorija, kurią sesuo Monika pasakoja kaip anekdotą.

Pasirodo, 1954 metais prie atviro ligoninės lango stovėjusiai pacientei nusičiaudėjus, jos dantų protezai nukrito į tą „niekieno žemę“, tarp spygliuotų vielų ir militaristinių įtvirtinimų. Senolė užsispyrė dantis atgauti, tačiau šmirinėti jų beieškant toje teritorijoje būtų rizikinga – nušauti galėjo bet kurios pusės kareivis. Todėl ligoninės seserys paskambino Užsienio reikalų ministerijai, kuri sušaukė specialią komisiją, o ši nusprendė, jog senolės dantys yra pakankamai svarbus motyvas laikinai nutraukti ugnį. Sutartą dieną seserys, lydimos Izraelio, Jordanijos bei Prancūzijos (Jungtinių Tautų vardu) kareivių, su oficialiu leidimu patraukė ieškoti pamestų dantų. Rado.

Sesuo Monika šioje istorijoje įžvelgia simbolinę prasmę: „Šiandien susitarti nutraukti ugnį labai sunku, ką aiškiai matėme per Gazos karą prieš porą metų: tuomet ugnies nutraukimą išlaikyti buvo sudėtinga dėl politinių priežasčių, dėl taikos pavojaus. Tačiau dantys yra ne politika, ne religija: dantys yra tik – tik! – žmogiška. Visi galime įsivaizduoti, ką reiškia pamesti dantis jiems iškritus pro langą – tai taip žmogiška, kad apie politiką negalvoji ir tiesiog nori žmogui padėti. Taip ir nutiko: ugnis nutraukta, dantys surasti. Tai vyksta ir šiandien Izraelyje ir Palestinoje: sveikatos sistemoje visi lygūs. Nueik į ligoninę, joje rasi visų.“

Šv. Luiso ligoninėje slaugomi žmonės paskutiniame jų gyvenimo etape: vėžio, demencijos pacientai, žmonės komoje arba labai garbaus amžiaus; jie žino, kad šis pastatas jiems yra paskutinis šioje žemėje. „Jie čia atvyksta praleisti paskutinio savo gyvenimo tarpsnio, kuris gali būti viena diena – kai kurie vėžio pacientai miršta jau kitą dieną; arba dvidešimt metų: turime vyrą, kuris komos būsenos pas mus guli du dešimtmečius, – pasakoja sesuo Monika. – Mūsų pacientai yra iš visų Jeruzalėje gyvenančių grupių: palestiniečiai ir izraeliečiai, žydai, krikščionys, musulmonai. Visi gyvena kartu, dalijasi palatomis. Labai gražu regėti vienas kito nepažįstančius, išankstinių nusistatymų ir neapykantos pilnus žmones gulinčius vienoje palatoje ir staiga suvokiančius: man vėžys ir jam vėžys – turime daugiau bendrumų nei skirtumų, nors galbūt aš – žydas, o jis – musulmonas. Šeimos nariai taip pat turi šios patirties, ir galiu užtikrinti, jog santykiai tarp visų pacientų bei jų šeimų nuostabūs. Tai ir yra didžiausia pacientų dovana mums: padėti suvokti, kas šiame gyvenime išties svarbu. Pirmiausia tai – kas jungia mus kaip žmones, o ne politikos ar religijos teigiami skirtumai. Mes tai išgyvename kiekvieną dieną.“ Kai seserį Moniką sutikau pirmą kartą Jeruzalės Notrdamo centre, ji pasakojo apie pacientę žydę, kuri prisiartinus gyvenimo saulėlydžiui prisipažino: „Visą gyvenimą nekenčiau palestiniečių, tačiau dabar, pačioje pabaigoje, ši neapykanta dingo: mano geriausias slaugas yra palestinietis.“

Ligoninėje dažniausiai skamba hebrajų ir arabų kalbos, ženklai užrašomi ir prancūziškai

Kas sunku, o kas glosto širdį

Sesuo Monika – Monika Dullman – iš Vokietijos į Šventąją Žemę pirmąkart atvažiavo 1985 metais teologijos studijų. Po šios viešnagės labai norėjusi grįžti, tad 1987-aisiais atvyko vėl kaip savanorė Šv. Luiso ligoninėje. Po to vis grįždavo ir grįždavo… „Kol supratau, kad Jeruzalėje man patiko ne tik pats darbas, bet ir bendruomenė“, – sako ji. Įstojusi į Šv. Juozapo Aparicijos seserų kongregaciją, ji dvejus metus praleido Romoje, Prancūzijoje mokėsi slaugos ir 1999 metais atsikraustė į Jeruzalę. Tuometinei Šv. Luiso ligoninės vyriausiajai seseriai skaičiuojant daugel dešimčių amžiaus ir pavargus, 2004-aisiais sesers Monikos paprašyta perimti ligoninės valdymą.

Ar sunkus tai buvęs kelias? „Šią ligoninę labai myliu ir manau, jog čia gaunu žymiai daugiau, nei galiu duoti kitiems, – sako ji. – Tačiau turiu prisipažinti, jog slaugymas man daug arčiau širdies nei administraciniai darbai. Nėra lengva, tačiau džiaugsmo patiriame daugiau nei sunkumų. Sunku regėti žmones mirštant; sunku regėti žmones kenčiant. Džiugu padėti jiems kentėti mažiau; džiugu dalintis su jais paskutiniu jų gyvenimo etapu. Sunku rasti pinigų ligoninei išlaikyti ir renovacijoms, sunku atitikti visus Izraelio sveikatos ministerijos reikalavimus, sunku rasti gerų darbuotojų. Tačiau žiūrėdama į visus tuos praėjusius metus turiu pasakyti, jog džiaugsmo turėjome daugiau nei sunkumų.“

Šiuo metu ligoninėje, pavadintoje Prancūzijos karaliaus ir septintojo kryžiaus žygio vedlio Luiso IX vardu, vyksta renovaciniai darbai; šmirinėja darbininkai, kampuose sukrauti maišai cemento. Viršutiniame aukšte esančiose palatose guli 50 pacientų. Jauni savanoriai iš užsienio baltais chalatais pertraukėles praleidžia kieme, saulėkaitoje. Ligoninės sienos prieš daugiau nei šimtmetį prancūzų ištapytos herbais ir kryžiaus žygiais.

Pasakoja sesuo Monika

Atrasti taiką su savo gyvenimu

Turėjome vieną pacientą, religingą žydą, kuris laukė Mesijo atėjimo. Jis kentėjo nuo demencijos ir kasdien bent po šimtą kartų kartojo: „Mesijas ateina, pamatysite. Ar žinote, jog Mesijas ateina, šiandien Jis ateis.“ Tad visi žinojome, jog šis pacientas laukia Mesijo. Viena mūsų seserų, taip pat kenčianti nuo demencijos, sėdėdavo šalia ir atsakinėdavo: „Jis jau atėjo!“ Jis sako, kad ateis, o ji – kad jau atėjo; dėl savo psichinės būklės jie niekaip negalėjo susišnekėti, turėjome juos atskirti. Šis vyras mirė staiga: vieną šeštadienį, per šabo pietus, pasakė: „Nelabai gerai jaučiuosi, paguldykit mane į lovą.“ Paguldėme, o jis, vos galvai palietus pagalvę, numirė.

Kadangi jo žmona, religinga žydė, šeštadienį atvykti į ligoninę negalėjo – ir vairuoti, ir atsiliepti telefonu per šabą draudžiama – pasiuntėme savo darbuotojų pas ją į namus, kad praneštų, jog jos vyras mirė. Ji turėjo palaukti, kol saulei nusileidus pasibaigs šabas, ir greitosiomis suorganizuoti laidotuves, nes pagal žydų tikėjimą žmogus turi būti palaidotas nedelsiant. Mirė per pietus, o dešimtą valandą vakaro jau palaidotas. O jai per tokį trumpą laiką nebuvo kaip su mumis pasikalbėti, sužinoti, kaip jis mirė, tad nusprendėme kitą dieną patys ją aplankyti per šivą – sėdėjimo periodą, per kurį žydai gedi. Ji mus pasitiko žodžiais: „Ne bėda, kad nebuvau su savo vyru, kai jis mirė.“ Nustebę iš pagarbos tik palinksėjome, o ji tęsė: „Tikrai taip, nes jis mirė apsuptas šeimos. Jūs tapote jo šeima. Žinote, kaip stipriai mano vyras laukė Mesijo?“ Tikrai žinojome. „Būtent todėl taip svarbu, kad paskutinius savo gyvenimo momentus jis gyveno su jumis, nes argi tai ne Mesijo laikas, kai skirtingų religijų žmonės kartu gyvena taikoje? Galimybė praleisti paskutines savo gyvenimo savaites jūsų ligoninėje bent iš dalies išpildė mano vyro troškimą.“

Man tai buvo viena stipriausių patirčių: iš tikro pacientai duoda mums šią dovaną – įrodymą, kad vidury Jeruzalės galima gyventi taikoje. Šią dovaną jiems grąžiname padėdami gražiai užbaigti savo gyvenimą, nes viena svarbiausių paliatyvinės priežiūros dalių yra atrasti taiką su savo istorija, savo gyvenimu. Ta istorija visų pirma yra asmeninė: ką nuveikei gyvenime, ko gailiesi; žmonės, ant kurių pyksti arba kuriuos nori dar kartą pamatyti; laiškai, kuriuos turi kažkam parašyti; šeimos reikalai su įvairiausiomis bėdomis, kurias nori sutvarkyti prieš išeidamas; tačiau užbaigti šį gyvenimą konflikte taip pat yra to dalis. Niekas nenori gyventi kare. Labai nedaug kam karas nuoširdžiai patinka. Tad pacientams gyventi pas mus, ligoninėje, su žmonėmis, kurie visad buvo aplink, tačiau niekad jų iš arti nepažinojai, padeda jiems užbaigti savo gyvenimą ramybėje. Tai – vienas stipriausių mūsų ligoninės bruožų, kartu su paliatyvine priežiūra, skausmo gydymu.

Skausmas ir jo gydymas

Yra labai daug būdų skausmui malšinti. Daugeliui žmonių įmanoma numalšinti fizinį skausmą. Štai duodi vaistų, ir jie nepadeda. Pridedi kitokių ir pradeda veikti! Jei ne, pakeiti – juk kiekvienas individas juos priima skirtingai. Tad nepalieki žmogaus likimo valiai nusispjovęs: „Ai, neveikia, nėr ką daryt.“ Ne: ieškai, kol atrandi, kas padeda. Net ir pacientams, kurie dėl įvairių priežasčių negali kalbėti, taikome objektyvius kriterijus siekdami išsiaiškinti, ar jiems ką skauda fiziškai. Būna žmonių, kenčiančių nuo demencijos ir demonstruojančių agresyvų elgesį. Prieš puldamas gydyti agresiją, apsižiūri, galbūt yra koks fizinio skausmo šaltinis, ir jį radęs stipriai „kali“. Jei pacientas nustoja būti agresyvus, vadinasi, jam tiesiog kažką skaudėjo.

Kartą buvo pacientas, patyręs atvirą kojos kaulo lūžį – akivaizdu, jam skauda. Kaskart keisdami sauskelnes sujudindavome kaulą – skausmas didžiulis, tai savaime aišku. Tačiau jokių nuskausminamųjų nebuvo išrašyta, nes jis negalėjo kalbėti ir pasakyti, kad skauda. Iškart davėme morfijaus, stipraus nuskausminamojo. Po poros dienų atvyksta jo šeima ir klausia: „Kodėl tėtis šypsosi?“ Atsakėme, jog davėme nuskausminamųjų. Tie klausia: „O iš kur žinojote, jog jam skauda?“ Na, pasižiūrėkit į jo koją! Sugebėję pakeisti agresyvų elgesį šypsena ir atsipalaidavimu, įvykdome savo pareigą; tereikia atrasti tinkamą dozę. Tai ir yra paliatyvinė priežiūra: padėti žmonėms gyventi paskutinius jų gyvenimo etapus taip gerai, kaip įmanoma: be skausmo, vėmimo, būnant kartu su šeima.
Kodėl?

Iš pradžių labai didelė motyvacija dirbti šioje ligoninėje man buvo turėti stogą virš galvos ir maisto! (juokiasi) Žinoma, stengiausi pacientus slaugyti kaip įmanydama geriau; su kančia susidūriau iš labai arti. Iki šiol prisimenu lovoje gulinčią moterį, klykiančią iš skausmo – jai buvo kaulų vėžys. Neturėjau supratimo apie skausmą malšinančius vaistus, nes tuo metu dar nebuvau išėjusi slaugos mokslų. Negalėdama ištverti jos klyksmo, buvau beišeinanti iš palatos. Tačiau prie durų sustojau ir tariau sau: „Ne, Monika. Tu negali jos palikti. Jei nieko daugiau padaryti esi nepajėgi, tai bent jau lik su ja, nes ji iš čia išeiti tai negali.“ Apsisukau ir atsisėdau prie jos lovos. Iki šiol matau, kur ji gulėjo, iki šiol ją matau. Pradėjau mąstyti ir klausti Dievo: „Kodėl?“ Negavau jokio atsakymo. Iki šiol jo neturiu.

Gerai. Ką dabar daryti? Tikiu Dievą, kuris atsiuntė savo Sūnų ant kryžiaus užuot ramiai džiaugęsis Dangumi – ne, Jis atėjo į mūsų realybę ir pats pasirinko kančią. Tad paklausti kodėl turėčiau Jo – tikiuosi, vieną dieną, kai būsiu ten, gausiu atsakymą. Kada tai nutiks, nežinau – galbūt rytoj, gal po 20 ar 40 metų.

Antras dalykas, apie kurį mąsčiau, buvo toks: „Jei negaunu atsakymo į klausimą kodėl, turiu pakeisti klausimą.“ Gyvenime tai visad veikia – per krizes pakeičiu klausimą ir galiu gyventi toliau. Tad šiuo atveju klausimą kodėl pakeičiau į dėl ko. Prancūzų kalboje tai skamba gražiau: pourqoui – vienas žodis, reiškiantis „kodėl“, ir pour quoi – du žodžiai, reiškiantys „dėl ko, vardan ko, kam“. Dėl ko? Ką ši patirtis šaukia mane daryti? Čia ir atradau savo pašaukimo šaltinį. Ne iškart tai suvokiau, tačiau tapti seserimi ir slauge, pašvęsti savo gyvenimą padėti žmonėms sumažinti jų kančią ir yra mano pašaukimas.

Viso skausmo taip paprastai nenubrauksime, tačiau yra labai daug dalykų, kuriais galime sumažinti fizinę, psichologinę, socialinę ir dvasinę kančią – slaugos mokykloje mus moko, jog turime šias keturias poreikių grupes. Fizinė reiškia ne tik nepatirti skausmo, bet ir neturėti žaizdų, būti švariam ir nealkanam; psichologinė susijusi su psichine sveikata: nerimu, depresija; socialinė reiškia nebūti vienišam: kur mano šeima, kur draugai, kodėl jų neturiu?; o dvasinė – tai prasmė. Pastaroji labai įdomi, nes atradau vieną dalyką: jei žmogų išklausysi, jis prasmę atras. Padėti kitam atrasti prasmę nereiškia jam tą prasmę duoti. O ir duoti negaliu, nes pati nežinau, kodėl žmonės tiek daug kenčia. Tačiau jei žmogaus išklausysi, atsakymus savo religinėje struktūroje ar pasaulio suvokime jis ras pats.

Tai patyriau bendraudama su viena žydų ortodoksų šeima. Tąkart buvo mano naktinis budėjimas, fizine prasme – ganėtinai rami naktis; turėjome trisdešimtmetį pacientą, dėl smegenų auglio jis buvo komos būsenos. Jo mama sėdėjo šalia sūnaus lovos labai susikrimtusi. Prisėdau šalia ir pradėjome kalbėtis. Jaučiau, jog jai reikia išsišnekėti. Jos sūnus buvo ješivos – religinės žydų mokyklos – mokinys, ir po maždaug dešimties minučių pokalbio ji ištarė tokį sakinį: „Dabar žinau, kodėl mano sūnus miršta.“ Aš nežinojau, tad tik perklausiau: „Žinote?…“ Stengiausi išlaikyti ramų veidą, kad jos neužblokuočiau – jei atrodai šokiruotas, žmonės užsisklendžia. „Taip, žinau, – atsakė ji. – Rabinas sūnui neseniai davė leidimą tuoktis. O man sūnus sakydavo: „Žinai, mama, šis pasaulis nesvarbus, tikrasis pasaulis yra po mirties!“ Tad Dievas mano sūnui padovanojo dovaną: jam nebereikia tuoktis, jis gali keliauti tiesiai į ateinantį pasaulį.“ Taip ši moteris atrado prasmę sūnaus kančioje.

Prasmes žmonės turi savyje, mes tik padedame jas atrasti. Tai taip pat reiškia, jog lydėti kitų religijų žmones nėra problema, nes dvasinė palyda nesuteikia prasmės, o tik padeda atrasti savąją. Tarsi pribuvėja, kuri priima į šį pasaulį vaiką, kuris nėra jos. Arba katalizatorius chemijoje: jis būtinas, kad kiti du elementai tarpusavyje reaguotų ir virstų trečiu. Katalizatorius nėra tos reakcijos dalyvis, tačiau be jo kiti du nereaguotų. Taip ir mes, slaugytojai, lydime pacientus. Tarkime, yra du žmonės – ligonis ir šeimos narys – kurie nežino, kaip vienas su kitu šnekėti. Įeinu aš, padedu jiems pradėti kalbėtis ir išeinu; viskas, ką daviau, tai atviras ausis, o „reakciją“ jie atliko patys. Tai – dvasinė priežiūra.

Jei žmogus neranda prasmės – o taip irgi nutinka – privalau tai tiesiog priimti. Tokiais atvejais mano vaidmuo yra nepalikti pacientų vienų. Privalau tiesiog su jais būti. Negaliu pareikšti: „Na, neradai prasmės, tai aš jau ir eisiu“; negaliu jų palikti vien todėl, kad nesugebėjau jiems padėti rasti prasmę. Ne viskas išsprendžiama. Kas išsprendžiama, išsisprendžia, o kas ne… Taip ir lieka.

Pagarba vieno kitam

Labai lengvai galime vienas kitam padėti, net jei esame skirtingų religijų ir prasmių sistemų atstovai. Užtenka ištarti: „Gerbiu tave tokį, koks esi, ir eisiu su tavimi iki tavo gyvenimo galo taip, kaip eini tu.“ Politiškai ligoninėje turime įvairių tautinių ir religinių kultūrų atstovų, dažnai priešiškų, tačiau ne politikos aptarinėti čia susirenkame. Turime bendrą tikslą: padėti pacientams paskutinį gyvenimo etapą pragyventi kaip įmanoma geriau.

Pas mus dirba musulmonų, krikščionių, žydų; turime religingų ir ne, turime musulmonų, kurie meldžiasi, bei musulmonų, kurie geria alkoholį. Valgome kartu. Esame vienintelis katalikiškas vienuolynas su košeriniu maistu ir ligoninės rabinu bei koplyčia. Tad valgykloje tiekiamas maistas yra košerinis [pagal žydų religinį reikalavimą nemaišyti mėsos ir pieno produktų], o aš esu atsakinga už savo lėkštę. Jei noriu valgyti košeriškai, taip ir darau; jei noriu ant kepsnio užsipilti jogurto, užsipilu – tačiau nepilu jo į kolegos lėkštę. Kiekvienas pagal save. Jei vakarėliui pagaminau pyragą su alkoholiu, pašnibždėsiu negeriančiam kolegai į ausį, kad jo neragautų. Taip gyvename: gerbdami vienas kitą.

Ir žinai, ir nežinai tuo pat metu

Šis pastatas pacientams yra paskutinis šioje žemėje. Dauguma pas mus atvykstančių ligonių tai žino ir kartu nežino, nes atkeliauja komos būsenos arba kenčia nuo demencijos. Tu ir žinai, ir nežinai tuo pačiu metu. Štai gydytojas sako: „Tau vėžys, chemoterapija nebepadės. Siunčiu tave į paliatyvinę priežiūrą, nes tavo prognozės liūdnos: mirsi po mėnesio.“ Žmonės tai supras, tačiau kartu pradės mąstyti: „Galbūt laboratorijoje įvyko klaida, tyrimo rezultatai yra ne mano.“ Arba jam atrodo, kad gydytojas klysta. Žinojimas ir nežinojimas egzistuoja vienu metu, ir tai normalu, nes labai sudėtinga priimti, jog greitai mirsi.

Kartą atėjo pas mane vienas pacientas ir sako: „Žinau, kad mirsiu, nebenoriu chemoterapijos, ji man per skausminga. Turiu planą: noriu parašyti knygą ir tada jau galiu mirti.“ Po dviejų mėnesių pas mus jis tos knygos dar net nebuvo pradėjęs rašyti. Kodėl? Nes žinojo, jog tai bus paskutinis dalykas jo gyvenime, o paskutiniam dalykui dar ne laikas. Tad jis kartu ir žinojo, kad miršta, ir nežinojo. Bandžiau jam surasti pagalbininkų, nes maniau, jog jis tikrai nori tą knygą parašyti. Bet jis niekaip nepradėjo. Taip iki mirties kartos, kad rašys, ir niekad nepradės.

Kitas atvejis susijęs su žmogumi ir jo restoranu. Jis turėjo itin didelę žaizdą, ir jos perrišimas sukeldavo daug skausmo. Tad ryte, atėjus perrišti, jis sakydavo: „Nesivarginkit, vis tiek šiandien mirsiu.“ Mes jį perkalbėdavom ir žaizdą perrišdavom. Tada jis apsisuka ir sako: „Kai mane iš čia išrašys, visą ligoninės personalą pasikviesiu į savo restoraną ir vaišinsiu jus skaniausiais patiekalais, nes taip puikiai mane čia prižiūrėjot.“ Tad tuo pat metu jis sako šiandien mirsiąs ir kviečia rytoj į savo restoraną; ir abu teisingi. Mūsų darbas – šokti nuo vieno prie kito, suvokti, kur pacientas yra šią akimirką, ir eiti kartu su juo; ir būti pasiruošus kitos dienos vaitojimams: „Mirštu, kvieskit mano žmoną“, – nes mes ją ir pakviesim. Neatrėšim: „Vakar tu kvietei mus į restoraną, dar tikrai nemiršti.“ Pacientas peršoka nuo vienos tiesos prie kitos, o mes jį sekame.

Čia daugiau gyvenimo nei mirties

Žinoma. Žmonės gyvena tol, kol tampa negyvi. Kas nors atvežamas pas mus į ligoninę ir gyvena vieną dieną – tačiau tą vieną dieną jis GYVENA. Tada miršta ir yra miręs. Pagrindinis mūsų darbas – su gyvais žmonėmis, nes jie neatvyksta čia mirti – jie atvyksta gyventi.

Viena moteris dvi savaites sėdėjo prie motinos lovos iki jos mirties. Po to kalbėjo: „Ačiū jums: rūpinotės mano mama, ją prausėte, ko nebereikėjo daryti man. Jūsų dėka šį laiką galėjau būti savo mamos dukra, ne jos socialine darbuotoja, dietologe ar slauge. Buvau jos dukra.“ Tad po visų tąsymųsi po ligonines ir bėdų dvi savaites jos gyveno kaip mama ir dukra. Tuomet ta moteris numirė. Tad kas yra svarbu? Tos dvi savaitės. Iki paskutinio atodūsio ji gyvena.

Laidotuvės

Turėjome rusę stačiatikę, gana jauną moterį, kuriai diagnozuotas vėžys. Žinojome, jog praktikuoja savo tikėjimą, nes ją nuolat lankydavo stačiatikės vienuolės. Vieną dieną jos pirštai pradėjo mėlynuoti: supratome, jog ji miršta. Per atsitiktinumą ligoninėje tuo metu lankėsi rusų stačiatikių dvasininkas, kuris klausėsi kito rusų stačiatikio paciento išpažinties; tasai dėl smegenų auglio negalėjo kalbėti, tad atlikti išpažintį buvo sunkoka. Be to, ilgą laiką manėme, kad jis žydų tikėjimo, tačiau atėjęs pasikalbėti rabinas suprato, jog pacientas išties yra krikščionis ir nori prieš mirtį atlikti išpažintį. Rabinas paruošė jį ir pakvietė kunigą.

Mūsų moteris dabar jau buvo visai prie mirties slenksčio, norėjome, kad dvasininkas ją palaimintų. Aš rusiškai nemoku, tad pasikviečiau kito paciento rusiškai kalbančią giminaitę ir paprašėme išversti. Kadangi dažnai taip nutinka, visi lankytojai pasiruošę versti iš įvairių kalbų, tad ji su malonumu sutiko. Sakau jai: „Prašau, išverskite šiai moteriai, kad ji tegu nemiršta, iki kol ateis kunigas. Jis jau netoliese, tegu palaukia.“ Ta atsako tokių žodžių neversianti. Pakartojau prašymą, ir ji vėl atsisakė išversti. Tuomet užrikau: „IŠVERSK IR PASKUBĖK!“ Kadangi esu aukšta, ji pakluso. Čia atėjo dvasininkas, greitosiomis paprašiau mirštančiąją palaiminti. Jis jai įduoda šv. Komuniją, jai nurieda trys ašaros, ji nusišypso ir miršta. Dvasininką ištiko toks šokas, kad patariau prigulti – jam buvo per daug. Išklausęs išpažinties negalinčio kalbėti vyro, kuris jos nebuvo priėjęs dvidešimt metų – dėkui Dievui, rabinas suprato jo norą ir pakvietė krikščionių dvasininką – o dabar ši moteris!

Kad ir kaip būtų, aš pasakiau: „Kas taip mirė, privalo būti palaidotas krikščioniškai.“ Tačiau ta pacientė turėjo tik vieną giminaitį, dėdę – žydą ortodoksą. Kalbu su juo, jis man sako: „Žinau, kad mano dukterėčia krikščionė, tad ir laidosime ją krikščioniškai, tačiau privalote man padėti, nes aš tų apeigų neišmanau.“ Gerai, padėsime. Paguldėme ją į karstą, ligoninės automobiliu nuvykome į stačiatikių kapines, ant Siono kalno, netoli Jeruzalės senamiesčio, ir suėjome į koplyčią. Prie jos sutinku jos dėdę, jis sako: „Ak, Monika, nežinau, ką daryti. Mano vaikai labai pyksta, kad atėjau į krikščioniškas laidotuves – sako, jog man, žydui, neleistina. Tačiau, mano galva, prievolė palaidoti dukterėčią yra aukščiau už draudimą įeiti į bažnyčią. Tad esu čia, bet turiu kitą problemą: girdėjau, kad bažnyčiose vyrams reikia nusiimti kepures. Ką man daryti su savo kipa [žydų vyrų ant galvos nešiojama nedidelė kepuraitė]?“ Šioje situacijoje negalėjau juokauti, tačiau jei būčiau galėjusi, būčiau atsakiusi, jog ir popiežius nešioja kipą, ir vyskupai. Vietoj to patariau elgtis taip, kaip jam patogu. Jis į koplyčią įėjo su kipa. Kai stačiatikių dvasininkui baigus maldą atėjo laikas išnešti karstą, linktelėjau mūsų ligoninės vairuotojui, kuris yra musulmonas; tai buvo jam ženklas uždengti karstą ir paimti vieną jo rankenų. Žvilgtelėjau į mirusiosios dėdę, jis suprato ir paėmė kitą rankeną. Atsisukau į dvasininką, vienintelį likusį vyrą, tačiau jis buvo užsiėmęs smilkalais ir nepasiruošęs niekam jų perleisti. Na ką, pati esu gana stipri, tad paėmiau trečiąją karsto rankeną, tai pamačiusi stačiatikių vienuolė – taip pat tvirto sudėjimo moteris – paėmė ketvirtąją. Taip nešėme karstą iki pat kapo: musulmonas, žydas, katalikų vienuolė bei stačiatikių vienuolė.

Tai buvo vienas gražiausių mano gyvenimo momentų: visi susijungėme tam, kad karste gulinčioji būtų palaidota taip, kaip gyveno. Nė vienas nenorėjome kito atversti į savo tikėjimą. Tiesiog kartu atlikome pareigą šiai moteriai, dėl jos visi žiūrėjome viena kryptimi.

Mirtis

Audi ir nežinai, kada baigsi: nėra jokios taisyklės, audinys gali būti ilgesnis ar trumpesnis. Ateina momentas ir jis nukerpamas, pabaigiamas tam tikroje vietoje, tačiau ausdamas to nenumatysi. Ausdamas nežinai, ar išeis patiesaliukas puodeliui, ar užuolaidos nuo lubų iki grindų, tačiau kai jis nukerpamas, jis pasibaigia. Jis užbaigtas ir pasibaigia.

Man tai – bene gražiausias mirties paveikslas.

Šv. Luiso ligoninė Jeruzalėje

Didžioji kelionė

Nuolat būnant kančios liudininke, visko prisikaupia. Kai kurie dalykai praeina patys, o jei ne – išsikalbu. Pasigaunu kolegą ir išsipasakoju. Kartais, kad pagerėtų, prireikia dešimties kolegų. O šią istoriją girdėjo penki, išgirsite ir jūs.

Jam 31-eri, plaučių vėžys. Jis išeina į balkoną, surūko cigaretę, pradeda kosėti. Suvokia, kad kosėja krauju. Grįžtą į palatą, atsisėda ant lovos, pasiima šiukšlių dėžę ir kraujuoja į ją. Valytoja pamato ir pradeda šaukti: „Monika! Jis kraujuoja!“ Atbėgu į palatą. Matau, kad kraujuoja iš plaučių, ir aš niekuo negaliu pagelbėti. Atsisėdu prie jo ir laikau apkabinusi, kol jis miršta. Ant mano kelnių – kraujas, stoviu jo kraujo klane, nes šiukšlių dėžė buvo per maža. Ateina du kolegos, nešini specialiais prietaisais, tačiau kraujavimo iš plaučių sustabdyti neįmanoma. Kaskart praeidama pro tą palatą regiu jį ir save jo kraujo klane. Tai buvo vienintelis dalykas, kurį galėjau padaryti: nepalikti jo vieno.

Vakarą prieš tai sėdėjome jo palatoje, jis mane vaišino rusiškais saldumynais ir pasisakė norįs grįžti į Rusiją aplankyti mamos; klausė, ar duosiu jam vaistų visai savaitei ir ar palaikysiu palatą, kol grįš. Labai abejojau, ar jis ištvertų tokią kelionę, nes buvo labai ligotas. Paklausiau, ar gydytojai davė leidimą keliauti. Atsakė, kad davė. Gerai, jei taip, tuomet jokių problemų. Jis buvo labai laimingas, vaišino saldainiais; sėdėjome ant tos lovos dešimtą valandą vakaro. Nesakiau jam: „važiuosi“, nes iš kur man žinoti, tačiau nesakiau, kad ir važiuoti jis negali. Tad kai kitą dieną, vienuoliktą valandą ryto, sėdėjome ant tos pačios lovos – o jis buvo sąmoningas, nors ir praradęs labai daug kraujo – tariau jam: „Pameni, vakar kalbėjome apie tavo kelionę. Dabar tu ruošiesi didžiajai kelionei.“ Jis nieko neatsakė, nes per kraują negalėjo kalbėti. Tai buvo paskutiniai žodžiai, kuriuos jam pasakiau. Tikiuosi, kažką jais jo viduje pasiekiau. Tai buvo tas momentas: „Galiu tik būti su tavimi, nepalikti tavęs vieno.“

Sukruvintus drabužius išsiplausiu. Atminties išplauti negaliu, tačiau visad žinosiu, kad paskutinėmis akimirkomis jis nebuvo vienas.

Nenusidėti neįmanoma

Tai didžiulė galia ir dar didesnė atsakomybė – praleisti su žmogumi paskutines jo gyvenimo akimirkas. O kas, jei vėliau gailiesi, ką pasakęs, arba graužiesi, jog nepasakei kažko kito? Ar kaltintumėte save?
Žinau tik, kad negali nedaryti nieko. Yra žmonių, kurie nesiima jokių veiksmų bijodami padaryti klaidą, arba, jei religingi – nuodėmę. Tačiau tai ir yra didžiausia įmanoma nuodėmė: nedaryti nieko. Mes visi esame atsakingi už tai, ką darome ir ko nedarome – ir tai viena ir ta pati atsakomybė.

Pasakiau kažką taip gerai, kaip tik išgaliu. Suklydau? Gerai, suklydau. Tačiau jei būčiau neprabilusi, klaida būtų buvusi žymiai didesnė.

Man taip nutiko su viena moterimi, kuri 18 metų pragulėjo komoje. Niekas jos nelankė – nei draugai, nei šeima. Aštuoniolika metų kas tris valandas slaugai ją apverčia ant kito šono. Kartą ji gulėjo ant nugaros ir pradėjo vemti. Palatos kaimyno artimieji pradėjo šaukti: „Greit ateikit, ji vemia!“ Įbėgu į palatą, pažiūriu į ją ir turiu priimti etinį sprendimą: ar leidžiu jai numirti po 18 metų komoje, ar su specialiu prietaisu išvalau vėmalus ir ji gyvena? Negaliu sušaukti etikos komiteto, nes turiu vos dešimt sekundžių paruošti prietaisą. Nėra laiko net pasikonsultuoti su kolega. Ką daryti? Pasižiūriu į ją, matau: ji kenčia. Mano principas – mažinti žmonių kančias, tad apsukau ją ant šono ir išvaliau vėmalus. Stoviu visa aptaškyta, o ji atgavo kvėpavimą. Sugužėjo kolegos, visi stovi ir žiūri į mane. „Monika, ką tu padarei?“ – klausiau savęs. Ji mirė po dvejų metų. Pailginau jos būtį dvejais metais. Iki šiol nežinau, ar teisingai pasielgiau, ar ne. Galbūt būtų buvę geriau tiesiog palaikyti jos ranką porą minučių ir viskas būtų pasibaigę. Tačiau žinau, jog mano priežastys etiškai buvo teisingos – nenorėjau, kad ji kentėtų. Taip pat žinau, jog, stovėdama tarpduryje tokioje situacijoje, kad ir ką daryčiau – tai jau yra sprendimo priėmimas. Jei nesiimu jokių veiksmų, tik stoviu ir mąstau – tai irgi sprendimas. Nenuspręsti negaliu. Nes jei nenusprendžiu – tai irgi sprendimas. Nesu tobula, kartais klystu. Jei klaidą ištaisyti galiu, prašau atleidimo. Jei negaliu, privalau tiesiog susitaikyti su tuo, jog klystu. Galiu už žmogų pasimelsti ir tikėtis, kad Dievas ištaisys klaidas.

Gyvenime negali nedaryti klaidų. Nenusidėti neįmanoma.

Kam visa tai? Apie demoralizaciją

Taip, jos būna, tačiau daugiausia dėl biurokratinių mano darbo aspektų. Žinote, ką tokiais atvejais darau? Nueinu į palatų skyrių, pasišneku su komos būsenos pacientu; tuomet iš naujo žinau, kodėl dirbu šį darbą – ir toliau kovoju. Kai perėmiau vadovavimą administracijai, net mūsų gydytojai kalbėjo: „Vargšė Monika… Tu taip mėgsti slaugymą, o dabar turėsi sėdėti administracijoje. Bet žinok: kai tik pasijusi blogai, ateik pas mus, nuprausk keletą pacientų – ir pagerės!“ Kadangi pacientų visad yra ir juos visad reikia prausti, tokia pagalba manęs visad lauks!

Kad galėtum tęsti kovą, privalai nuolat sau priminti, kodėl tai darai, ir palaikyti su tuo žinojimu ryšį.

Giedrės Steikūnaitės nuotraukos

Žurnalas „Kelionė“

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *