Eiti į gydytojo priimamąjį jau yra pakankamai. Eiti į psichiatro priimamąjį gali būti dar baisiau: tu ne tik įžengi į nepažįstamą aplinką, bet iš tavęs tikimasi, kad dalinsiesi su nepažįstamuoju pačiomis intymiausiomis gyvenimo detalėmis, kurių galbūt net nepasakytum savo šeimai ar draugams. Ir galiausiai tas nepažįstamasis apie visą tavo istoriją išlemens vos porą sakinių ir išrašys receptą piliulei, kuri turėtų pakeisti tavo smegenų veiklą į geresnę ar blogesnę pusę. Ir visas šias išvadas jis gali pasidaryti su tavimi praleidęs vos kelias minutes.

O gal tai tėra paprasčiausia baimė…

Labai daug mano pacientų išsakė panašius nuogąstavimus dėl lankymosi pas psichiatrą. Galiu suprasti, iš ko visa tai kyla. Psichiatrija skiriasi nuo kitų sričių medicinos. Psichikos sutrikimai skiriasi nuo kitokių formų susirgimų. Kai serga tavo kūnas, yra veikiamas būtent kūnas. Kai serga tavo protas, tai veikia visą tavo asmenybę, galbūt netgi pačią tavo esmę, tai, kas tave daro tavimi pačiu. Ir tai sukelia labai gilų nerimą. Nenuostabu, kad kai kurie pacientai nėra greiti pasitikėti psichikos sveikatos specialistais. Nenuostabu, kad daug kas patiria nusivylimą psichiatrais ir sistema, kurioje jie dirba.

Tačiau pažvelgus į dalykus iš perspektyvos, galima aiškiau suvokti, kodėl mūsų psichiatras prisiima vienokią ar kitokią rolę ir kodėl kuria būtent tokius santykius. Norėčiau pateikti keturis dalykus apie psichiatriją, kuriuos turėtų žinoti kiekvienas pacientas. 

  1. Psichiatrijoje vis dar klausimų daugiau nei atsakymų

Nors psichikos sutrikimų aprašymai randami dar gilioje senovėje, psichiatriją savo modernią formą pradėjo įgyti XIX-XX a. sandūroje. Tik tada psichiatrija buvo atskirta nuo neurologijos ir imta suvokti kaip atskira medicinos šaka. Modernūs psichotropiniai vaistai atsirado apie 1950-uosius, tai buvo lydima biologinės psichiatrijos amžiaus, kuriame psichikos sutrikimai buvo sumedicininti ir vis labiau imti suvokti iš neurologijos ir su ja susijusių sričių taško.

Psichiatrijoje šiandien vykdoma labai daug plačių tyrimų, bet vis dar esame toli nuo atsakymų, kurių siekiame. Nors tam tikros perspektyvos apsibrėžtos, tačiau dar nėra atrasta tiksli psichikos sutrikimų biologinė kilmė. Paprastai tariant psichiatrijoje yra kur kas mažiau aiškiai apibrėžtų gydymo algoritmų negu bet kokioje kitoje medicinos srityje.

Todėl skirtingi psichiatrai tam pačiam asmeniui gali nustatyti vis kitokias diagnozes. Todėl kiekvieno paciento gydymas yra itin individualizuotas ir dažnai sunkiai su kuo nors palygintinas.

Psichiatrija čia vis dar ieško kelių. Tačiau tai nėra priežastis prarasti viltį. Greičiau tai yra skatinimas psichiatrams ir jų pacientams bendrauti ir su kitais specialistais, lyginti vieni kitų patirtį ir taip kiekvienam pacientui rasti kuo optimalesnį gydymo variantą.

  1. Psichiatrija negali spręsti socialinių problemų

Kaip mokslinė disciplina, psichiatrija bando nustatyti, apibrėžti ir gydyti psichikos sutrikimą per medicininę prizmę. Tačiau psichiatrijos ribos yra lanksčios ir nuolat kintančios, ne visada aišku, ką reikėtų apibrėžti, kaip psichikos sutrikimą, o kas tiesiog galėtų būti didesnio masto socialinė problema, kurią labai nesunku įsprausti į psichiatrinę diagnozę.

Pavyzdžiui, kai politikoje ar žiniasklaidoje kalbama apie smurtą, tai dažnai susiejama su psichikos sutrikimais. Nors informuotumo apie abu šiuos dalykus didinimas yra pagirtinas, tačiau būtų klaidinga abu šiuos dalykus besąlygiškai sieti vieną su kitu, kai faktai rodo, jog realus jų ryšys yra kur kas silpnesnis. Tai tarsi stigmatizuoja tam tikrą visuomenės dalį ir užkerta kelią gilesniems klausimams apie smurto mūsų visuomenėje problemą. Taip pat skurdesnių rajonų gyventojams kur kas lengviau linkstama diagnozuoti psichikos sutrikimus negu turtingesniųjų. Žvelgiant į tai kyla klausimas, kuris sprendimas labiau reikalingas – ar didesnis susirūpinimas psichikos ligų gydymu, ar tam tikrų rajonų gyventojų socialine būkle? Kyla klausimas, kas yra paviršinis simptomas, o kas priežastis? Svarbu mąstyti apie socialinius veiksnius, lemiančius sveikatą. Šis klausimas darosi vis svarbesnis psichiatrams ir kitų sričių gydytojams.

Psichiatrų nuomonės skiriasi dėl to, kiek jie turėtų kreipti dėmesį į socialinius veiksnius, kurie išeina iš psichikos sutrikimų ribų. Kai pacientams nėra aišku, ką gali ir ko negali psichiatrija, gali kreiptis į šios srities specialistus su klausimais, kurių šie tiesiog negali atsakyti. Jei tai turėsite omenyje, gal geriau suprasite ir psichiatrų reakcijas, išvengsite nusivylimo, kai viliatės, jog psichiatrai išspręs problemas, kurios yra už jų kompetencijos ir galimybių ribų.

  1. Psichiatrai gali daugiau nei tiesiog išrašyti vaistus

Kaip gydytojai, psichiatrai yra vienareikšmiškai linkę nustatyti tiek vidines, tiek išorines kūno ir proto priežastis. Jų mokslas, į kurį įeina ketveri medicinos studijų metai, po kurių seka ketveri metai psichiatrinės rezidencijos, įgalina juos diagnozuoti pagrindinius medicininius ir sudėtingus psichiatrines atvejus, skirti vaistus, vykdyti somatines terapijas, psichoterapiją ir daug kitų dalykų.

Bet jei iš tiesų taip yra, kodėl pacientams dažnai susidaro įspūdis, kad psichiatrai tegali skirti vaistus?

Yra daug būtų atsakyti į šį klausimą, bet aiškiausia būtų bandant žvelgti iš sisteminės perspektyvos. Atkreipkime dėmesį į tam tikrus faktus apie šiandieninę psichikos sveikatos sistemą. Su nedaug išimčių psichiatrai tėra psichikos sveikatos priežiūros paslaugų teikėjai, kurie gali tik skirti medikamentus. Daugumoje valstybių trūksta psichiatrų.

Dažniausiai psichiatrai yra kompensuojami medikamentų skyrimo vizitams, o ne terapijoms.

Medikamentų skyrimo vizitai pareikalauja kur kas mažiau laiko negu terapijų vizitai.

Atsižvelgiant vien į skaičius ir sąnaudas, yra kur kas efektyviau psichiatrus koncentruoti į medikamentų skyrimą. Pati sistema taip susiaurina jų vaidmenį. Toks veikimas padidina specialistų pasiekiamumą, bet sumažina jų darbo efektyvumą ir jų pačių pasitenkinimą savo darbu.

Suprantama, jog pacientai tokį veikimą interpretuoja kaip šaltą ir nerūpestingą. O psichiatrai tuo metu jaučiasi neįvertinti už jų teikiamą pagalbą. Dėl to pacientai ir jų psichiatrai paprastai baigia savo santykius ginčais ir kaltinimais vieni kitiems, kuomet iš tiesų nė viena pusė nėra kalta.

  1. Prasta psichikos sveikatos sistema nuvilia ir pačius psichiatrus

Laukti vizito pas psichiatrą tenka neįtikėtinai ilgai. Pacientams, kuriems reikia psichiatrinės ligoninės, priimamajame kambaryje gali pralaukti keletą dienų, kol atlaisvės viena iš lovų, kurių yra stulbinamai mažai. Asmenys su psichikos sveikatos poreikiais dažnai yra nustumiami į kriminalinio teisingumą sistemą, kuri yra tiesiog nepajėgi jiems kuo nors padėti. Nors stengiamasi tvirtinti įsitikinimą, kad psichikos problemos yra tokios pat svarbios kaip elgesio sutrikimai, pastarieji paprastai mūsų visuomenėje yra laikomi mažesnės svarbos.

Šios žlugusios sistemos poveikis pacientams ir jų šeimoms yra milžiniškas. Žmonės ilgai kenčia, dažnai net numiršta, nesulaukę jiems reikiamos pagalbos. O jų mylimieji patiria nenusakomas kančių ir sielvarto valandas.

Psichiatrai pakankamai gerai tai suvokia. Jie mato savo pacientų kančią ir tai juos skaudina. Tačiau jie dažnai jaučiasi ir yra laikomi paprasčiausiais sistemos varžteliais. Tai jiems suteikia nedaug laisvės patiems daryti kažkokį pokytį. Gydytojų perdegimas yra epideminio masto problema. Tai verčia specialistus ieškoti kompromisų rūpinantis pacientais.

Tiek psichiatrui, tiek pacientui svarbu suvokti, kad jie abu yra viena komanda, dirbanti dėl to paties tikslo. Bandant kartu iš sistemos paimti geriausia, ką ji gali duoti, pamažu galima keisti ir pačią sistemą. Tai yra ilgas ir sudėtingas procesas, dėl kurio tačiau verta stengtis.

Niekas negali atstoti šilto, rūpestingo, abipuse pagarba pagrįsto gydytojo ir paciento ryšio. Tai ypač galioja rūpinimuisi psichikos sveikata, kuomet tikras pasitikėjimas yra ypač svarbus tiek tikslios diagnozės nustatymui, tiek gydymui.

Šiuo metu tai sunku pasiekti. Galime daug ką suprasti pažvelgę tiek iš individualaus paciento ir psichiatro, tiek iš platesnės pačios srities ir sveikatos apsaugos sistemos perspektyvos.

Kai kitą kartą žengsite į psichiatro kabinetą, viliuosi, kad ši patirtis jau bus gydanti. Kiekvienas asmuo nusipelno supratimo ir rūpesčio. Jei taip nesijaučiate, viliuosi, kad kartu su savo psichiatru rasti šakninę problemų priežastį, net jeigu ji išeina už kabineto ribų į platesnį pasaulį.

Pagl www.psychologytoday.com parengė Vaiva Lanskoronskytė

 

2 Comments

  1. Na, prastas (nelietuviškas) vertimas, sunku skaityti. Rašantys žmonės turėtų mokėti gimtąją kalbą.

  2. Man taip pat užkliuvo stilius, tiesioginis vertinys. Be to ,straipsnis nebuvo toks intriguojantis, kaip pavadinimas.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *