Subkomendantė Markosas – poetas, rašytojas, svajotojas, partizanas, kariškis. Jo simbolinė biografija – lygiai dvidešimt metų: nuo 1994 iki 2014 m. Jis gyveno Meksikos kalnuose ir rašė laiškus, pranešimus, komunikatus, kuriuose skelbė savą filosofiją. Labai greitai jis tapo labai populiarus ne tik Meksikoje, bet ir Vakaruose. Apie jį pradėta rašyti knygas, straipsnius, net kurti filmus. Tuo pat metu netrūko žmonių, kuriuos jis erzino, kuriems jis tebuvo klounas, komunistų agentas ir populistas. Pats Markosas ne kartą sakė, kad labai daug kas jo paprasčiausiai nesupranta. Tad ir šiame pasakojime apie postmodernų herojų, puikią Jeano Baudrillardo samprotavimo apie simuliakrus iliustraciją, nesitikiu atskleisti „visos tiesos“ apie žmogų su juoda kauke. Šio pasakojimo tikslas – ne tik kiek praplėsti šiuolaikinės istorijos žinias, bet ir suteikti impulso mūsų politinei vaizduotei.

Karo pradžia

1994 metų sausio 1 d. keli tūkstančiai ginkluotų vyrų ir moterų, kurių daugumos veidus dengė juodos kaukės, nusileido nuo Meksikos pietuose esančių kalnų, perėmė valdžią šalia Lakandono miško esančiose apskrityse, Meksikos Chiapo valstijoje, ir paskelbė karą Meksikos valdžiai. Sukilėliai taip pat pareiškė, jog kariaudami ketina laikytis visų tarptautinių karo veiksmus reglamentuojančių taisyklių.

Meksikos valdžia buvo šokiruota, nors būta pranešimų apie bruzdėjimą indėnų kaimuose, nors tikėtasi protestų pirmąją Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos sutarties (North American Free Trade Agreement – NAFTA) įsigaliojimo dieną, nes kalbėta, jog ši sutartis yra galas Meksikos energetiniam savarankiškumui, nors gauta pamišėliškai skambančių perspėjimų iš pačių sukilėlių apie jų planus, tačiau karo niekas nesitikėjo.

Toli už Meksikos ribų nuskambėjo pasakojimas apie turistę, kuri piktinosi, jog neramumai sutrukdė laisvai keliauti po Chiapaso provinciją ir aplankyti planuotus objektus. Vienas sukilėlis, kaip pasakojama, jai pareiškė: „Atleiskite, ponia, už nepatogumus, tačiau pas mus vyksta revoliucija“.

Sukilėliai elgėsi labai drausmingai ir net mandagiai. Jie vengė naudoti ginklus, o dalis jų, liudininkų tvirtinimu, buvo ginkluoti ne tikrais, bet mediniais šautuvais. Sukilėliai nebandė demonstruoti jėgos. Jie paprasčiausiai teigė: „Mes egzistuojame. Tai faktas, kurio dabar nebegalima ignoruoti“. Sukilėliai paskelbė manifestą, kuris prasideda žodžiais: „Hoy decimos BASTA“ (Šiandien mes tariame GANA).

Meksikos valdžia atsigavo po šoko gana greitai. Jau sausio 2 dieną į Chiapo provinciją buvo pasiųsta kariuomenė. Sukilėliai nesivėlė į mūšį, bet tvarkingai atsitraukė į kalnus. Tiesa, aukų išvengti nepavyko, tačiau nukentėjo vos keli žmonės. Nepaisant sėkmingų karinių veiksmų, Meksikos valdžia tapo visuotinės kritikos objektu.

Pirmąją sukilimo dieną zapatistais piktinosi tiek Meksikos, tiek užsienio žurnalistai, o netrukus tonas pasikeitė, ir kritika virto atvirai demonstruojama simpatija. Jau netrukus valdžia galėjo įsitikinti, kad svarbiausia kova vyksta informacijos erdvėje. Meksikiečių simpatijos akivaizdžiai krypo sukilėlių pusėn, ir Meksikos prezidentas Carlosas Salinas de Gortaris nusprendė vienašališkai paskelbti paliaubas ir pradėti derybas. Jis 1994 metų sausio 12 dieną paskelbė, jog amnestuos visus sukilėlius, kurie sudės ginklus ir nebedrums viešosios tvarkos, ir jie nebus laikomi nusikaltėliais.

Prasidėjo derybos, kurioms tarpininkavo katalikų vyskupas Samuelis Ruizas. Jis buvo labai populiarus tarp indėnų ir dėl šių simpatijų buvo vėliau nušautas dešiniųjų ekstremistų. Tačiau vietoj atgailos visas pasaulis išgirdo sukilėlių vado subkomendantės Markoso tvirtą poziciją: „Dėl ko turėtume atsiprašyti? Dėl to, kad nemirėme badu? Dėl to, kad netylėjome? Dėl to, kad sukilome su ginklu rankoje tada, kai visi kiti keliai jau buvo užtverti? Dėl to, kad nesilaikome Chiapaso baudžiamojo kodekso – absurdiškiausio dokumento pasaulyje? Dėl to, kad parodėme visam pasauliui, jog žmogiškas orumas dar gyvas net skurdžiausiose Meksikos vietose? Dėl to, kad, prieš pradėdami, mes gerai pasiruošėme? Dėl to, kad vietoj lankų ir strėlių paėmėme šautuvus? Dėl to, kad mokėmės kariauti? Dėl to, kad esame meksikiečiai? Dėl to, kad dauguma mūsų indėnai? Dėl to, kad nesilaikome buvusių partizaninių judėjimų schemų? Dėl to, kad nepasiduodame? Dėl to, kad neparsidavėme? Dėl to, kad neišdavėme savęs?

Kas kieno turi atsiprašyti? Ar atsiprašyti turi tie, kurie sėdėjo prie gėrybėmis nukrauto stalo ir nuolat persivalgydavo, kai prie mūsų stalo sėdėdavo mirtis, tokia įprasta, jog mes nustojome jos bijoti? Tie, kurie pripildė mūsų krepšius deklaracijomis ir pažadais? O gal mūsų mirusieji, tie, kurie numirė „natūralia“ mirtimi, t.y. nuo tuberkuliozės, drugio, choleros, dizenterijos, plaučių uždegimo, maliarijos bei kitų virškinimo ligų? Mūsų mirusieji, tokie demokratiški mirusieji, į kuriuos niekas net nekreipia dėmesio. Jie mirė tyliai, nesitikėdami, kad jų mirtis turi kokią nors prasmę. Ar neturi atsiprašyti tie, kurie negerbia mūsų tradicijų, veido spalvos, kalbos, papročių? Tie, kurie kankino, žudė, metė mus į kalėjimus dėl „didžiulio“ nusikaltimo – noro turėti savo žemės lopinėlį, kuriame galima kai ką išauginti, norint nemirti iš bado?“

Emiliano Zapato pasekėjai

Meksikos sukilėliai pasivadino Ejército Zapatista de Liberación Nacional – Zapatistine nacionalinio išsivadavimo armija (ZNIA). Šią armiją sukūrė 6 žmonės 1983 metų lapkričio 17 dieną. Tądien jie įkūrė pirmąją savo stovyklą Chiapaso provincijoje, Meksikos pietuose. Nuo pat pradžių jie ieškojo kontaktų su vietos valstiečiais indėnais, kurių dalis buvo pasitraukusi į kalnus. Santykiai mezgėsi pamažu. Abi pusės mokėsi viena iš kitos. Indėnai prašė zapatistų imtis juos saugoti nuo išpuolių. Indėnai gyveno nuolatinėje apgultyje. Ypač skausmingi buvo žemvaldžių pasamdytų žudikų išpuoliai. Didieji žemvaldžiai siekė iškirsti vietos miškus, supirkti valstiečių žemę ir įrengti didžiules fermas. Zapatistai ėmėsi mokyti indėnus karybos pradmenų. Šie atsilygino maistu.

Kodėl toks pavadinimas? Zapatistai savo simboliniu krikštatėviu pasirinko žymų Meksikos herojų, XX amžiaus pradžioje išsivadavimo judėjime dalyvavusį Emilianą Zapatą. Jis buvo Meksikos armijos generolas, garsėjęs ne tik karo žygdarbiais, bet ir drąsa, išmintimi bei gera širdimi. 1919 metais Zapatas buvo nužudytas, tačiau Meksikos pietuose gimė legenda, kad generolas nežuvo, bet su dalimi savo karių pasitraukė į kalnus ir iš ten nusileidžia tada, kai meksikiečiams tampa itin sunku.

Labai greitai zapatistų pradėjo daugėti. Daugiausia prisidėdavo indėnų. Tačiau ne tik jų – 1984 metų rugpjūtį prie armijos prisijungė ir netrukus jos dvasiniu lyderiu tapo paslaptingasis subkomendantė Markosas.

(Bus daugiau)

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *