Yra kalnas vardu Upė ir yra tokia upė, kuri vadinasi Kalnas. Kalno ištakos yra Upės viršūnėje.

                                                                                                                 Anri Volokhonskij „Kalnai ir upės“

1

Ko anksčiau išmokau – skaityti žemėlapius, ar skaityti iš žemėlapių?

Kiekvienas žodis turi savo ilgą ir seną gyvenimą, begalybę paslėptų, nenaudojamų jungčių. Tie patys buitiniai sakiniai, jų dėmenys, perrikiuoti tam tikra tvarka tampa poezija. Arba užkeikimais. Arba, jei nevykusiai sudėlioji, reikšmės išgaruoja kaip eteris. Žodžius įmanoma sudėlioti netgi taip, kad kiaurai visas literas bylotų iškalbinga tyla.

Kiekviename žemėlapyje, net pačiame tuščiausiame, kontūriniame, slypi neišmatuojama potencinė energija: atsisėdi, įsikniaubi ir žiūri, kiek tavo kojos galėtų nunešti: maršrutų yra begalybė, nes judėjimas tiesia trajektorija yra fikcija, pavyzdžiui, žmonės juda erdvėje kaip arklio figūra šachmatų lentoje: atrodo, kad žengi tiesiai, tačiau tiesumas erdvėje iš prigimties yra kreivas. Lygiai prieš šimtą metų Einšteinas teoriškai apskaičiavo, kad esti toks reiškinys kaip gravitacinės bangos. Prireikė šimtmečio, kad mokslas užčiuoptų pavyzdžių kosmoso platybėse. Bet tai kosminis galvosūkis, šviesos greičiai, neaprėpiami atstumai. Žmogiškam kasdieniam kapanojimuisi iliustruoti geriau tinka Brauno dėsnis – apie chaotišką šiluminį dalelių judėjimą dujose ir skysčiuose. Kuo šilčiau, tuo judėjimas intensyvesnis. Kai žiemos darganos, daugiau sėdima namuose.

Perprasti fiziką, geografiją ir šachmatus galima su viena sąlyga: reikia turėti laiko. Ne sakyti pirmam pasitaikiusiam interesantui, kad atseit turiu laiko, bet turėti. Daug ir iš tikrųjų. Sustabdyti laikrodžius, išjungti visas ryšio priemones ir įsistebeilyti. Neilgai trukus, kai užges nekantravimo varikliukas, jūs pradėsite matyti tikruosius ir savo pačių, ir visų kitų eismo dalyvių blaškymosi mastus. Praregėsite, kad iš taško A į tašką B tiesaus kelio nebūna, nes, prieš pasiekdami kelionės tikslą, žmonės mintimis – arba fiziškai nuklysta į tašką N (prieš tai kirtę taškus D ir S).

Kas gali užginčyti, kad kelionė mintimis yra mažiau tikra už kitus keliavimo būdus?

Daugmaž tiesiai ribotą laiką neilgose atkarpose juda transporto priemonės, skubios telegramos, lėktuvai arba tie keliautojai, kurie neturi sąmonės ar svajonių. Gyvieji sąmoningi kūnai juda netvarkingai: iš taško A į tašką M; ir vėl – į A (vėliau paaiškėja, kad be reikalo) arba į D – tuomet į A (pamiršus – o ko ten vėl?) arba į C (per anksti, ten visi dar miega), arba į E (nors ten negalima, juk žadėjai, kad ten nebegrįši niekada) – tada atgal į B (nors ten niekas nelaukia) ir taip toliau ir amžinai. Gyvieji juda laužyta trajektorija, atsitrenkia šonais į kitas tokias pat mažas elementariąsias daleles arba interesus. Arba šokinėja vieni kitiems per galvas kaip šachmatų arkliai, ginkluoti iliuzijomis, kad taip greičiau, taip apsimoka. Ir kad būtent ten yra gerai, ten mūsų laukia. Apsigauti ir klysti. Po to džiaugtis sukaupta klaidų esencija – patirtimi.

Žemėlapiai, kaip ir šachmatų lenta, yra tūkstančius kartų sumažintas pasaulio maketas. Jų skaitymas yra begalybę kartų supaprastintas gyvenimo peržaidimas.

2

Anksčiau nei atradau žemėlapius, mane išmokė žaisti šachmatais.

Šachmatai yra žiemos sporto šaka. Sėdėti namuose prie lentos, kai šilta, kai gali paupiais, laukais ir miškais eiti žvalgyti pasaulio – nesąmonė. O žiemą toli nenueisi, nes batai, pirštinės nejučia sušlampa ir tu, nebejausdamas galūnių, trauki namo sušilti ir išsidžiovinti.

Jei namai kiauri, statyti žmogaus pravarde Šlubas Velnias, išsigaubusiomis neužsiveriančiomis kambarių durimis, kreivomis staktomis ir grindimis, jei sienos drėksta, televizorius dažniausiai rodo per sniego uždangą, jei kieme nuo geomantijos iki stratosferos – sovietmečio įšalas, – tu pats dar nežinai, kur čia šuo pakastas, todėl, kol džiūsta batai ir pirštinės, įninki į šachmatus, o jei tėčio šalia nėra – į žemėlapius.

Televizoriaus mačiau mažai, bet atmintin įsirėžė reguliariai nykiojoje TV šou laidoje „Vremia“ išlendantys reportažai iš šachmatų čempionatų. Kostiumuotas vyriškis prie kabančios didžiulės šachmatų lentos greitakalbe berdavo, kaip klostosi mačas tarp, pavyzdžiui, Anatolijaus Karpovo ir Gario Kasparovo. Žinoma, ten būdavo kitas lygis, aukštoji matematika, pagražinta „endšpiliais“, „gambitais“, „debiutais“ ir panašiais burtažodžiais, tuo tarpu aš dažniausiai spręsdavau grafinę – estetinę mįslę: kodėl tuose plokščiuose sieniniuose šachmatuose (o ir žurnaluose paišoma) valdovės figūra – dygliuotas daugiakampis, o karaliaus figūra – aptakių formų? Mane tas neatitikimas visada glumindavo. Iki šiol sąmonė priešinasi visuotinai priimtinoms figūrų formoms, kiekvieną kartą atsivertęs knygą su šachmatų užduotimis ar žaisdamas kompiuteriu turiu pasikartoti ir įsiminti.

3

Gimusieji smurto ir melų imperijoje ir bent dalį sąmoningos vaikystės praleidę propagandos poveikio zonoje pamena pasakas – esą gyvename laisviausioje pasaulio šalyje, kuri užima penktadalį žemės rutulio sausumos. Široka strana moja rodnaja, mnogo v nei polej lesov i rek, ja drugoi takoi strany ne znaju, gde tak vol‘no dyšit čelovek (…bla bla bla) ir, be kita ko, tame chrestomatiniame eilėraštyje išdidžiai paminėta – s južnych gor do severnych morej.

Atlasuose SSRS atrodė įspūdingai – milžiniška rožinė dėmė šaukte šaukė – imkite mane ir didžiuokitės, aš jūsų neišvengiamoji, privalomoji tėvynė. Pratintis didžiuotis iš Malyj atlas SSSR yra viena medalio pusė. Visai kitomis spalvomis teritorija nusidažo, kai patiri, kad ta nelaiminga šalis nėra pritaikyta kelionėms.

Vieną gražią vasaros dieną pačiam teko įsitikinti, kad vietoj vol‘no dyšit čelovek į visas puses driekiasi kalėjimas. Su tėčiu „Raketa“ iš Kauno atplaukėme į Nidą. Jau perkant bilietus kilo problemų – kasininkei teko ilgai įrodinėti, kad turime komandiruotes ir siuntimus iš darbovietės į Kuršių neriją. Neturėjome. Bet labai norėjome turėti. Nidos prieplaukoje pasitiko kostiumuoti saugumiečiai. Į Nidą neįleido. Palaukėme prieplaukoje kito laivo ir nuplaukėme į Klaipėdą. Negi tie saugumiečiai galvojo, kad mes, palaukę tamsos, įšoksim į Baltiją ir pabėgsim į Švediją?

Važinėjant į varžybas, dažnai nakvojant viešbučiuose teko patirti, kad turistai ir keliautojai toje šalyje mylimi nebuvo: viešbučių buvo mažai, kambariai jų visi arba užimti, arba klaikūs, šešiaviečiai, dešimtviečiai, personalas – nelaimingas ir savo prislėgtumu bei egzistencinės tuštumos klaikumu linkęs dalintis su klientais.

Kelionės toje šalyje retai būdavo malonios. Nebent esi stoikas. Arba keliauji savo transportu ir miegi palapinėje.

Kai pamatai savo akimis spygliuotomis vielomis aptvertą ir kalašnikovais ginkluotų sargybinių bokšteliais apstatytą Lenkijos sieną – su suarta smėlio juosta, apmokytais pabėgėlius gaudyti šunimis, suvoki, kad Vakarų pasaulio greičiausiai neteks pamatyti.

Tau lieka studijuoti žemėlapius. Skaityti miestų, upių, kalnų pavadinimus. Kasdien valandų valandas keliauti mintimis.

Kai kurie iš gyvenusiųjų šalyje-kalėjime įsiinstaliavo į savo galvas labai tikslius pasaulio žemėlapius. Vieni galvojo, kad galbūt pravers, jei pasitaikys proga bėgti. Kiti – mokėsi keliauti po pasaulį taip, tarsi sienų nebūtų. Per automatais ginkluotų pėstininkų saugomas sienas šokinėdami kaip arkliai.

Iš knygų ir geografijos pamokų mes žinojome, kad visa sausumos teritorija Žemėje atrasta ir aplankyta keliautojų. Atrasta, bet ne mums.

Jei ne gyvenimas suvaržytoje erdvėje – ar man būtų taip giliai įsirėžę žemėlapiai ir šachmatai? Galbūt tai buvo bendras, visuotinis užprogramuotas kalėjimo gyventojų noras patirti pasaulį, apkeliauti bent mintimis po uždraustas šalis, peršokant per spygliuota viela aptvertas sienas?

Pirmąją pusę savo vaikystės buvau įsitikinęs, kad Vilniaus pedagoginiame institute studijuosiu geografiją ir fizinį lavinimą. Būta tokios jungtinės studijų programos. Man ir dabar atrodo labai derantys mokslai – apie teritorijas ir judėjimą jose.

4

Sovietų imperijai subyrėjus radosi priėjimas prie virtualios erdvės. Neilgai trukus elektroninės skaičiavimo mašinos, kitaip sakant – kompiuteriai, buvo ištobulinti taip, kad iš keliolikto karto nugalėjo pasaulio čempioną Garį Kasparovą. Tai nutiko 1997 metais.

Po to laikas pradėjo bėgti labai greitai, monitoriai užėmė vis didesnį akiračio plotą. Viskas tapo nufotografuota – beveik visais įmanomais rakursais. Turizmas ir kelionės tapo rutina. Galiausiai vienos ekspedicijos metu aptikau, kad išsinuomotame mikroautobuse nėra popierinio atlaso. Ir niekas iš bendrakeleivių nepasiėmė. Ir niekas nepasigenda. Nes yra GPS ryšys.

Pasirodo, įmanoma važiuoti tūkstančius kilometrų per nežinomus kraštus vadovaujantis balso nuorodomis. Ir pasiklysta tik dukart – ir tai nežymiai.

Nuobodžiosios Vakarų Europos ir (dabar jau) Lenkijos magistralės. Peizažai tarsi iš kompiuterio simuliacijos, iš žaidimo, kurio kūrėjai patingėjo suprogramuoti tikrovę, plytinčią šalikelėse ir į tolį už jų. Lyg ir patogiau keliauti tikrovės tuneliu. O ir greičiau. Tačiau tūkstančiai kilometrų vienodo greitkelio tau leidžia patirti naujos rūšies prakeiksmą – įkalinimą laisvėje: keliauk, kur nori, bet peizažai nesikeis. Popieriniai žemėlapiai iš apyvartos bus išimti, o kelrodis nuo šiol bus GPS aparato balsas.

5

Šachmatų lentos iš TV šou žinių išnyko. Ir niekas jų nebepasigenda. Egzistuoja pusiau slaptos šachmatų mokyklos, kurių adeptai žaidimo taisykles ir tradicijas saugo tarsi arabai senovės graikų filosofų veikalų nuorašus ateities kartoms.

Žemėlapių galvosna instaliuotis taip pat nebėra reikalo. Bent jau tokio egzistencinio alkio, kokio būta prieš trisdešimt metų ir anksčiau.

Bandau įsivaizduoti gyvenimą be susiraukšlėjusio smulkaus mastelio pasaulio žemėlapio po smegenų žieve ir šachmatinės ėjimų strategijų ir begalybės suvokimo. Tabula rasa? Pilnatvinė lobotomija? Skurdžioji nirvana?

6

Kai prieš dvidešimt metų (1996) įstojau studijuoti lituanistikos mokslų Vilniaus pedagoginiame universitete, vienoje pirmųjų paskaitų literatūros teorijos dėstytoja Sigutė Radzevičienė, pasakodama apie semantines figūras, pacitavo porą eilučių iš Antano A. Jonyno eilėraščio: „lyg Graikijos žemėlapis ant sienos/ ten ištrupėję tinko gabalai“. Neįsiminiau, kurį tropą iliustravo ši citata. Svarbiausia buvo sužinoti, kad esama literatūroje žmonių, gebančių mąstyti žemėlapiais. Kad geografija pritaikytina ir čia.

Po poros metų įstojo lituanistikon toks Stasys iš Telšių, kurio geografinis apsiskaitymas buvo keliais šimtais procentų gilesnis nei mano. Jis žinojo ne tik šalis, miestus, vandenis, valstybes, tautybes, tankius, skaičius ir procentus. Jis atmintinai žinojo gentis, konfliktus tarp jų – esamus ir buvusius pastaraisiais tūkstantmečiais. Gerą valandą cituodamas skaičius ir datas iš atminties galėjo pasakoti kokios nors Gvatemalos istoriją. Valandų valandas praleisdavome keliaudami mintimis po pasaulį – pasiėmę į rankas vienodus atlasus. Daugiausia, įsitaisę priešingose bendrabučio kambario pusėse, keliavome po Afriką, nes su tokiu detaliu ir kokybišku juodojo žemyno atkartojimu prieš tai nebuvom susidūrę. Kaimas po kaimo išlandžiojome visus prieinamus užkampius. Pasiilgstu šitų ekspedicijų.

Tai buvo vieni iš paskutiniųjų metų iki visuotinio interneto įvedimo. Dabar siaubingai paprasta rasti skait­meninėje erdvėje atvaizdų iš bet kurio pasaulio užkampio, bet, o dangau, Stasys dar ikiinternetinėje epochoje galėjo nupasakoti visų kiek žymesnių šio pasaulio skylių kraštovaizdžius, miestų architektūrą.

Užgriuvus atvaizdų lavinai, azartas tikslinti savo privatų vidinį pasaulio žemėlapį gerokai priblėso.

Tačiau dar po kelerių metų sutikau poetą Lauryną, kuris kolekcionuoja žemėlapius. Senus, apysenius. Atkreipiau dėmesį, kad senieji atlasai yra, švelniai tariant, nelabai tikslūs. Su baltomis dėmėmis. Liūtais. Neatrasta nežinomybe.

Nutiko taip, kad nežinomybė pasidarė patraukli – kas galėtų būti už terra incognita?

Sutapimas ar ne, bet mokyklos laikais niekada nejaučiau pergalės skonio išsprendęs algebros lygtis. Niekada nebuvo smalsu – kokiam skaičiui lygus x. Tegu ir lieka nežinomas. Apskritai algebrą buvau apleidęs, mokydavausi tik pažymiui – kaip nors iki silpno septyneto ar šešeto ištraukti. Nes žinojau, kad atsigriebsiu geometrijoje – stereometrijoje, iš kurios visada kiauras dešimtukas. Kodėl mane masino geometrijos užduotys – ta pati „geo“ šaknis su geografija? Negi – iš pasąmonės – Gėja – Gaja, sengraikių žemės deivė? Kodėl man taip lengvai sekėsi? Dėl to, kad esu stipriai prisirišęs prie savo žemės?

Ir tik dabar, atradęs senuosius žemėlapius su daug iksų ir kitų nežinomųjų, tempiuosi iš makulatūros sandėlių vidurinės mokyklos algebros vadovėlius. Jau smalsu susitikrinti, ar nebūsiu ko nors baisiai svarbaus gyvenime praleidęs.

7

Yra žvaigždėlapiai. Bet ten veriasi neparėpiamos erdvės. Žiūrėti į dangų ir žinoti, kad kiekviename blausiame nago didumo dangaus skliauto plote Hubble teleskopo akys regi tūkstančius visatų, milijardų milijardus žvaigždžių, yra liūdna. Tikrąja to žodžio prasme. Dangus yra didelis juodas X, kurio reikšmės labai artima begalybei.

Visa bėda, kad mano galvoje begalybė tėra tik žodis.

Begalybė yra būdų sužaisti šachmatų partiją. Kas iš to – man prieinama begalybė, bet aš panaudosiu tik kelis tūkstančius būdų.

Begalybė būdų yra nubraižyti šio pasaulio žemėlapį. Kiekvienas braižytojas savo gimtas vietas žymės centre, viršuje. Likęs pasaulis prisitaikys prie konkretaus geografo patirčių mastelio.

Vaikystėje su tėčiu esame šimtus kartų bėgę iš taško A į tašką B. Kelio stulpeliai žymėdavo 4 km distanciją. Neseniai kelininkai stulpelius perrikiavo taip, kad dabar tame pačiame kelyje įsitenka 5 km distancija. Bandau suprasti – o kas pasikeitė? Viskas? Niekas?

Jau buvau patikėjęs, kad apie šį pasaulį po mano kojomis žinau viską. Visko nežinau. Jei į negyvenamą salą leistų pasiimti vieną knygą, neabejodamas imčiau pasaulio atlasą. Tekstai nusibosta, nes jie užrašyti linijiniu būdu. Žemėlapis yra pasakojimas, įkaltas į žemę. Vienu metu į visas puses. Mokančiam skaityti žemėlapį nebūna dviejų vienodų perskaitymų.

Daug metų galvoje sukosi sakinys iš Borgeso „Smėlio knygos“: „Argi neišprotėtų žmogus, mintyse be perstojo įsivaizduodamas Vengrijos žemėlapį?“

Priklauso nuo to, kaip žmogus reaguos patyręs, kad pasaulis kiekvieną akimirką keičiasi. Ir niekada nesustos.

Žurnalas „Kelionė“

Comments are closed.