Tęsiame pasakojimą apie didį kunigą, kuris drąsino, įkvėpė, stiprino kitus, nuolankiai ėjo Jam skirtu šventėjimo keliu, nešdamas išbandymų kryžių. Tai jau trečioji, priešpaskutinė, pasakojimo dalis.

Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto narys

1978 metų lapkričio 13 dieną buvo įkurtas viešai veikiantis Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas. Jį įkūrė penki kunigai disidentai: Sigitas Tamkevičius, Vincas Vėlavičius, Alfonsas Svarinskas, Jonas Kauneckas ir Juozas Zdebskis. Po savaitės Maskvoje įvyko improvizuota spaudos konferencija, kurioje dalyvavo A. Svarinksas, S. Tamkevičius ir J. Zdebskis, jie paskelbė apie Komiteto įkūrimą.

Kodėl Komitetas buvo reikalingas? Ar tai nebuvo paprasčiausia bravūra, nuosprendžio sau pasirašymas? Įkūrėjai iš tiesų labai rizikavo. Kita vertus, tai buvo kunigai, kurie jau kurį laiką buvo patekę į KGB akiratį, užgrūdinti tardymais. A. Svarinskas ir V. Vėlavičius buvo išbandyti Sibiro, ten ir susipažino. Kiti trys dar nebuvo paragavę politinio kalinio duonos, tačiau ne kartą tardyti.

Komitetas buvo atsakas į KGB strategiją niekinti Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje paskelbtus tikinčiųjų teisių pažeidimų faktus, nes esą čia anoniminis leidinys ir nėra autoriaus, kuris aiškiai prisiimtų atsakomybę už tai, kas sakoma. Komitetas jau nebuvo anoniminis, po dokumentais buvo penki parašai – faktas, kurio nebepaneigsi. Visi Komiteto nariai nurodė savo adresus viešai, ragindami tuos, kurių teisės pažeidžiamos, atsiųsti apie tai informaciją.

Saugumiečiams tokios viešai veikiančios institucijos atsiradimas buvo antausis, kurio jie neketino nukęsti. Jau labai greitai buvo pradėtos ruošti bylos prieš visus Komiteto narius. Tiesa, ilgainiui planai keitėsi. Nuspręsta su kiekvienu susidoroti individualiai. V. Vėlavičius buvo dar labiau apsuptas informatorių ir provokatorių. Tiesa, jis ir buvo labiau simbolinis Komiteto narys, nes silpna jo sveikata ribojo aktyvumą. Tris Komiteto narius planuota suimti, o prieš vieną iš jų – Juozą Zdebskį – nuspręsta panaudoti specialiąją priemonę.

Saugumiečiai puikiai suprato, kad palaužti Akiplėšos (primenu, toks buvo J. Zdebskio slapyvardis, kurį jam davė KGB) nepavyks. Tačiau verta pabandyti jį sukompromituoti, supriešinti su bendražygiais. Nuspręsta pasinaudoti tuo, kad J. Zdebskis daug bendrauja su priešinga lytimi. Nuolat kurstomi gandai apie nederamus santykius norimo rezultato nedavė, tad imtasi kitų veiksmų – nuspręsta sužaloti J. Zdebskį taip, kad žaizdos duotų pagrindą kalbėti apie venerinę ligą.

KGB provokacijos

Spalio 3 dieną kunigo Juozo automobilio sėdynės buvo apipurkštos specialiu skysčiu. Tik atsisėdęs į automobilį, kunigas pasijuto prastai, pradėjo skaudėti, kunigą, apėmė silpnumas. Kaip tik reikėjo krikštyti sesers anūką Marijampolėje. Atvyko gerokai vėliau nei buvo laukta, buvo labai tylus, išblyškęs. Pakrikštijo vaiką, paskui dar buvo įkalbėtas trumpai prisėsti prie stalo. Kai atsistojo nuo sofos, ant jos liko kraujo žymės.

Situacija tapo kritiška, reikėjo greitai priimti sprendimą. Nutarta, kad reikalingas stacionarus gydymas. Pažįstama gydytoja paėmė kraujo mėginį Vasermano testui, kuris turėjo parodyti, ar galima įtarti venerinę ligą. Testas darytas, nes buvo aiški nuojauta, kad prieš kunigą vykdoma provokacija. Tyrimas padarytas kitu vardu, įsitikinta, kad apie jokią venerinę ligą negalima kalbėti. Tada kunigas Juozas paguldytas į Kauno ligoninę. Tačiau netrukus bičiuliai išsiaiškino, kad vienai gydytojai duotas nurodymas, jog diagnozė turi būti – venerinis susirgimas. Tokiu būdu turėjo būti patvirtinti visi piktavališki gandai apie kunigo netinkamus santykius su moterimis.

Bičiuliams teko priimti sudėtingą sprendimą – reikėjo išvežti kunigą Juozą iš ligoninės. Jis buvo pervežtas pas kunigą A. Svarinską į Viduklę. Tačiau ir čia nebuvo galima ramiai laukti, nes KGB siekė tęsti savo provokaciją. Tada kunigas A. Svarinskas ryžosi išvežti kunigą J. Zdebskį į tik jam ir dar keliems žmonėms žinomą vietą, ir nudegintas kunigas pradingo iš saugumiečių akiračio.

Žaizdos gijo lėtai ir sunkiai, kunigas Juozas kentė didžiulius fizinius skausmus, bet dar labiau jam kėlė nerimą, kaip reaguos tikintieji, ar pavyks saugumiečiams jais manipuliuoti? Teigti, kad saugumiečių provokacija visiškai buvo nesėkminga ir dalis tikinčiųjų nepatikėjo KGB versija, būtų neteisinga. Tačiau tie bičiuliai ir bendražygiai, kurie geriau pažinojo J. Zdebskį, puikiai suprato, kad tai provokacija. Beje, ši provokacija tik dar kartą patvirtino, kad saugumiečiams nepavyko atrasti jokių kompromituojančių elementų J. Zdebskio santykiuose su moterimis.

Praėjo keletas mėnesių, kol kunigas Juozas grįžo prie įprastos veiklos. Deja, jam skaudų smūgį sudavė ir artimiausi bendražygiai, pašalindami iš Komiteto narių. Formaliai jis nebuvo išbrauktas iš jo, tačiau buvo nutarta, kad dokumentai bus skelbiami jau be J. Zdebskio parašo. Tai leido saugumiečiams džiaugtis, kad esą net artimiausi bičiuliai nusisuko nuo J. Zdebskio.

Tačiau tiek Jonas Kauneckas, tiek Sigitas Tamkevičius tvirtina, kad J. Zdebskis į Komiteto susitikimus nebebuvo kviečiamas tikrai ne dėl nudeginimo, bet dėl to, kad jo veiklos būdas kėlė per daug problemų. Pasak J. Kaunecko, po Komiteto dokumentais turėjo būti visi penki parašai, tačiau problema ta, kad sutartą dieną J. Zdebskis dažnai neatvykdavo ir nebuvo aišku, ar dar jo laukti, ar jis jau kur nors tolimoje Rusijos vietovėje. Tai trikdė darbą, nes reikėdavo į gautą informaciją reaguoti operatyviai. Be to, ir nudeginimas parodė, jog KGB pasiryžusi susidoroti su J. Zdebskiu, o jo dalyvavimas Komiteto posėdžiuose erzino KGB tarsi raudonas skuduras jautį.

Tiesa, kaip pripažįsta arkivyskupas S. Tamkevičius, tai, jog į Komiteto posėdžius J. Zdebskis pradėtas nekviesti būtent po nudeginimo, kai jam labai reikėjo jausti bendražygių paramą ir pasitikėjimą, buvo klaida. Įsijautę į kovą už tikinčiųjų teises Komiteto nariai pasielgė nejautriai ir suteikė kunigui J. Zdebskiui papildomų kančių. Tuo labiau, kad tai buvo pretekstas KGB pakalikams paskelbti, jog net artimiausi bendražygiai esą nusisuko nuo kunigo Juozo.

Kaip reagavo pats J. Zdebskis? Taip, kaip visada. Niekam nesiskundė, stengėsi šypsotis ir viską, kas vyksta, priimti kaip Dievo siųsta dovaną, net jei jos prasmės mes iš karto nesugebame suprasti. Dvasiškai kunigą Juozą labai sustiprino vyskupo V. Sladkevičiaus apsilankymas. Šie du tikėjimo vyrai labai gerbė ir vertino vienas kitą.

Saugumiečius siutino, kad ir po nudeginimo J. Zdebskis nepasitraukė iš kovos. Jis drąsino ir palaikė Kronikos talkininkus, kai buvo suimtas S. Tamkevičius, toliau rinko Kronikai medžiagą, vadovavo rekolekcijoms, ruošdavo vaikus sakramentams.

Dar kartą J. Zdebskį bandyta sukompromituoti, pasinaudojus 1984 metais Dzūkijoje įvykusia tragedija. Vieną vasaros dieną Ančios upelyje buvo atrasta paskendusi dvidešimt trejų metų mergina Roma, kuri su kunigu Juozu ir jo sesers šeima buvo atvažiavusi kartu pagrybauti. Saugumiečiai atkakliai bandė paskleisti gandus, kad merginą nužudė kunigas Juozas. Tačiau tragedijos tyrimas netrukus viską sudėliojo į vietas. Mergina sirgo epilepsija, nuėjo prie seklaus upelio nusipraust, netikėtai prasidėjo priepuolis, per kurį ji įkrito į vandenį ir paskendo.

Dar kartą aplinkinius nustebino kunigo Juozo reakcija į kaltinimus. Jis nesipiktino, nesigynė, bet kantriai parašė išsamų protokolą, kuriame išdėstė savą įvykio versiją ir laukė, kol tiesa taps akivaizdi.

Tragiška vasario diena

Daugiau nei dešimtmetį trukęs darbas Šlavantų parapijoje, kuri tapo antraisiais kunigo J. Zdebskio namais, buvo nutrauktas po paskyrimo Rudaminos bažnyčios klebonu 1986 metų pradžioje. Kunigo bičiuliai tvirtina, jog jis nujautė, kad artinasi atomazga, jog po visų persekiojimų, provokacijų, pasikėsinimų KGB kantrybė išseko ir reikia laukti lemiamo smūgio. Jis nebijojo mirties ir kartojo: „Kol Dievas laiko, tol visi esame, todėl turime skubėti daryti gerą, turime skubėti mylėti. Ir meilė neturi turėti ribų.“

1986 metų vasario 5 dieną šviesiausiu paros metu kelio Varėna–Eišiškės susikirtimo su keliu Eišiškės–Valkininkai zonoje susidūrė lengvasis automobilis ir pienovežis. Lengvajame automobilyje važiavo keturi keleiviai. Išsigelbėjo tik vienas Romas Žemaitis, kuris buvo paguldytas į Šalčininkų ligoninę. Milicija avarijos kaltininku pavertė lengvojo automobilio vairuotoją A. Sabaliauską. Autoavarijos metu taip pat, pasak oficialios versijos, žuvo D. Čeikaitė ir kunigas J. Zdebskis.

Parengė Andrius Navickas

Bus daugiau

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *