Apie Dievo saldainius

1971 metų rugpjūčio 26 dieną kunigas Juozas Zdebskis iškviečiamas pas tardytoją Prienuose ir tuoj pat suimamas. Po keturių dienų išvežtas į Vilnių, Lukiškių kalėjimą, kur kalėjo iki 1972 metų pradžios, o tada perkeltas į Pravieniškių koloniją. Kaltinimas tas pats, kaip ir per pirmąjį suėmimą: neleistina vaikų katekizacija. Kunigo dienoraštyje gražiai atskleidžiama jį ištikusi drama. Važiavo vesti rekolekcijų, kurios, jo įsitikinimu, turėjo būti svarbios. Į kvietimą pas tardytoją reagavo ramiai, galvojo, eilinis moralas ar grasinimas. Suėmimas buvo netikėtas smūgis. Visi planai buvo nukirsti kaip kardu. Pirmoji reakcija – apmaudas. Viešpatie, kaip taip galėjo įvykti? Juk tiek gero ketinau nuveikti, o dabar viską tenka nubraukti. Nusivylimo krizė netrukus išsiskleidžia visai kitomis spalvomis, ir kunigas Juozas jau rašo: „Apvaizdos veikime pralaimėjimai mums virsta laimėjimas, Jo ir mūsų. Taip būna su kiekvienu skausmu. Dabar jau žinau, kad svarbu – ne kad išteisintų, bet kad būtų daugiau laimės sieloms. Tik mūsų nežinioje pasirodo meilės jėga. Mus stebina, kodėl Viešpats paima mus nuo savo darbo, rodos, tokio svarbaus, kurį, rodos, tik aš galiu atlikti, kuris toks svarbus visuomenės gyvenimui. Kaip labai reikia, kad Viešpats primintų, jog mūsų darbas Dievui nereikalingas. Tai tik leidimas buvo mums būti dalyviais Dievo laimėjimuose. Neleisk pamiršti, kad viskas, ką mes sugebame, yra malonė, ir tai, ko nespėjau padaryti, nesugebėjau, yra meilės dovana. (..) Dievas sugeba išklausyti tobulesniais būdais nei mes sugebame prašyti.“

Nerimas dėl ateities išnyksta, nes, pasak kunigo Juozo, tai ne kas kita, kaip nepasitikėjimas Dievo meile. „Labai norisi išeiti iš kalėjimo, tačiau, jei aš čia esu Dievo valia, tai reiškia, kad, per greitai iš čia išėjęs, nebūčiau laimingas. Iš tikrųjų kunigui būti tarp šių žmonių visiškai ne pralaimėjimas. Juk tai kaip tik žmonės, į kuriuos nei žodžiu, nei knyga prakalbėti jau neįmanoma.”

Priimti viską iš Viešpaties rankų kaip dovaną yra labai sunku. Tai kunigui Juozui teko pajusti ne kartą ir net ne kelis. Tačiau kiekvieną kartą, kai leidžiame Dievui įveikti mūsų maištingą valią, tai yra tikrasis mūsų laimėjimas. Labai sunku žinoti, kad visi, kuriuos tu myli, kurie tave myli, yra anapus sienų. Tačiau tik atitraukdamas nuo tų, prie kurių esi įpratęs, kuriuos brangini, Dievas gali mums kitoje šviesoje parodyti tuos, kurie atstūmė kitus ir patyrė atstūmimą. Po šiurkščia išore, gynybinėmis pykčio sienomis gali išvysti nuostabų Dievo paveikslą.

Keli užrašai iš kunigo Juozo dienoraščio: „Dievas mus ir kalėjime, ir ligoje sugeba savo saldainiais vaišinti. Tik jie būna neįprasto skonio.“ „Privalau rodyti didžiausią palankumą ir dėmesį kiekvienam, nes tik taip jie galės pažinti Gerąjį Jėzų.“ „Pereik per gyvenimą tyliai darydamas gera, tyliai lengvindamas kitų dalią, tyliai vykdydamas Dievo valią, tyliai artindamas sielas prie Dievo, tyliai nešdamas su Jėzumi kryžių.“ „Viskas tik Dievo valioje. Tik aname pasaulyje galėsime sužinoti, ką iš tiesų pavyko nuveikti ir kaip viskas iš tiesų buvo.“

Skubėkime mylėti

Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos redaktoriumi ir ašimi buvo kunigas Sigitas Tamkevičius. Tai jam Dievas padėjo taip nuostabiai pasirinkti bendradarbių, jog niekas neišdavė, niekas neužsikrėtė puikybe, ir visos KGB pastangos sunaikinti svarbiausią pogrindžio leidinį buvo bevaisės. Petras Plumpa, vienas iš iškilių disidentų, yra taikliai pasakęs: „Jei kunigas Juozas, o ne kunigas Sigitas būtų tapęs Kronikos redaktoriumi, pirmas numeris būtų labai svarus ir reikšmingas, tačiau mažai tikėtina, kad sulauktume antrojo.“ Kunigą Juozą sunku įsivaizduoti kaip periodinio leidinio redaktorių, jam gyvas žmogus su dabartiniais džiaugsmais ir rūpesčiais visada rūpėjo labiau nei konspiraciniai susitarimai, terminai, kantrus faktų tikrinimas. Pradžioje bendražygius trikdydavo, priblokšdavo tai, kad J. Zdebskis galėjo gerokai vėliau nei numatyta pradėti aukoti šv. Mišias, nes pakeliui pamatė girtą moterį ir ją gabeno į jos namus, kad nesušaltų. Jis galėjo neatvykti į iš anksto sutartą svarbų susitikimą, nes užsibuvo Rusijos glūdumoje ar Kazachijoje, kur lankė kurį nors lietuvį kareiviuką.

Kita vertus, jis buvo be galo drąsus ir pasiaukojantis žmogus, išradingas, sugebantis susidoroti su sudėtingais iššūkiais. Jam buvo patikimos pačios sunkiausios, labiausiai rizikingos misijos, net buvo sakoma: jei Zdebskis to negali, tai negali niekas.

Taip pat kunigas Juozas labai simboliškai prisidėjo prie Kronikos atsiradimo. Kronikos tikruoju krikštatėviu buvo vyskupas Vincentas Sladkevičius, kuris pakreipė leidinį būtent ta kryptimi, kuria jis ir ėjo, o pirmojo Kronikos numerio išleidimo data – kovo 19-oji – Juozapinės – buvo pasirinkta simboliškai, pagerbiant tuo metu kalėjime pastoraciją vykdžiusį kunigą Zdebskį.

Išėjęs iš kalėjimo, kunigas Juozas labai džiaugėsi Kronika, labai prisidėjo prie jos dauginimo, aktyviai rinko jai medžiagą.

Ne mažiau svarbi jo veiklos sritis buvo jau minėtas lietuvių, tarnaujančių sovietinėje armijoje, taip pat ir politinių kalinių lankymas. Šiandien sunku net įsivaizduoti, ką anuomet reiškė toks apsilankymas kenčiančiam dvasinę ar fizinę priespaudą žmogui. Tiesa, mes, pripratę prie modernių susisiekimo technologijų, nebeįsivaizduojame ir to, ką reiškė anuomet nuvykti į Sibirą. Tam reikėjo labai daug laiko, jėgų, atkaklumo ir pinigų. Tai šiandien gražiai suformuluoti projektai vykdomi tik tada, kai tam yra lėšų, anuomet buvo vykdomi nuostabiausi darbai, aukojant viską, ką turi, pasitikint Viešpaties pagalba, ir Jis visada padėdavo. Netikėtai atsirasdavo Dievo siųstų žmonių, kurie leisdavo tęsti darbus. Kita vertus, labai svarbus buvo solidarumas su pakliuvusiais į bėdą, savotiškas „nugaros pridengimas“, kuris leisdavo pogrindžio karžygiams kovoti, negalvojant apie pavojus. Geriausias pavyzdys – kai Petras Plumpa buvo antrą kartą įkalintas, šįsyk už pogrindžio leidinių platinimą, būtent J. Zdebskis sugebėjo pasirūpinti, kad jo didelei šeimai, likusiai be maitintojo, būtų nupirktas butelis Kulautuvoje, Kauno rajone. Disidentinis judėjimas sovietmečiu – bene vienintelis laikotarpis Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorijoje, kai buvo atkartota pirmųjų krikščionių bendrystė.

Jei disidentai būtų veikę po vieną, jei būtų saugoję save, skaičiavę, kas verta, o kas ne, jie būtų lengvai sudoroti. Tačiau jie buvo virtę kumščiu, kurio atgniaužti sovietinei valdžiai nepavyko. Be kita ko, ir dėl to, jog represinės sistemos atstovai niekaip negalėjo patikėti, kad galima veikti tiek nesavanaudiškai, pasiaukojamai ir nesitikint jokio atlygio.

Sovietų valdžia suprato, kad kalėjimo kameroje kunigas Juozas tik sustiprėja, tad ėmėsi kitos taktikos: aplipdė jo gyvenimą savo agentais. Jų buvo tiesiog tiršta. Kitas dalykas – bandė sumažinti jo mobilumą bent Lietuvoje atimdami vairuotojo teises. Tai darė ne kartą ir įžūliai absurdiškais motyvais. Kunigas J. Zdebskis niekada nevartojo alkoholio ir buvo griežtas kovotojas už blaivybę. Nepaisant to, jam teisės buvo atimtos už tai, kad esą vairavo išgėręs. Pavyzdžiui, 1976 metais jam teisės buvo atimtos, kai jis vežė į Vilnių nuo vaikystės nevaikščiojančią Izabelę Medonaitę.

Tačiau ir ši priemonė nepasiteisino, nes visada atsirasdavo bendražygių, kurie būdavo kunigo Juozo vairuotojais. Tam tikra prasme tai buvo netgi paslauga kunigui, nes bendrijoje važiuoti maloniau, smagiau kartu kalbėti Rožinį – tai būdavo nuolatinis jo kelionių palydovas, kaip ir šv. Agotos duona, kurią visada nešiojosi su savimi.

Bene ilgiausiai kunigą Juozą vežiojo jo ištikimas bičiulis Vytautas Vaičiūnas, tačiau ir tada, kai jis dėl kurios nors priežasties negalėjo važiuoti, atsirasdavo kuris nors kitas bičiulis.

Kalbant apie kunigą Zdebskį, būtina paminėti tai, ko jis tvirtai laikėsi per visą kunigystę. Pirmasis mėnesio penktadienis – tai diena, skirta ligonių lankymui. Šios taisyklės jis stengėsi niekada nesulaužyti. Kaip tvirtina bendražygiai, kunigas Juozas turėjo unikalią dovaną atrasti kelią į ligonių širdį, Gal ir dėl to, kad jis puikiai suprato kančios prasmę ir didingumą. Jaunuoliams per rekolekcijas jis vis kartojo: „Iš visos širdies meldžiu, kad jūsų gyvenime būtų kančios, o ypač pažeminimo, skausmo. Kitaip gyvenimas neturės prasmės. Tik kančia mus gydo ir apvalo. Kiekvieną dieną turime turėti ką paaukoti Dievui. Būtent per kančią mes galime labiausiai supanašėti su Kristumi.“

Keli nutikimai, atskleidžiantys kunigo Juozo būdą. Lankydamas sunkiai sergantį senuką, kurį jau skausmai varė į neviltį, kunigas Juozas jam kalbėjo: „Koks jūs esate stipruolis, kiek daug galite. Mes prieš jus niekas esame. Kiek daug savo kančia jūs galite atpirkti. Paaukokite savo skausmą ir kančią už Tėvynę, už jaunimą, kad atsiverstų, kad žinotų kam gyvena žemėje.“ Po šių žodžių senukas atkuto, veidas nuskaidrėjo. Jam kunigo žodžiai buvo daug geresnis vaistas nei tai, ką skyrė gydytojai.

Vienuolė Regina Teresiūtė pasakoja įvykį, kuris jai giliai įstrigo į širdį. Ji gyveno Kaune pas seseris eucharistietes ir lankydavo ligonius. Jai rūpestį kėlė jau silpnas senukas, regis, vyr. gydytojo giminaitis, kuris gyvenime buvo nusisukęs nuo Dievo, bet liga jam pradėjo tirpdyti tą nusistatymą. Vakare į Kauną atvyko kunigas Juozas, kuris apsilankė pas eucharistietes. Sesė Regina papasakojo, kad yra toks ligonis, kuris galbūt sutiktų su kunigu pasikalbėti. Kunigas tuoj pašoko ir pasuko durų link. R. Teresiūtė sutriko, nes buvo jau vėlyvas metas, tačiau kunigas Juozas pareiškė, kad tuoj pat turime padėti žmogui. Kartu nukeliavo į ligoninę, turėjo sumokėti seselei, kad įleistų ir niekam nesakytų. Paskui ilgai kunigas kalbėjosi su ligoniu. Išeidamas pasidžiaugė, jog šis priėmė Ligonio patepimą, atliko išpažintį, Po kelių dienų tas senukas, susitaikęs su Dievu, numirė. Dar viena siela buvo atkovota Dievui. Dėl kiekvieno žmogaus kunigas Juozas galėjo padaryti viską, nepaisydamas, kiek tai kainuos jėgų, laiko, kaip reaguos aplinkiniai, ar nesukels apkalbų. Jis kartodavo, kad kiekviename žmoguje yra Dievo kibirkštėlė, Dievo dalelė, tik reikia tiltą žmogaus širdyje į ją atstatyti.

Trikdantis paprastumas

Kareiviški marškiniai, labai paprasta ir kukli apranga, niekada jokios prabangos, jokio rūpesčio dėl įvaizdžio. V. Vaičiūnas juokiasi, kad neretai, kai jie važiuodavo kartu, jų nepažįstantys žmonės galvojo, kad jis kunigas, o J. Zdebskis –vairuotojas – labai kukliai atrodė kunigas. Akys visada paraudusios, po 1970 metų pasikėsinimo, kai kažkas, neabejotinai pasiųstas sovietinio saugumo, trinktelėjo sunkiu daiktu per galvą, kunigas Juozas buvo kuriam laikui netekęs sąmonės, negirdėjo viena ausimi. Pasakojama, jog kartais dėl to klausykloje tekdavo tiesiog akrobatinius pratimus daryti, kad galėtų išgirsti, ką žmogus per išpažintį sako.

Visada apsuptas jaunimo, nuolat bendraujantis su vienuolėmis ar pasaulietėmis merginomis. Nekreipiantis dėmesio į apkalbas, visada stengiantis šypsotis, niekad nekeliantis balso ir labai tikintis žmogumi, net ir užverbuotu, net ir nebrandžiu.

Dar vienas atsitikimas, kuris parodo zdebskišką pedagogiką.

Vienais metais, kai prie Šlavantų ežero, palapinėse, buvo jaunimo rekolekcijos, kažkas įskundė, ir buvo gauta žinia, kad tuoj atvyks saugumiečiai. Kunigas Zdebskis visus nustebino, nes liepė ramiai laukti, nesikarščiuoti. Kai atvyko saugumiečiai, vaikų akivaizdoje gynė juos nuo saugumo, įrodinėdamas, kad čia nevyksta nieko blogo, jog tokia stovykla atitinka Konstitucijoje nurodytas teises. Paskui vaikai puolė klausinėti kunigo, kodėl nusprendė likti, nepasinaudojo proga pasislėpti. Šis šypsopdamasis atsakė: „O kaip jūs, vaikeliai, išmoksite?“ Jis visada skatino nesitraukti iš kelio neteisybei, neišsigąsti, nenusilenkti.

Išbandymai ne tik grūdino, bet ir veikė sveikatą. Dar 1973 metų gegužę kunigas Zdebskis patyrė keistą priepuolį – apalpo, išnyko pulsas. Ligoninėje buvo spėjama, kad tai ūmus meningito priepuolis, bet diagnozė nepasitvirtino. Regis, taip pasireiškė sumušimo, kurį jis patyrė Marijampolėje, padariniai. Paslaptingas sumušimas – kaip dar vienas įspėjimas nenuoramai kunigui. Tačiau jis nebuvo linkęs nusileisti. Kuo daugiau spaudžiamas, tuo aktyviau veikė. Tačiau apie tai jau kitoje pasakojimo dalyje.

Apie talentus

Kai kunigo V. Vaičiūno paklausiau, ką jis mano apie ypatingus kunigo Juozo Zdebskio gebėjimus, naudojimąsi virgulėmis, šis tik šyptelėjo ir pasakė, kad visko buvo – tiek sėkmingų, tiek nesėkmingų atvejų.

Tačiau kiti, su kuriais kalbėjausi apie kunigą J. Zdebskį, tvirtino, kad jis tikrai turėjo sugebėjimų, kurie net trikdydavo aplinkinius. Pavyzdžiui, intuityviai galėjo atskirti, kokios žmogaus tikrosios intencijos, su virgulėmis atrasdavo kitų nepastebėtus pasiklausymo įrenginius. Net buvo sakoma: šiame kambaryje galima kalbėtis atvirai, nes kunigas Juozas viską patikrino. Dar labiau stebino jo gebėjimas jausti, ar bažnyčioje yra Švenčiausiasis Sakramentas, ar ne, arba gebėjimas atrasti pamestą daiktą.

Kita vertus, jis tikrai niekada tikėjimo nepavertė magija. Kiekvienas talentas įpareigoja ir tampa išbandymu.

Kunigas Juozas nuolat melsdavo šventųjų pagalbos, ypač jam artima buvo šventoji Tereselė su jos Mažuoju keleliu, ir šventieji iš tiesų jam padėdavo atrasti išeitį, regis, beviltiškose situacijose. Sutikau ne vieną žmogų, kuris yra įsitikinęs, kad tėvelis Juozas daug kam yra padėjęs jau po savo mirties: „kai patenki į sudėtingą situaciją, tereikia pasikviesti pagalbos J. Zdebskį, ir jis tikrai padeda.“

Teko girdėti ir skeptišką vertinimą: „Padėjo kitiems, perspėdavo apie artėjančią bėdą, o pats nenumatė, ką jam rengia saugumiečiai.“ Gal ir taip, nors nepamirškim, kad labai panašiai buvo sakoma ir apie Kristų.

Parengė Andrius Navickas

Bus daugiau

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *