Kas žmogų daro žmogumi? Ar žmonėms reikalinga sielos sąvoka, kad įstengtų save suprasti? Apie sielą psichiatro ir psichoterapeuto Danielio Hellio, ilgamečio Ciuricho universitetinės psichiatrijos klinikos vadovo, akimis.

Šiuolaikinių smegenų tyrimų, genų inžinerijos ir neuromokslų laikais vengiama kalbėti apie „sielą“. Tuo tarpu Jūs, nepaisydamas mados vėjų, visada atkakliai laikėtės „sielos“ sąvokos.

Sielos sąvoka iš pagrindų persmelkusi Vakarų pasaulį. Apskritai šiuo žodžiu nusakoma gyvastis ir vidinis pasaulis. Tai atsispindi daugelyje kalbų, kur žodis „siela“ – kaip graikų psychē – siejamas su gyvybę palaikančiu kvėpavimu. Kaip kvėpavimą, taip ir širdies plakimą – kitą tradicinę sielos metaforą – jaučiame, kol esame gyvi. Tačiau smegenų savo vidinėmis juslėmis mes negalime suvokti. Todėl šis centrinis organas niekada netapo sielos metafora, nors funkcinė smegenų svarba buvo pripažinta gana anksti.

Siela nėra nei biologinė, nei juo labiau fizinė sąvoka. Iš tikrųjų technikos ir gamtos moksluose sielos sąvoka nepritaikoma. Ji priklauso kitam „kalbiniam žaidimui“. Tačiau kas įsileidžia šią sąvoką, įžengia į plotmę, kuri gyvenimui tiek pat svarbi kaip gamtamokslinis stebėjimas. Sąmoningas gyvenimas neįmanomas nejaučiant savyje sielos alsavimo. Vien tik šis vidinis išgyvenimas, lydimas žvilgsnio iš išorės, įgalina mus save pažinti.

Siela buvo labai svarbus mąstymo apie žmogų, jo esmę ir prigimtį atspirties taškas. Kaip paaiškinti, kodėl sielos sąvoka taip prigeso?

Tai susiję su technikos ir gamtos mokslų pergale bei iš čia plaukiančiu išorinio žvilgsnio įsiviešpatavimu. Šiandien daugiausia dėmesio kreipiama į tai, ką galima išmatuoti ir padaryti matomą. Taigi čia siela, paslėptas vidinis žvilgsnis, turi nedaug šansų. Taigi sielos išstūmimo į paraštes apraiškų daugiausia mokslo srityje.

Visai kitaip šnekamojoje kalboje ar visuomenės informavimo priemonėse. Kai kasdienybėje kalbame apie tai, kas mums svarbu, daugiausia minime dvasinę savijautą. Sielos sritis – niekada nėra beasmenė. Ji nurodo į išskirtinumą. Be to, žodyje „siela“ suskamba šis tas jusliško, ko neturi abstrakčios modernios pakaitinės sąvokos kaip subjektas (vok. Subjekt) ar savastis (vok. Selbst). Tačiau pirmiausia sielos vaizdinys perteikia laisvę nuo visko, kas žmogų daro daiktu ar tikslu. Taip ji pasipriešina šiuolaikinei tendencijai išmatuoti gyvenimą.

Sakote, kad sielos sąvoka kaip niekas kitas perteikia žmogaus gyvenimo nepakartojamumą ir išskirtinumą. Vis dėlto daugeliui gamtamokslinį išsilavinimą turinčių ir techninės mąstysenos persmelktų žmonių šiandien sunkiai sekasi suprasti sielos vaizdinį ar rasti jam deramą vietą savo mąstyme.

Nesusipratimų kyla pirmiausia tada, kai siela įsivaizduojama kaip kūno organas arba kai ji susiejama su ezoterika ar spiritualizmu. Nesusipratimų gali sukelti net ir romantiniai angelų, sielą tarsi mažą žmogutį skraidinančių į dangų, vaizdiniai. Šių laikų „materialistinėje atmosferoje“ toks simbolinis konkretizavimas gali būti klaidingai suprastas kaip atgyvenę ikimoksliniai bandymai objektyvizuoti.

Tas pat galioja filosofiniam kalbėjimui apie nemirtingą substanciją. Tačiau siela, pristatoma kaip objektas, neegzistuoja. Žodžiu „siela“ veikiau įvardijamas fenomenas, kad mes turime ne tik smegenis, kuriuos galima pamatyti ir studijuoti iš išorės, bet kad su šių smegenų ir kitų prielaidų pagalba mes taip pat galime jausti. Todėl neįmanoma kalbėti apie sielą vartojant smegenų metaforą. Juk mylime ir užjaučiame ne smegenimis. Šią fenomenalią tikrovę, mano nuomone, psichiatrija ir psichoterapija turi priimti lygiai kaip neurobiologinius tyrinėjimų duomenis.

Kokios pastarųjų metų tendencijos psichiatrijoje Jus labiausiai jaudina?

Redukcionizmo pavojus, ypač žmogaus nužeminimas iki materialių aspektų. Dauguma psichinių problemų, kurios verčia žmones ieškoti psichiatrinės ir psichoterapinės pagalbos, kyla dėl netekties skausmo, per sunkios reikalavimų naštos, chroniškų konfliktų su kitais, atskirties, nuoskaudų ir asmeninių bėdų. Grynai fizinio pobūdžio sutrikimai psichiatrijoje – išskyrus senatvėje – sudaro tik labai nedidelę ligų dalį. Vis dėlto labai svarbu tyrinėti smegenų veiklą – prilyginkime ją spynai, – kuriai įtaką daro psichosocialinės įtampos – tarsi tai spynai tinkami raktai. Todėl teisinga skatinti neurobiologinius tyrinėjimus, bet klaidinga vienašališkai atsidėti šiam uždaviniui.

Be to, ir naujausi neuromoksliniai duomenys rodo, kad smegenų vystymasis (genetiškai apibrėžtose ribose) priklauso nuo aplinkos įtakų ir individualaus elgesio, taigi spyna ir raktas sąveikauja tarpusavyje. Todėl dedu pastangas, kad į sergantį žmogų būtų žiūrima ne tik kaip į mašiną, bet stengiamasi išlaikyti tarpasmeninį artumą.

Prancūzų sociologas Alainas Ehrenbergas analizuoja spartėjantį depresijų plitimą, antidepresantų vartojimo didėjimą ir priklausomybės nuo alkoholio didėjimą kaip atsaką į visas sritis apėmusį savirealizacijos lūkestį, kaip sekinantį reikalavimą „būti savimi“.

Iš tiesų pastarųjų dešimtmečių visuomenės permainos pakeitė ir psichinių problemų lauką. Kalbant apie depresijų raidą, vidinis spaudimas, kaip spėja Ehrenbergas, šiandien turbūt tikrai daro didesnę įtaką nei anksčiau, tačiau pernelyg didelis antidepresantų vartojimas greičiausiai labiau susijęs su išaugusiais lūkesčiais medicinos atžvilgiu.

Psichinių ligų įsivaizdavimas viešumoje šiandien stipriai paveiktas gamtamokslinio ir techninio mąstymo. Tai neša pelną farmacijos pramonei, kuri prisidėjo prie depresijos išpopuliarinimo ir savo sumania, bet iš dalies klaidinama rinkodara – pavyzdžiui, tvirtinimu esą depresijas sąlygoja serotonino stygius – padidino sėkmingo medikamentinio gydymo lūkesčius.

Tas faktas, kad šiandien gydosi daug daugiau žmonių, galėtų sietis ir su visuomenės spaudimu būti sėkmingam – bei su priverstine individualizacija. Žmogus mažiau toleruoja savo silpnybes, nes savirealizacija ir sėkmė šiandien tapusi socialine norma, taigi nesėkmė veikiau suvokiama kaip pažeminimas. Dažna to pasekmė – persitempimas siekiant kuo geresnių pasiekimų, ypač jei žmogus dar linkęs į perfekcionizmą ir jaučia harmonijos stoką. Tokiu atveju depresinė būsena – panašiai kaip perdegimo (angl. burnout) atveju – gali būti perspėjimas, kad kažką reikia keisti. Tačiau kad kančia taptų išeities tašku kovoje su išorės spaudimu, sielos skausmas turi būti ne(be) toks didelis, kad paralyžiuotų.

Ar šiuolaikinėje psichiatrijoje, psichologijoje ir psichoterapijoje pasigendate kritinės laikysenos visuomeninių permainų, kurios atsispindi ir ligose, akivaizdoje?

Šiuolaikinė psichiatrija yra savo laikmečio vaikas. Ji taip pat patiria socialinį spaudimą prisitaikyti prie nūdienos standartų. Daugelį psichiatrijos įstaigų galima užaštrinant apibūdinti kaip mentalinio remonto dirbtuves, skirtas kiek galima greičiau ir veiksmingiau pašalinti psichines problemas. Šiai tendencijai priskirčiau formalizuotos trumposios psichoterapijos išpopuliarėjimą bei didėjantį vadovėlių, skirtų pašalinti nusiskundimus ir simptomus geriausiu sąnaudų ir pajamų santykiu, patrauklumą.

Šiandien dažnai pasigendu įdėmaus žvilgsnio į sergančio žmogaus kultūrinį ir biografinį pagrindą. Sykiu pasigendu nuodugnaus gilinimosi į istorinį bei dabartinį mano profesinės srities kontekstą. Tai įgalintų kiek įmanoma labiau reflektuotą ir nepriklausomą šios srities vystymąsi.

Sielos kančios pacientui visų svarbiausia. Sergantis žmogus nori išsivaduoti nuo nerimo, slogios nuotaikos, susigrąžinti gyvenimo džiaugsmą. Moderniojoje psichiatrijoje tokie simptomai sumuojami kaip sutrikimai. O galbūt dvasinė kančia gali būti svarbi pacientui augti?

Paprastai psichinė kančia, kuri pagal šiuolaikinę psichiatrinę diagnostiką traktuojama kaip sutrikimas, atkreipia dėmesį į tai, ką reikia tvarkyti; pavyzdžiui, fizinį negalavimą, išgyventą skriaudą ar skausmingą savęs žeminimą. Šiuo požiūriu patologiška yra ne pati kančia, bet tai, į ką ji atkreipia dėmesį. Tačiau atrodo, kad mes pirmiausia siekiame pašalinti kančią.

Visuotinis kančios patologizavimas ir sykiu grynai į simptomus orientuota diagnostika psichiatrijoje, mano požiūriu, kelia klausimų. Neigiamos emocijos kaip baimė ir kankinamos nuotaikos kaip prislėgtumas tik tada yra disfunkcinės ir liguistos, kai jos atsisieja nuo tikrovės ir tarsi įsuka žmogų į užburtą ratą. Net išgyventa depresija gali atkreipti dėmesį į anksčiau slėptas ar užgniaužtas problemas.

Kur tada riba tarp sveikatos ir ligos?

„Sveikata“ ir „liga“ man yra priešingi vieno kontinuumo poliai. Mes judame kažkur tarp šių dviejų priešingybių. Ir tai apriboja visus šiuolaikinių diagnostinių žinynų (kaip TLK-10 ar DSM-5) bandymus tam tikru simptomų skaičiumi nustatyti griežtas ribas tarp psichinių sutrikimų ir sveikatos. Man patinka įsivaizdavimas, egzistavęs ir senovės Graikijoje, kad mes tarsi lyno akrobatai turime stengtis išlaikyti skirtingų jėgų pusiausvyrą. Pagal šią sampratą, tiek visiškas sąstingis, tiek pusiausvyros praradimas sukelia psichinių problemų.

Parengė Dangė Vitkienė

Žurnalas „Kelionė“

Comments are closed.