2017 m. sausio 8 dieną Los Andžele buvo paskelbti 74-ųjų „Auksinių Gaublių“ apdovanojimų laureatai. Buvo įvertintas ne vienas puikus filmas, aktorius, kūrybinės grupės.
Bet šį kartą norime akcentuoti būtent žymios aktorės Meryl Streep pasakytą kalbą, atsiimant apdovanojimą už visus karjeros pasiekimus. Jos žodžiai nepaliko abejingų ir jos atvaizdas mirgėjo žiniasklaidoje tarsi įvykusio renginio vizitinė kortelė.
Kodėl? Nes prabangiame Holivudo garsenybių renginyje buvo garsiai bei drąsiai kalbama apie politinę šalies situaciją ir kritikuojamas naujai išrinktas JAV prezidentas Donaldas Trumpas. Aktorė neslėpė, kad nepalaiko šio politiko idėjų ir žiūri į jį nepalankiai. Ji pasidalino savo mintimis apie ją sukrėtusį incidentą, kai D. Trumpas viešai imitavo neįgalumą turintį reporterį, jį pašiepdamas, vykdant savo politinę kampaniją šiaurės Karolinoje. Ar galingieji tikrai turi teisę šitaip elgtis?
Pristatome aktorės Violos Davis pasakytą įžangą, pristatant Meryl Streep, prieš jai ateinant atsiimti apdovanojimo, ir pačios M. Streep skandalinga tapusią kalbą.
Violos Davis kalba, pristatant Meryl Streep:
„Ji spokso. Tai pirmasis dalykas, kurį pastebi.
Ji pakreipia savo galvą, įtartinai šypteli ir nenuleidžia žvilgsnio.
Ir tu pradedi mąstyti, kad gal tau kas įstrigę tarpdantyje, ar dar kas?
Ir tada ji pradeda klausinėti.
„Ką veikei vakar, Viola?“
Atsakau, kad kepiau obuolių pyragą.
Ji pradeda teirautis, kokius obuolius naudojau, ar pati gaminau glaistą.
„Naudojai ne rūšinius obuolius ir pirktinį glaistą. Tu visai negaminai obuolių pyrago, Viola.“ – atsako Meryl.
Nuosekliai papasakoju jai, kad dar gaminau savo tradicinį troškinį su namų gamybos padažu.
Po pauzės ji nereikšmingai sukritikuoja prieskonius, kuriuos naudojau troškiniui ir lengvabūdiškai klusteli, kaip sekasi mano šeimynai.
Ir ji toliau spokso. Ir tu pajunti, kad ji tikrai tave mato.
Ji tarsi galingas skanavimo aparatas, ji įrašinėja tave.
Ji stebėtoja ir ji vagilė.
Ji laukia progos pasidalinti tuo, ką nugvelbė iš šventos vietos, iš ekrano.
Ji pačius herojiškiausius personažus paverčia pažeidžiamais, žinomiausius pažįstamais, nemėgiamus artimais.
Jos artistiškumas mums primena, koks įtakingas yra menininkas. Jis gali mums padėti pasijusti mažiau vienišiems.
Aš galiu tik įsivaizduoti, kur tu dingsti, Meryl, kai tavo vietą užima vaidmuo, personažas. Įsivaizduoju, kad esi tose rolėse, kantriai laukianti, naudojanti save kaip kanalą, ragindama juos, įkalbinėdama į išorę paleisti viską, ką turi, atsidengti, apsinuoginti.
Esi mūza, paskatinusi mane pasilikti čia.
O, Meryl, aš matau tave. Aš matau tave.
Ar pameni visas tas lietingas dienas, praleistas filmuojant „Abejonę“ (Doubt)?
Kas naktį mano vyras man paskambindavo ir sakydavo: „Ar pasakei jai, kokia ji tau reikšminga?”
O aš nervingai atsakydavau, kad negaliu, esu per daug susijaudinusi, ir viskas, ką galiu, tai tik spoksoti į ją.
Jis ragino mane toliau, nes žinojo, kad visą gyvenimą svajojau dirbti kartu su šia moterimi.
O aš taip nieko tada ir nepasakiau.
Bet pasakysiu dabar.
Meryl, tu verti mane didžiuotis, kad esu menininkė.
Tu verti mane patikėti, kad tai, ką turiu – mano kūnas, veidas, branda – kad to pakanka.
Pabaigai, galiu tik trumpai pacituoti Emilie Zola žodžius: „Aš menininkė. Aš sutverta gyventi garsiai.“
„Aš menininkė. Aš sutverta gyventi garsiai.“
Štai pačios Meryl Streep kalba:
„Ačiū, mielieji. Prisėskite. Myliu jus visus. Turėsite man atleisti, praradau balsą riksmų bei verksmų dėka šį savaitgalį, o protą praradau kažkada dar anksčiau šiais metais. Tad skaitysiu.
Ačiū, Hollywood Foreign Press. Juk kaip Hugh Laurie pasakė: „Tu ir visi mes čia esantys priklausome labiausiai šmeižiamai Amerikos visuomenės daliai.“ Tik pagalvokit – Holivudas, užsieniečiai ir spauda. Bet esame, kas esame. Ir kas išvis tas Holivudas? Tai tik grupė žmonių iš svetur. Aš gimiau, augau bei mokiausi valstybinėse Nju Džersio mokyklose. Viola gimė kelioniniame autobusiuke pietų Karolinoje, apsigyveno Rodo saloje. Sarah Paulson gimė Floridos valstijoje, ją užaugino vieniša mama Brukline. Sarah Jessica Parker buvo vienas iš vos aštuonių vaikų visame Ohajuje. Amy Adams gimė Italijoje, o Natalie Portman Izraelio sostinėje.
O gražioji Ruth Negga gimė Etiopijoje, augo Jungtinėje Karalystėje, o dabar ji nominuojama už merginos gyvenančios mažame Virdžinijos miestelyje vaidmenį.
Ryan Gosling, kaip visi draugiškiausi žmonės, yra kanadietis. Dev Patel gimė Kenijoje, augo Londone ir dabar jis vaidina indą augintą Tasmanijoje…
Taigi holivudas pilnas svetimšalių pakeleivių.
Ir jei mes juos pašalintume iš čia, nebeliktų ką žiūrėti be futbolo ar kovos menų, kurių tikrais menais neapsiverstų liežuvis pavadinti.
Aktoriaus vienintelis darbas yra pasiekti žmones, kurie yra kitokie nei mes, ir parodyti, ką reiškia mumis būti. Ir šiais metais esu sužavėta ne vienu puikiu pasirodymu, kuris atliko būtent šią misiją ir pademonstravo milžinišką atsidavimą savo profesijai.
Bet vienas pasirodymas mane tiesiog pritrenkė. Jis tiesiog išvertė mane iš kojų. Ne dėl to, kad jis buvo geras, jame nebuvo nieko teigiamo. Bet jis buvo efektyvus ir atliko savo darbą. Jis prajuokino žiūrovus ir privertė juos kvatotis, demonstruojant dantis. Kalbu apie akimirką, kai žmogus, kuris tuoj taps labai įtakingu asmeniu Jungtinėse Amerikos Valstijose, imitavo neįgalų žurnalistą.
Žmogų, kuris buvo mažiau privilegijuotas, galingas ir įtakingas, kad smogtų atgal.
Man dužo širdis, kai pamačiau šį incidentą, negalėjau jo išginti iš savo minčių, nes buvo sunku suvokti, jog tai ne filmo scena. Tai tikras gyvenimas. Viešai demonstruojamas pavyzdys, kad turintis daugiau galios, turto ar įtakos žmogus turi teisę žeminti silpnesnį už save. Tai pašaipų skatinimas.
Nepagarba skatina nepagarbą.
Smurtas skatina smurtą.
Ir kai galingieji, naudodamiesi savo padėtimi, skriaudžia kitus, mes visi pralaimime.
Nepagarba skatina nepagarbą.
Smurtas skatina smurtą.
Ir kai galingieji, naudodamiesi savo padėtimi, skriaudžia kitus, mes visi pralaimime.
Kalbant apie spaudą, mums reikalinga principinga žiniasklaida, kuri demonstruotų tokius dalykus, kuri atskleistų tikrąjį niekintojo veidą ir tai viešintų, lieptų atsakyti už savo veiksmus.
Būtent todėl mūsų steigėjai puoselėja spaudą ir jos laisvę, kuri juodu ant balto išdėstyta konstitucijoje.
Todėl labai norėčiau paskatinti Hollywood Foreign Press ir visą mūsų bendruomenę prisijungti prie mano veiklos, remiant žurnalistų apsaugos komitetą (Committee to Protect Journalists), nes mums labai reikalinga, kad jie eitų toliau ir sergėtų tiesą, padorią žiniasklaidą.
Taipogi, kartą aš stoviniavau ir skundžiausi dėl kažko – didelio darbo krūvio, aukštų režisierių reikalavimų ar viršvalandžių. Ir Tommy Lee Jones man tarė: „Meryl, bet argi būti aktoriumi nėra didžiulė privilegija?“
Taip, yra. Mes turime nuolat vieni kitiems priminti apie turimas privilegijas ir atsakomybę. Mes visi turėtume didžiuotis atliktu darbu, kurį šiandien pagerbia Holivudas.
Kaip kad mano brangi draugė, jau išskridusi princesė Lėja, man kartą pasakė: „Paversk savo sudaužytą širdį meno kūriniu.“
„Paversk savo sudaužytą širdį meno kūriniu.“
