Sovietmečiu nebuvo pasauliečių labiau mylimo ir vertinamo kunigo kaip Juozas Zdebskis. Kita vertus, nemažai daliai ano meto kunigų jis buvo tikras „galvos skausmas“. Sovietiniai vyskupų valdytojai skųsdavuosi juo net Šventajam Sostui. Net ir artimiausi bendražygiai kovodavo su pagunda pratrūkti pykčiu, kai jis nepasirodydavo ne tik sutartą valandą, bet ir sutartą dieną. Na, o KGB jam net davė Akiplėšos pravardę. Sovietiniams čekistams jis keldavo kone mistinę baimę, nes jie nesugebėjo paaiškinti, kaip jis sugeba taip greitai pralėkti kone visą Sovietų Sąjungą, pabėgti nuo seklių ar net lengvai atrasti KGB įmontuotą pasiklausymo įrangą.

Yra išlikę pasakojimų apie tai, kaip kunigas Juozas į neviltį varė saugumiečius, kai paklaustas, ko atvyko į kažkurio disidento teismą, ramiai atšovė, kad atvažiavo medžiagos Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikai pasirinkti. Arba po penkių valandų įtempto tardymo galiausiai paleistas jau prie durų, atsisuka į tardytojus ir ramiu balsu sako: „Iki autobuso dar man valanda. Gal galiu kuo pagelbėti? Gal turite vaikų, galėčiau pakrikštyti.“

Tačiau didelė klaida Juozą Zdebskį matyti kaip nerūpestingą romantiką, lengvai šokinėjantį nuo vieno išbandymo prie kito. Jis buvo kančios vyras, gerai žinojo, kas yra vidinė dvasinė kova, kokia yra aukos kaina ir kartu liko ištikimas Viešpaties priesakui mylėti be ribų. Regis, būtent kunigas Juozas labiausiai atitiko apaštalo Pauliaus kriterijų: krikščionį aplinkiniai turi pažinti iš meilės kvapo.

Vaikystė Suvalkijoje

Juozas Zdebskis gimė 1929 metų gegužės 10 dieną Marijampolės apskrities Krosnos parapijoje, Naujienos kaime. Buvo trečias vaikas šeimoje, tačiau pilnamestystės sulaukė tik jis ir trejais metais vyresnė sesuo Marytė. Juozu pakrikštytas Krosnos bažnyčioje, kur vėliau priėmė ir Pirmosios komunijos bei Sutvirtinimo sakramentus. Juozas buvo labai artimas tėčiui, mamą mylėjo, tačiau kiek privengė dėl jos valdingumo ir griežtumo. Jau po mamos mirties kunigas Juozas dienoraštyje rašė, kad paradoksalu, jog dabar jaučia didesnį mamos artumą ir palaikymą, nei jai gyvai esant. Mama ne kartą buvo sūnų subarusi, kam jis nerimsta, rizikuoja.

Mokykloje buvo uždaras, bet gabus. Visada sėdėjo pirmame suole, buvo stropus, tvarkingas, tačiau retsykiais išryškėdavo ir iš mamos paveldėta ūmi savybė, su kuria, beje, jis kovojo visą gyvenimą.

Pirmą kartą aplinkinius nustebino Juozas jau Kalvarijos mokykloje, kai 1947 metais sovietiniai okupantai uždraudė tikybos pamokas, prasidėjo sisteminė ateizacija. Būtent tylenis Juozukas tapo mokinių būrelio, kuris toliau gilinosi į tikėjimo tiesas, iniciatorius. Būtent tikėjimas jam buvo tai, už ką Juozas buvo pasiryžęs atiduoti visas jėgas. Dar kartą tai išryškėjo, kai po gimnazijos Juozas rinkosi gyvenimo kelią. Jis pranešė artimiesiems, kad apsisprendė stoti į Kauno seminariją. Vienintelio sūnaus „praradimas“ atrodė per didelė auka jo tėvams, ir jie bandė atkalbinėti ar net drausti. Tačiau Juozas buvo tvirtas kaip titnagas ir griežtai pareiškė, jog stos arba į kunigų seminariją, arba niekur nestos. Tėvams teko nusileisti. Panašu, jog tik po gimnazijos jie kitomis akimis pažvelgė į ramų, užsisklendusį sūnų ir išvydo jame slypinčią didžiulę dvasinę jėgą.

Seminarijoje: pirmosios abejonės

1948 metais Juozas Zdebskis priimamas į Kauno kunigų seminariją. Tuo metu dar didžiausios represijos prieš šią įstaigą buvo priešaky. Seminarijoje dirbo puikūs dėstytojai, seminaristai buvo draugiški ir idealistiškai nusiteikę, Tačiau būtent šioje aplinkoje J. Zdebskį apniko abejonės dėl pašaukimo. Seminaristas Juozas buvo uždaro būdo, bet bedrakursių mėgstamas. Labai linkęs prie knygų ir dažnai vienumoje apmąstantis tai, ką perskaitė. Atrodė, jog niekas nesutrukdys jam tapti kunigu. Didžiausias išbandymas buvo klausimas – ar sugebės būti tikru kunigu? Kaip rašė dienoraštyje, tikėjimas išliko, tačiau vis daugėjo abejonių, ar pasirinko savo kelią? O gal jam per silpnas? Tuo labiau kad pradėjo šlubuoti sveikata, pradėjo grimzti į depresiją. Atsidūrus kryžkelėje, padėjo atviras ir ilgas pokalbis su dvasios vadovu kunigu Grigaičiu.

Klierikas Juozas suprato svarbiausią tiesą, kad Dievui reikia ne superherojų, bet nuolankaus silpnumo, kuriame Jis galėtų tverti savo stebuklus.

1952 metų rugsėjo 21 dieną vyskupas K. Paltarokas įšventino Juozą Zdebskį kunigu.

Kunigystės Golgotos pradžia

Pirmasis paskyrimas – į Šiluvos bažnyčią vikaru. Tiesa, čia buvo tik keletą mėnesių ir teko keltis į Raseinius. Čia jau darbavosi ilgėliau ir pagaliau pirmoji „savo“ parapija – Šiupyliai, Šiaulių rajone. Tačiau jau gana greitai vyksta į Kauną ir tampa vikaru Vilijampolės bažnyčioje. Šis persikėlimas susijęs su siekiu toliau studijuoti teologiją, siekti licenciato. Kanauninkas Juozas Stankevičius Kaune buvo subūręs gabių jaunuolių, norinčių gilintis toliau į mokslus, grupę. Tačiau licenciato darbo J. Zdebskis taip niekada ir neapsigynė. Išorinės aplinkybės išardė jaunuolių grupę, tačiau ir J. Zdebskis pernelyg aiškiai suprato, kad sekimas Kristumi yra praktika, o ne teorija, ir ši praktika jį visa įtraukė. Jau Kaune būdamas vikaru pagarsėjo kaip puikus pamokslininkas ir nuodėmklausys. Buvo labai jautrus silpniems, gyvenimo aplinkybių sužeistiems žmonėms, gebėjo perteikti Viešpaties gailestingumo žinią ir vis daugiau žmonių ieškojo pas jį dvasinės pagalbos.

Seminarijos svarstymuose J. Zdebskis būtent to ir bijojo: kaip pavyks nešti didžiulę žmonių lūkesčių naštą? Tačiau kartą pasiryžęs, jis nebedvejojo ir į kunigystę nėrė visa galva. Jis gilinosi į užsienio kalbas, idant galėtų skaityti teologines ir psichologines knygas. Kaune susipažino su gyvenimo apdaužytomis merginomis, matė jų kančią, tai, kad kiti kunigai dažnai vengia bendrauti su priešingos lyties atstovėms, nelabai supranta jų psichologijos. Gilinimasis į moters psichologiją ir dvasinio gyvenimo specifiką tapo vienu iš uždavinių, kuriam J. Zdebskis skyrė laiko visą gyvenimą. Jis matė ir tai, jog labai sunku užmegzti diealogą su nusivylusiais, nuo tikėjimo nusisukusiais žmonėmis, jie nustoja girdėti su tikėjimu susijusius klausimus. Kaip išeitį kunigas Juozas mate būtinybę pasitelkti grožinę literatūrą. Ji gali būti tiltu, kuris padėtų ieškantiems kelio ateiti į krikščionybę. J. Zdebskio dienoraščiuose galima atrasti daug fragmentų, kurie turėjo būti būsimo krikščioniško romano dalimi, tačiau kunigas taip niekada ir neturėjo laiko iš fragmentų sulipdyti visumos. Ši svajonė liko neišpildyta.

Sunku būtų įsivaizduoti, jog galėjo būti kitaip. Nuo pirmos kunigystės dienos J. Zdebskis neturėjo laisvalaikio. Jis buvo nuolat bėgo. Tačiau tai nebuvo skubotumas ar blaškymasis. Tas bėgimas nebuvo chaosas, tik suvokimas, jog meilės darbai niekada nesibaigia ir neišsenka, ir čia nėra jokio saiko. Šiuo atžvilgiu J. Zdebskis labai primena šv. Pranciškų iš Asyžiaus, kuris taip pat visą gyvenimą skubėjo, lėkė ir niekas su juo nespėdavo.

.“ data-mce-href=“http://www.bernardinai.lt/file/80b1b24f5289350e60444f402fdbeb8a06b7507a.jpg“>
Vysk. J. Steponavičiaus vyskupavimo 25 m. minėjimas Žagarėje, dešinėje – kun. J. Zdebskis, kairėje – vysk. V. Sladkevičius. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus archyvo nuotrauka.

Po Kauno J. Zdebskis kunigavo Suvalkijoje. Pasakojama, jog kartą, aukodamas šv. Mišias, apalpo, nes buvo ilgą laiką nemiegojęs – kaip galima miegoti, jei kažkam reikia pagalbos?

Labai rimtai kungas Juozas žiūrėjo į pastoracijos pareigą. Turime duoti vaikeliams viską, kas geriausia, negalime palikti jų be Dievo Žodžio. Todėl, nepaisydams sovietinės valdžios draudimo, kunigas Juozas bažnyčioje po keliasdešimt vaikų ruošdavo Pirmajai komunijai. Tai sovietinė valdžia įvertino kaip šiurkštų kriminalinį nusikaltimą, religijos laisvės pažeidimą, „plaunant smegenis“ nepilnamečiams. Tad nenuostabu, kad netrukus kunigas J. Zdebskis metams gavo naują „parapiją“ – Lukiškių kalėjimo kamerą, kurioje kalėjo tarp kriminalinių nusikaltėlių.

Naujoji evangelizacija

Kalėjimas „nepataisė“ J. Zdebskio. Iš karto grįžęs iš Lukiškių jis pradėjo aktyvią pastoracinę veiklą Dzūkijoje. Pradžioje –Alytuje, paskui – Leipalingyje, o 1966 metais paskiriamas Kapčiamiesčio parapijos klebonu.

Klebonaudamas Kapčiamiestyje,  J. Zdebskis pagarsėjo pirmiausia tuo, jog ėmėsi uždarų rekolekcijų, kas anuomet buvo didžiulė naujiena. Jis matė žmonių dvasinį alkį ir suprato, jog kelių dienų ar ilgesnės rekolekcijos gali bent kiek padėti jį malšinti. Vėliau prie tokių rekolekcijų aktyviai prisijungė ir kunigas Sigitas Tamkevičius. Nemaža dalis šiandienos kunigų, aktyvių pasauliečių yra perėję šią svarbią „rekolekcijų mokyklą“.

Vis labiau aiškėjo tiesa, kad tylinti Bažnyčia, nesakanti tiesos apie sovietinės sistemos nusikaltimus, išduoda savo misiją.Po partizaninio pasipriešinimo užgniaužimo kurį laiką jautėsi tam tikras sutrikimas visuomenėje, nebuvo aišku, kaip galima priešintis sovietinės sistemos monstrui, kaip išlikti žmogumi totalitarinėje mėsmalėje, pamažu brendo atsakymas – pirmiausia sakyti tiesą, Jei kunigai skelbia parapijiečiams apie tai, kad turime drąsiai eiti paskui Kristų, tai svarbu šiuos žodžius paliudyti veiksmais.

Pradėjo burtis veiklieji kunigai, kurie aptardavo tragiškai besiklostančią padėtį Lietuvos Katalikų Bažnyčioje. Būtent šiuose aptarimuose, kurių vienas iš organizatorių buvo kungias S. Tamkevičius, gimė viešų protesto laiškų idėja. Jau 1968 metais kunigai Juozas ir Sigitas pradėjo rinkti parašus po pareiškimu dėl vis blogėjančios padėties Kauno kunigų seminarijoje. Paskui buvo ir kitų protesto laiškų, peticijų. Tapo aiškesnė situacija. Viena vertus, Bažnyčia tikrai dar gyva, yra žmonių, kurie pasiryžę už tikėjimą kovoti ir aukotis. Kita vertus, didelė dalis kunigų yra linkusi prisitaikyti prie sistemos, renkasi patogesnį gyvenimą, o ne savo pareigą. Tiems kunigams peticijų, pogrindinių leidinių autoriai ir platintojai – erzinančios srovės, neleidžiančios patogiai dreifuoti. Tačiau ne tik bailumas, bet ir drąsa ar paisaukojimas neišvengiamai užkrečia. Dalis abejojančių kunigų, kartais net patys save nustebindami, pamažu įsitraukė į kovą. Veiklieji kunigai iš jų atėmė pasiteisinimą – esą nėra ko daužyti galva sienos?

Sovietinė valdžia reagavo operatyviai ir, kaip vėliau pasirodė, visiškai kvailai. Iš kunigų S. Tamkevičiaus ir J. Zdebskio buvo atimti kunigo registracijos pažymėjimai. Anuomet tai reiškė, jog atimama galimybė dirbti kunigo darbą ir būtina įsidarbinti kur nors kitur, idant nebūtų dar sankcijų už veldtėdžiavimą. Teko dirbti rankomis, kasti melioracijos griovius Prienuose. Tačiau kartu tai reiškė naujas pažintis, daugiau laisvo laiko, galimybę laisviau važinėti po  visą Lietuvą ir… organizuoti rekolekcijas. Kunigas S. Tamkevičius tvirtina, kad tie metai jam vėliau labai pasitarnavo, leidžiant Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką, nes per juos buvo pradėtas formuoti patikimų žmonių tinklas. Jie buvo svarbūs ir kunigui J. Zdebskiui, jis turėjo galimybę intensyviau gilintis į žmogaus psichologiją ir dvasinį gyvenimą, ieškodamas to, kas daug vėliau buvo pavainta naująja evangelizacija.

Po metų kunigo registracijso pažymėjimas buvo grąžintas ir vėl prasidėjo viešas vaikų ruošimas sakramentams, pogrindinių leidinių – maldaknygių, brevijorių, religinės literatūros platinimas, rekolekcijų organizavimas. Tiesa, dar prisidėjo svajonė apie pogrindinę kunigų seminariją.

Kunigas Juozas buvo veiksmo žmogus. Jis puikiai suprato, kad kvaila visą energiją skirti piktinimuisi dėl to, jog kažkas yra negerai. Daug svarbiau bandyti tas negeroves pašalinti. Nenuostabu, kad jie netrukus pradėjo organizuoti sistemą, kaip paruošti kunigus pogrindyje, jei sovietų valdžia nepaliaujamai terorizuoja oficialią seminariją. Jis puikiai suprato, kokia pavojinga tai veikla tiek tiems, kurie dėsto, tiek tiems, kurie studijuoja. Tačiau jis suprato, kad nepavojingų ir lengvų kelių paprasčiausiai nėra. Jis, kaip visada buvo pratęs, prisiėmė didžiausią riziką – tapo pogindinės seminarijos neoficialiu rekoriumi, kuris vesdavo sudijuojanems rekolekcijas, arinkdavo kandidatus. Mokymas buo pusiau neakivaizdinis, tačiau buvo ir bendrų paskaitų, kolokviumų. Paskaitos vykdavo tuometinėje Vilniaus Paveikslų galerijoje (dabartinė Arkikatedra).

Kiek vėliau kunigas J. Zdebskis buvo baramas už esą nereikalingą riziką, ir pogrindinį kunigų rengimą perėmė jėzuitų ir marijonų vienuolijos, kurios atsisakė iš viso bendrų paskaitų, perėjo prie individualaus kandidatų rengimo. Tačiau turime pripažinti, kad J. Zdebskis buvo teisus: galbūt pogrindinė kunigų seminarija negalės parengti labai daug kunigų, tačiau vien jau jos egzistavimo faktas privers sovietinę valdžią darytio nuolaidų ir atleisti gniaužtus nuo oficialiosios seminarijos.

Na, o baramas, kaltinamas, apkalbamas kunigas Juozas buvo daugybę kartų. Kaip liudija jo dienoraščiai, kaltinimai paliko dvasinių randų, labai skaudino, tačiau jis visą gyvenimą nuosekliai laikėsi taisyklės: niekada neatsakinėti į kritiką, nesiginti ir niekada neapkalbinėti, nekaltinti kito. Tiesa pati išaiškės, kai to panorės Dievas, o visus kaltinimus turime iškęsti kaip galimybę dalyvauti Kristaus aukoje. Bent tiek prie jos prisidėti. Jei Jėzus teisiamas tylėjo, nors tikrai turėjo ką pasakyti, galėjo vienu skainiu sutriuškinti teisėjus, tai yra pamoka bei raginimas ir mums, kaip turime reaguoti į kaltinimus ir išpuolius. Šiuo požiūriu kunigas Juozas bene tobuliausiai įgyvendino palaimintojo Jurgio Matulaičio principą: įveikti blogį gerumu.

Parengė Andrius Navickas

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *