Amerikiečių  aktorius Al Pacino išgarsėjo labai populiariame F. Copola filme „Krikštatėvis“ ir jo tęsiniuose. Čia jis atliko vieną iš pagrindinių vaidmenų.

Kaip tvarkotės su tokia galybe savo pasiekimų?

Nežinau. Apie tai šitaip negalvoju. Negalvoju apie juos kaip apie pasiekimus. Galvoju apie vaidmenis, kuriuos vaidinu, apie piešinius, kuriuos tapau… Turiu omeny, įsivaizduok aktorių sakantį: „Nebenoriu tęsti, nes nebesugebu nieko geriau nei paskutinis filmas, kurį sukūriau. Galėčiau dabar imti ir pasitraukti.“ Sakytume „užmigo ant laurų“ ir spėju, kad neturėtume taip elgtis. Kaip jums tai: užmiegi ant savo laurų, gauni vieną didelį čekį ir imiesi kitos profesijos… Tačiau dėl kažkokios itin svarbios priežasties, noriu grįžti ir toliau daryti tai, ką ir darau.

Nes norite bandyti sukurti ką nors nauja?

Taip, jei randu ką nors, prie ko galėčiau tam tikru būdu prisidėti ir jaučiu, kad prisidedu, kad galiu kažką tuo pasakyti – kad ir ką tai reikštų. Man tai reiškia, kad aš „išlaikau tai kaip gamtos atspindį“ (angl. hold as it were the mirror up to nature), kaip sako Šekspyras. Jei išreikšdamas tai, ką jaučiu, panaudoju savo talentą ir iškomunikuoju vaidmenį, žmogų filme, aš bandysiu tai daryti ir toliau. Nesiruošiu tarti „pasitraukiu“, nes manau, kad menininkui tai gan keistas žodis – „pasitraukimas“.

Menininkas Christo sako, kad menininkai ne pasitraukia, jie tiesiog miršta.

Bet yra menininkų, kurie pasitraukia. Pavyzdžiui, Phillip Roth – esu sukūręs filmą pagal jo knygą „The Humbling“. Jis nustojo rašyti ir yra labai laimingas! Jis taip sako. Jis pradėjo viską nuo pradžių ir daro tai, ką daro. Galiu tai suprasti. Ta pati veikla tampa rutiniška. Gauni scenarijų, turi perskaityti scenarijų, turi išmokti scenarijų. Vėl turi pereiti tą patį procesą dar kartą. Taigi pradedi ieškoti kitų dalykų, pavyzdžiui, režisieriaus, kuris tavęs norėtų.

Bet juk akivaizdu, kad visi režisieriai Jūsų nori.

Prieš „Krikštatėvį“ (angl. The Godfather), pirmąjį „Krikštatėvį“, niekas manęs nenorėjo. Tačiau Francis manęs norėjo! Jis norėjo tik manęs ir niekaip to nesupratau… Studijos manęs nenorėjo, niekas nenorėjo manęs – niekas manęs nežinojo. Manau, kai režisierius susidomi, turiu polinkį priartėti, o ne atsitraukti. Ieškau rizikos, kurios galėčiau imtis, iššūkio, žinojimo, kad krisiu, kelsiuos ir eisiu tolyn.

Kodėl?

Kai tai darai pakankamai ilgai, nori išlikti atviras. Nenori užsidaryti, nes pažeidžiamumas yra svarbu. Negali leisti, kad tavo oda taptų pernelyg stora. Net ir jaunystėje, kaip sako  savo žymiajame veikale Brechtas. Būdamas 22 metų amžiaus jis parašė „Miestų džiunglėse“ (angl. In the Jungle of Cities), kur vienas veikėjų sako: „Žmogaus oda per stora šiam pasauliui.“ Jis mato, kad ji tampa vis storesnė ir storesnė, kol galiausiai atsitrenkiame į dalykus ir jų nebejaučiame.

Ar gailitės dėl kokių nors filmų, kurių ėmėtės norėdamas praplėsti savo paties galimybių ribas?

Dėl nieko nesigailiu. Jaučiu, kad padariau tai, ką galiu vadinti klaidomis. Išsirinkau netinkamą filmą arba neišpildžiau vaidmens, arba vaidinau ką nors ir priėmiau tam tikrus sprendimus… Bet viskas, ką darai, yra dalis tavęs. Ir tu iš to kažką gauni. Turiu omeny, pats faktas ir jaudulys, kad esi šiose vietose ir situacijose – tai daugiau nei tik atsiminimai, tai žinia tavo gyvenimui. Todėl dėl nieko nesigailiu.

Net ir dėl „Žvaigždžių karų“ atmetimo?

„Žvaigždžių karai“. Taip, tai buvo mano pirmoji didelė klaida.

Ir dėl Terrance Malick scenarijaus?

Taip, labai seniai Terry norėjo, kad vaidinčiau jo filme ir aš visuomet svajojau… Tai dar viena iš daugelio mano klaidų. Jos yra klaidų muziejuje! Visi scenarijai, kuriuos atmečiau!

Ar galėtumėt pasakyti, kad dabar kitaip žiūrite į vaidybą nei anksčiau?

Taip, manau, kad kitaip. Kitu atveju nebūčiau nuėjęs taip toli. Mes tiesiog einame savo gyvenimo ratais. Atrodo, kad esame čia, o netrukus – jau nebe! Bet kada, kai einame, einame, ir niekas iš mūsų nežinome, kada. Taiga einame ratais.

Ar mėgaujatės šiuo etapu savo gyvenime?

Žinote, kaip pagalvoji – stiklinė yra pustuštė ar puspilnė? Iš tiesų taip yra mums visiems. Yra dienų, kai aš tuo tikrai mėgaujuosi. Tačiau yra dienų, kai – ne… Jei būčiau tapytojas, niekas neklaustų mano amžiaus. „Aš tapau! Aš – menininkas!“ Nekenčiu to sakyti. Nemėgstu to sakyti. Tai dalykas, kurio išmokau dar ankstyvame amžiuje. Moteris, su kuria gyvenau, yra sakiusi: „Kad ir ką bedarytum, nesakyk jiems, kad esi menininkas.“ Aš atsakiau: „Žinau! Aš nesakau!“ (Juokiasi.) Aš to vengiu. Ir to vengiau daugelį metų. Pasakysiu kitaip – aš manau, kad esu menininkas. Aš tikiuosi, kad esu. Bet manau, kad jei būčiau tapytojas, kiltų kitokių klausimų.

Tačiau visiems aktoriams kyla ta pati problema.

Tai dėl to, kas matoma. Dėl įvaizdžio. Turime tvarkytis su savo įvaizdžiu, nors ir vaidiname skirtingus vaidmenis, įvaizdis visuomet egzistuoja… Tai iš dalies ir paaiškina, kodėl pareiškimas, kad esi menininkas yra pretenzingas, nes šiaip ar taip esi filmo žvaigždė! Taigi ką po velnių tau sakyti?

Pagal pokalbį internetiniame žurnale The Talks parengė Urtė Navickė

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *