Kas Jūs, tamsta Baltuši?“ – šis klausimas nedavė ramybės Baltušio amžininkams, o ir šiandien tebekelia aistras. Mitais ir legendomis apaugo šio žmogaus gyvenimas, o vis naujai pasirodančios publikacijos, bandančios atstatyti „tikrąją tiesą“, nepatiklius bei sensacijų ištroškusios protus vis toliau stumia nuo esminio klausimo – „Kas yra tas, kuris klausinėja apie Baltušį?“

Žemiau pateiktos trumpos istorijos iš rinkinio „101 bodhisatvos Baltušio gyvenimo ir mirties nuotykis“ priklauso slapčiausiam mūsų tautosakos lobynui. Jau daugiau nei pusę amžiaus šie pasakojimai ,keliaudami iš lūpų į lūpas, iš širdies į širdį, atskleidžia ne žemišką tiesą, bet siekį nuo jos išsilaisvinti.

Šių istorijų skaitymas tepasitarnauja visų gyvų būtybių gerovei.

Pilypas Andajas Praksitielius Tulku

                            ***

Sykį vienas mokinys kreipėsi į bodhisatvą Baltušį tokiais žodžiais:

– Kaip čia yra, kad tenka ne tik gyventi, bet ir kas mėnesį už tai mokėti?

Viskas susikratys, – atsakė jam bodhisatva Baltušis ir atsivertęs sąsiuvinį užrašė: 

„Tie grūdai, kuriuos tėvas uždirbo vasarą kasdamas griovius, pasibaigė. Sumalusi paskutinę saują, motina taip rūpestingai iššlavinėjo žasiąsparniu girnas, kad visos pelės paliko mūsų pastogę.“

                                    ***

Kartą pas bodhisatvą Baltušį atėjo Geda, atsisėdo priešais mokytoją ir iš užančio išsitraukęs visaip išmargintą dėžutę tarė:

Mokytojau, štai skrynelė dvasioms pagauti.

Bodhisatva Baltušis iš lėto atsistojo su savo medine lazda rankoje ir ėmė visaip kaip daužyti, laužyti, spardyti ir trypti dėžutę. Kai baigė darbą, išsitiesė ir paklausė: 

– O kur dabar tavo skrynelė?

                                ***

Kitados, kai bodhisatva Baltušis dar nebuvo bodhisatva, užsilipo ant aukšto piliakalnio ir atsisėdo.

Ilgai sėdėjo – gaurais apaugo, nagais ir samanom…

O vieną dieną staiga atsimerkęs persižegnojo, čiupo akmenį ir kaip voš sau į kaktą…

Pabudo jau bodhisatva. Taip ir išėjo į žmones.

                                    ***

Bodhisatva Baltušis skaitė knygą „Mokslas ir Visata“ ir ten daug ką sužinojo.

Dar daug žinių bodhisatva Baltušis pasisemdavo iš „Lietuviškosios tarybinės enciklopedijos“, bet nuo to išmintingesnis netapo.

                                    ***

Atsirado sekta, kuri laikė bodhisatvą Baltušį visų šventųjų globėju ir meldėsi jam smilkalais ir bezdalais.

Sykį jiems atliekant ritualus, prie jų priėjo šimtasiūlę apsivilkęs bodhisatva Baltušis. Pastovėjo, pažiūrėjo ką tie išdarinėja, o tada kad sugriaudės:

Atskristi atskridote, o dabar – marš peškom, – ir taip užsimojo lazda, kad tie kaip mat išsilakstė su visais savo hašišais, mašišais ir musmirėm.

                                     ***

Sykį bodhisatva Baltušis buvo paskirtas Taikos gynimo komiteto direktoriumi. Jis uoliai darbavosi atlikdamas šias pareigas – kur tik eidavo – vien gūzai ir mėlynės.

Sakydavo: „Taiką ginti reikia ne žodžiais, o lazda…“

Taip pasaulyje pamažu įsivyravo taika, o šaltuoju karu buvo gąsdinami tik neklusnūs vaikai ir visokie niekadėjai.

                            ***

Mokinys paklausė bodhisatvos Baltušio:

Kas tas?

– Skalsu kalbos, – atsakė mokytojas.

                                       ***

Vieną penktadienį pas bodhisatvą Baltušį užklydę piligrimai buvo pavaišinti duona, lašiniais ir svogūnais. Visi kramsnojo tik sausą duoną ir paslapčia stebėdami bodhisatvą kits kitam šnabždėjo:

Žiū, bedievis tokią dieną mėsą ryja.

Bodhisatva Baltušis pilna burna jiems pramarmaliavo:

Geros kiaulės viską ėda, – ir toliau sau pankavo.

                                        ***

Kai Mamontovas uždainavo „Aš čia esu“, pas jį atėjo bodhisatva Baltušis, griebė jį už apykaklės ir ištrenkęs lauk suriko:

O kur dabar esi?

                                       ***

Prisiskaitęs Tibeto Mirusiųjų knygos, bodhisatva Baltušis išsirengdavo nuogas ir pasileisdavo pievomis bei laukais šaukdamas:

regi miražą
blyksi štai ir mirga kas
ir visos utėlės palieka šitą kūną

Daugiau, rodos, nieko tokio ir nevyko…

                                          ***

Sykį pas bodhisatvą Baltušį atvyko keli ekstrasensai ir savo lazdelėmis ėmė jo energetinį lauką matuoti. Jie dar nė nebuvo gerai apšilę, kai bodhisatva Baltušis savo lazda išmatavo juos…

Niekada, kaip gyvi, jie nebuvo patyrę tokios energijos koncentracijos vienoje vietoje.

                                           ***

Nebuvos bodhisatva Baltušis nei bodhisatva, anei joks Baltušis.

Todėl jį taip ir vadino…

                                            ***

Važiuodamas visuomeniniu transportu bodhisatva Baltušis klausydavo aplinkinių šnekų, poringių ir dainų, o pats kažką užsirašinėdavo.

Iš tų užrašų gimė knyga „Kas dainon nesudėta“.

                                           ***

Nešinas Didžiojo Vado portretu bodhisatva Baltušis ėjo per kaimus ir visų, ką sutikdavo, klausė:

Kas visa tai sugalvojo?

Žmonės visi kaip vienas pirštais rodė į Vadą. Tuomet bodhisatva spjaudavo į portretą ir sušukdavo:

„– Begalinė tuštuma ir nieko švento“.

                                               ***

Parašęs „Sakmę apie Juzą“ bodhisatva Baltušis atidavė ją mokykloms skaityti.

Apie ką jis čia? – kraipė galvas nesuprasdami mokiniai.

                                              ***

Bodhisatva Baltušis buvo niekuo nenusipelnęs LTSR mokytojas, todėl jam dažnai tekdavo sakyti prakalbas suvažiavimuose.

Pasaulis – tai kolūkis, – tarė sykį ir kaip mat pasigailėjo, nes tiesiog akyse sugriuvo visi kolūkiai, o nuo fermos stogo nukrito Myša ir Maša.

                                              ***

Meistre Baltuši, – neslėpdamas pašaipos į bodhisatvą kreipėsi Dža Dža Kaljanas iš rastamanų sektos, – juk sakoma: „Trumpas plaukas – trumpas protas“.

Ir man plaukai augtų, jei galvoje tiek šūdo būtų, – atsakė bodhisatva Baltušis ir lengvu judesiu nubaidė ant plikės tupintį uodą.

                                                 ***

Mokinys paklausė bodhisatvos Baltušio:

Kodėl Jūs, mokytojau, nieko mums nepasakojate apie darbo žmonių išsivadavimą iš priespaudos, o tik lazda daužotės ir daugiau nieko?

Bodhisatva Baltušis nusišypsojęs tarė:

Aš nepasakoju, jūs negirdite, – ir su tais žodžiais virš mokinio galvos pakibo lazda.

                                               ***

Laikams pasikeitus žmonės suabejojo bodhisatvos Baltušio mokymu ir net pradėjo deginti jo knygas. Sunerimę mokiniai ėmė prašyti bodhisatvos, kad tas išplatintų visuomenei pareiškimą dėl neva klaidingai suprasto jo mokymo.

Tuo tarpu bodhisatva Baltušis sėdėjo ant pečiaus ir trindamas rankas kikeno sau:

Jokių pėdsakų, jokių pėdsakų…

                                                ***

Sykį eidamas centrine miesto aikšte bodhisatva Baltušis išvydo žmones, vorele sustojusius prie grindinio plytelės, ant kurios buvo užrašas: „Stebuklas“. Eilė judėjo labai lėtai: kiekvienas atsistojęs ant plytelės pastovėdavo, apsisukdavo apie savo ašį ir nueidavo.

Bodhisatvai Baltušiui pagailo žmonių. Pasiraitojęs rankoves jis iš užančio išsitraukė dažų ir teptuką…

Netrukus visas miestas buvo pilnas stebuklų.

                                                 ***

Sykį vienas mokinys paklausė bodhisatvos Baltušio, kokia yra jo mokymo esmė.

Vien kaulai ir oda, – atsakė bodhisatva.

Kai kitas mokinys jam uždavė tą patį klausimą, bodhisatva atsakė:

Plika galva ant plačių pečių.

Ir suprask, kad gudras…

                                           ***

Būdavo, bodhisatva Baltušis išsitiesia numirėlio poza.

Paskui ateina mokiniai, pasižiūri, pauosto, pasišnabžda, pasmilko, pagieda, užkloja, išneša, užkasa, pamiršta…

Bodhisatva Baltušis tik kad pajudins pirštą…

Apie šiuos bodhisatvos prisikėlimus legendos sklinda, knygose rašoma.

             ***

Sėdi bodhisatva Baltušis.
Ausys tik krust krust.
Kalijuga.

Pirmąją šių istorijų dalį galima rasti ČIA

Comments are closed.