Pirmoje teksto dalyje plėtojau teiginį, kad turime aiškiai skirti skurdą ir neturtą. Pastarasis Bažnyčios mokyme suvokiamas kaip būtina laisvės sąlyga, kaip neprisirišimas prie žemiškojo balasto, keliaujant paskui Kristų. Pabrėžiau ir tai, kad vartotojiškoje ideologijoje būtent turtas skelbiamas laisvės pamatu, perkeliant akcentą nuo buvimo prie turėjimo.
Skurdą kenčiančių žmonių buvo ir yra visose visuomenėse. Kartais tai susiję su „skurdo sąmone“, kurioje pats žmogus užsisklendžia, tačiau kur kas dažniau tenka kalbėti apie deformacijas pačios visuomenės viduje, apie struktūrinę neteisybę, kuri skurdą paverčia ėduonimi, graužiančiu politinės bendruomenės pamatus.
Vienas iš svarbiausių krikščionio uždavinių šiuolaikinėje vartotojiškoje visuomenėje – kovoti už skurstančių žmonių žmogiškumą.
Viena vertus, tai pastanga palydėti skurstantį žmogų į vilties, pasitikėjimo ir bendrystės kelią, padėti jam atpažinti savyje nelygstamo orumo dovaną. Šventoji Teresė iš Kalkutos suvargusiems, ligų iškamuotiems, palūžusiems žmonėms savuoju patarnavimu primindavo, kad Viešpats nekuria šiukšlių, kad jie yra mylimi Dangiškojo Tėvo vaikai. Žodžiai šiuo atveju buvo bejėgiai. Vaisingas buvo tik meilės veiksmas, kuris, beje, daugeliui socialinių darbuotojų atrodė beprasmis, neracionalus. Kodėl ji padėjo tiems, kurių dauguma nebegalėjo pakilti gyvenimui ir netrukus mirė? Kodėl ji nepanaudojo savo įtakos radikaliems socialiniams pokyčiams, bet savąją meilę liejo beviltiškiems suvargėliams? Motina Teresė turėjo tvirtus atsakymus: nes kiekviename, kad ir labiausiai suvargusiame, ligotame, palūžusiame žmoguje, ji regėjo Jėzų Kristų, kuriam reikia pagalbos; nes ji norėjo padėti žmonėms bent jau oriai numirti, bent prieš mirtį pajusti, kad jie kažkam rūpi.
Menkniekis? O gal tai ne tiek svarbu atrodo mums šiandien tik dėl to, kad mes tapome krikščionimis teoretikais, kurie virtuoziškai išmoksta įvardinti, kokias Bažnyčios dogmas pažeidžia kitas žmogus, bet pamiršome, kad per kiekvieną žmogų į mus kreipiasi Kristus? Postringaujame apie tai, jog valstybėje reikia radikalių pokyčių, bet patys kasdien iššvaistome galimybę padaryti savąjį „menkniekį“?
Natūralu, kad mus piktina tie, kurie įprato gyventi iš pašalpų, kurie prarado motyvaciją ieškoti darbo, kurie kasdienę duoną pelnosi nedorais būdais, kurie įklimpo į priklausomybių liūną ir visai nustojo rūpintis savimi bei pradėjo engti aplinkinius. Tačiau paklauskime bet kurių tėvų – ar jie nustoja mylėti savo vaikus, kai šie patenka į bėdą, suserga? Ne. Paprastai būna priešingai, kad tėvai labiausiai rūpinasi būtent tais vaikais, kuriems tuo metu labiausiai reikia pagalbos. Tiesa, labai svarbu skirti artimo meilę nuo lengvabūdiško pataikavimo kito žmogaus įnoriams. Neretai meilė yra nepatogi, nes ragina rūpintis tuo, ko iš tiesų žmogui reikia, o ne tuo, ko jis įsigeidė. Mes turime kovoti ne už į bėdą patekusio žmogaus įvaizdį, bet už žmogų. Labai dažnai patogiausias pagalbos būdas yra pats prasčiausias, o tikra artimo meilė priverčia palikti įprastą komforto zoną, skatina surizikuoti dovanoti save.
Šiandien socialinio darbuotojo profesiją dažniausiai renkasi krikščionys, jautrūs kito žmogaus nelaimėms. Nekelia abejonių, kad yra daug puikų socialinių darbuotojų, tačiau visgi noriu atkreipti dėmesį, kad neretai sekuliariai suvokiamas socialinis darbas tampa išbandymu krikščionio tapatybei. Tuo labiau, kad socialiniams darbuotojams dažnai tenka įgyvendinti įvairius socialinius projektus, kur svarbus veiksmingumo principas. Deja, tai ne anekdotas, bet iš tiesų įvairūs socialinės rūpybos projektai konkuruoja dėl „perspektyvių klientų“, kuriuos lengviausia reintegruoti į visuomenę. Krikščioniui neišvengiamai turėtų kilti bent du klausimai. Pirma, ar visuomet žmogaus reintegravimas į vartotojišką visuomenę gali būti vadinama tikra sėkme? Įsivaizduokime, kaip šiandien atrodytų šventasis Pranciškus ir ką reikštų jo reintegracija? Antra, ar mes, krikščionys, neturėtume pirmiausia eiti pas, pasaulio akimis, beviltiškiausius? Ar mes nesame gundomi supainioti nelygstamą žmogaus orumą ir socialinį statusą?
Jau minėjau, kad Motina Teresė buvo rūsčiai kaltinama, jog yra labai prasta socialinė darbuotoja. Panašių kaltinimų sulaukia ir ne vienas artimo meilę praktikuojantis Lietuvos krikščionis, bažnytinei karitatyvinei veiklai tenka ieškoti vartotojiškai socialinei sistemai suprantamo pagrindimo. Tikrai nenoriu pasakyti, kad krikščioniui nedera dirbti socialinio darbo, noriu tik atkreipti dėmesį, kad neretai esama įtampos tarp sekuliariai suprantamo socialinio darbo ir krikščioniškos artimo meilės.
Šventajame Rašte pasakyta, kad turime mylėti savo artimą kaip patys save. Labai svarbūs žodžiai. O ar mes mylime save, o gal tik pataikaujame sau ir kažkaip save pakenčiame? Kaip aš galiu kitame atpažinti Dievo šedevrą, jei pats manau, kad esu Kūrėjo brokas, kurį bandau ištaisyti karjera, turtu, socialiniu statusu ar dar kuo nors? Ar mano paties širdis laisva nuo prisirišimo prie vartotojiškos tuštybių mugės? Ar tikrai pripažįstu, kad Viešpats yra tikroji mano gyvybės ir laimės versmė? Jei savęs nepriimu kaip Viešpaties svajonės, kad ir nublukintos mano kvailystėmis ir nuopuoliais, kaip galėsiu padėti kitam, nusivylusiam ir palūžusiam, atpažinti bent jau savojo žmogaus orumo šukes? Jėzus perspėja, kad vargas žmogui, kuris jaučiasi laimėjęs visą pasaulį, bet prarado save. Kitaip sakant, ne pasaulyje slypi tikrasis mūsų lobis. Durys į lobyną – kiekvieno žmogaus širdyje. Tai reiškia, kad svarbiausias pagalbos skurstančiam žmogui tikslas – ne padaryti jį turtingu, bet padėti jam atgauti Dievo kūrinio laisvę nuo nevilties, saviizoliacijos ir nepasitikėjimo.
Labai sunki užduotis. Tačiau, kaip drąsina Motina Teresė: „Viešpats nereikalauja, kad būtume sėkmingi, bet tik prašo, kad būtume ištikimi tai misijai, kuria Jis apdovanojo.“ Padaryti tiek, kiek galime, ir palikti Dievui visą kitą. Šioje vietoje dar reikėtų pabrėžti svarbų dalyką – mums, prigimtinės nuodėmės pažeistiems, labai sunku save mylėti. Būtent todėl mylintis Tėvas ir siunčia mums išbandymus, nepatogius žmones, varguolius, sudėtingas situacijas – kaip „švitrinį popierių“, jog mes nuvalytume savosios puikybės nuosėdas ir atpažintume, kad Atpirkėjas gyvena mumyse ir mūsų silpnybėje tveria tikrus stebuklus.
Kovoti už į skurdo ar kitų gyvenimo negandų pelkę įklimpusių žmonių orumą vartotojiškoje visuomenėje ypač sunku ir todėl, kad tenka kautis su stipriu socialiniu spaudimu nužmoginti tuos, kurie iškrenta iš primetamos schemos „dirbk-vartok-mirk“. Tačiau apie tai jau trečiojoje šio teksto dalyje.
(Bus daugiau)
