Visiškai sutinku su specialistų teiginiu, kad priklausomybės atveju serga ne vien priklausomas asmuo, bet ir visa jo aplinka. Norėčiau galvoti, kad jau esu sveikstanti priklausomo nuo alkoholio asmens žmona.

Sveikstanti, nes jau penkerius metus gydausi sužeistą dvasią pagal Dvylikos žingsnių programą. Kodėl taip ilgai? Manau, kad giliai žaizdai išgyti reikalingas ilgas laikas. Sužeidimo specifika tokia, kad vis maga šašą prakrapštyti ir pasižiūrėti, ar jau sugijo. Tuomet ir pajuntu, kad dar yra jautru. Dabar rašydama taip pat jaučiuosi krapštanti tą šašą. Tačiau žinau, kad užsidariusi savo kiaute neišgysiu. Viena išspręsti šią savo problemą tiesiog esu nepajėgi.

Man iki šiol yra būtinos Al-Anon (Alkoholizmu sergančių žmonių artimųjų ir draugų bendrija) programos siūlomos priemonės. Viena iš jų – dalintis.

Dalintis išgyvenimais ir mintims. Kitos išeities, kaip gyventi santuokoje su priklausomu asmeniu ir nepakenkti sau, nežinau. O gyventi skausmingame chaose, kaip kad buvo iki ateinant į Al-Anon, nebenoriu. Brrr – net nupurto prisiminus, kaip gyvenau. Todėl prieš 5 metus atėjusi į Al-Anon grupės susirinkimą, iki šiol kartą per savaitę juos lankau. Vis labiau įsitraukdama į šios draugijos veiklą.

Tarnystė – buvęs tik beprasmis, svetimos kalbos žodis – tampa natūralia veikla. Noriu padėti žmonėms, kurie turi tokią pačią problemą. Manyčiau, kad man visai neblogai sekasi. O ir smagu stebėti, kaip naujokų veidai ima šviesėti, akys spindėti. Kaip mažėja pasipiktinimo, smerkimo, savęs gailėjimo, o randasi vis daugiau drąsos, atvirumo ir vidinės ramybės.

Manau, kad viena dažniausių ir skaudžiausių artimųjų iliuzijų yra susijusi su nesuvokimu, kokių pasekmių alkoholizmas sukelia jiems patiems, negalėjimu pamatyti, kaip ši liga išbalansuoja. Nesusivoki, kad tampi lyg už virvučių tampoma skudurinė lėlė, reaguojanti į tai, ką priklausomas asmuo padarė, pasakė ar žadėjo padaryti. Nesupranti, kad esi visiškai įsitraukusi į žaidimą be taisyklių. Žaidi šį žaidimą lyg prieš savo valią, bet ir sustoti nepajėgi. Nuolat stengiesi išvengti konflikto, paniškai jų vengi, bet ir pati nuolat konfliktuoji. Stebi svetimas nuotaikas, rodos, tik tuo ir gyveni. Savi jausmai ir norai tampa nebesvarbūs, jų lyg nebelieka.

Murkdaisi savigailos, pykčio ir baimės kokteilyje, o to nesuvoki. Jauti nuolatinį nerimą. Vis sunkiau tampa susigaudyti, ko iš tiesų nori, nes dominuoja, visus poreikius užgožia būtinybė norėti, kad visas tas slogus sapnas kuo greičiau baigtųsi, esant vienintelei privalomai sąlygai – kad pagaliau būtų liaujamasi girtauti. Susiformuoja savotiškas tunelinis matymas. Tiesiog užsiciklini, lyg užstrigusi patefono plokštelė kartoji ir kartoji tą patį – sustok, nebegerk, prižadėk, kad rytoj būsi blaivus.

Ilgai puoselėjau iliuziją, kad užtenka vyrui liautis girtuokliauti ir viskas sustos į savas vietas, gyvenimas bus kaip tose pasakose, kur jie ilgai ir laimingai gyveno. Būtinai akcentuojant žodį laimingai. Atkakliai stačiau oro pilis. Net tada, kai jau lankiau Al-Anon susirinkimus ir buvau išklausiusi ne vieną pasakojimą apie tai, kaip sudėtinga gyventi šalia priklausomo asmens, kai jis pasirenka gijimo kelią. Ilgainiui darėsi vis aiškiau, kad ta susikurta iliuzija yra nereali, neturinti jokio pagrindo, yra niekuo nepagrįsta, tačiau asmeninės pasakos kūrimo poreikis, o gal įprotis, darė savo. Taigi ir toliau puoselėjau tą iliuziją. Galėčiau teigti, kad ir dabar, kai tvirtai žinau, jog tai – tik iliuzija, ji išlieka patraukli. Nes, atrodo, logiška manyti, jog jei visos problemos prasidėjo nuo tada, kai vyras pradėjo nesaikingai vartoti alkoholį, tai, kai ši priežastis išnyks, visa kita privalo automatiškai sustoti į savo vietas.

Todėl pradžioje, kai pradėjau mokytis gyventi pagal programą, įsivaizdavau, jog turiu išmokti teisingai elgtis tik su girtuokliaujančiuoju. Juk nebegeriantis turėtų pats viską blaiviai matyti ir suprasti. Na, pradėti panašiai mąstyti kaip aš, negeriančioji. O tada lyg burtų lazdele mostelėjus gyvenimas iš chaotiško tampa ramus, protingas ir patogus. Susitvarko vis sunkiau besuderinami kasdieniai buitiniai reikalai, įmanomas bendras kokybiškas laisvalaikis ir, svarbiausia, santykiai tampa kitokie. Kažkokiu stebuklingu būdu atsigaivina emocinis ryšys.

Ilgai neįstengiau priimti informacijos, kad jei pasirinkau gyventi santuokoje, reikės nuolatinių pastangų, kaip su tuo susitaikyti. Išmokti gyventi taip, kad pirmiausia, nepriklausomai nuo aplinkybių, nenukentėtų mano pačios gyvenimo kokybė. Nepriklausomai nuo to, ar jis blaivus ar ne. Nepriklausomai nuo to, kiek laiko jis blaivus. Ir net jei jau blaivus, žinoti, kad visada yra galimi atkryčiai – užgėrimai. Nepanikuoti, nebijoti. Tiesiog žinoti tai. Įsisąmoninti, jog tokia realybė. Gyvenant šalia priklausomo asmens tenka būti lanksčiai, nuolat mokytis, nes situacijos yra nenuspėjamos. Galiu šiai realybei priešintis, nesutikti, viltis, jog man bus kitaip, kaip ilgą laiką ir galvojau, bet alkoholizmo ligos sukeliamų nepatogumų neįmanoma išvengti, kad ir ką daryčiau. Turiu pasirinkimą arba susitaikyti su tuo, arba kovą pralaimėti. Žodžiu, iliuzijai, kad vyro blaivumas yra mano laimingo gyvenimo garantas, buvo lemta žlugti. Beje, kaip ir kitoms su priklausomu nuo alkoholio vyru susijusioms iliuzijoms. Pvz., buvau linkusi galvoti, jog nesutariame, baramės, požiūriai į daugelį dalykų yra diametraliai priešingi tik dėl to, kad jis geria. Teko išmokti susitaikyti su tuo, jog ir aš dažnai būnu ne tokia, kokia norėčiau būti, su kitu žmogumi pasielgiu ne taip, kaip norėčiau, kad su manimi elgtųsi, jog konfliktų iniciatore dažnai būnu ir aš, kad ne tik būnu nesuprasta, bet ir pati esu linkusi neišklausyti, nesigilinti ir daryti skubotas išvadas ir kaltinti.

Visada laikiau save idealiste, ir tik dalyvaudama programoje, supratau, kad įstengiu būti idealiste tik tuomet, kai gyvenu patogiai, turiu galimybę tenkinti nemenkus poreikius. Taigi, teko susitaikyti su tuo, jog ir aš toli gražu nesu dovanėlė po vienu stogu gyvenančiam žmogui.

Pagalbos sau pradėjau ieškoti tada, kai kiekviena diena buvo tapusi didžiuliu išbandymu, ir tik laukdavau vakaro, kad nebeprivalėčiau nieko daugiau tą dieną atlikti, galėčiau užmigti. Miege pranykti, kad nebereikėtų nei nieko galvoti, nei jausti. Miegas buvo tapęs išsigelbėjimu nuo esamos situacijos. Tačiau jo reikėdavo vis daugiau ir daugiau. Rytais nesijausdavau pailsėjusi. Rytas buvo tapęs blogiausiu laiku, ypač tas momentas, kai prabusdavau ir susivokdavau, jog reikia keltis ir vėl pradėti sunkią dieną.

Ambulatorinė kortelė vis storėjo. Kai ligų sąraše atsirado dar ir bronchinė astma, susigriebiau, kad kažką privalau keisti iš esmės. Patraukliausia atrodė išsiskirti. Tačiau po konsultacijų su kelias advokatais ir prigalvojusi daugybę „kas bus, jeigu“, nepasiryžau. Man atrodė, jog nepajėgsiu, kad neturėsiu tiek jėgų. Antidepresantus jau buvau išbandžiusi, jie gyvenimo kokybės nepagerino, tad turėjau surasti kažką kito. Apie Al-Anon žinojau jau daug anksčiau. Šią informaciją buvau gavusi iš priklausomybių specialistų, tačiau ją atmečiau kaip man nenaudingą. Negalvojau, kad tokio pobūdžio pagalba man gali būti reikalinga ir juo labiau veiksminga. Tiesą sakant, ir nesidomėjau. Kažkodėl įsivaizdavau, jog ten renkasi tik moterys, kurioms dėl vyro girtavimo finansiškai sunku auginti mažamečius vaikus. Todėl kreiptis į kažkokias neaiškias draugijas atrodė absoliučiai nepriimtina. Slėgė gėda, kad pakliuvau į tokią bėdą – esu alkoholiko žmona. Juk būti alkoholiko žmona yra kažkas tokio neįsivaizduojamai siaubingo. O dar svetimiems žmonėms tai pasakyti. Kokia prasmė? Ką jie gali pakeisti, jei aš gyvendama kartu nieko neįstengiu padaryti? Jaučiausi spaudžiama iš visų pusių. Artimiausia mano aplinka – mama, sesės, draugės – abejodavo ar tik neperdedu vyro alkoholio vartojimo. Juk jis vis dar dirba ir namuose daug ką padaro, niekada girtas patvoryje nesivolioja. Atseit yra normalu kasdien alų gerti, juk visi vyrai tą alų pliaupia.

Todėl galėjau įsivaizduoti tik vieną vietą, kur galėčiau pasakyti, kad esu alkoholiko žmona – teismą. Prisigalvodavau visokiausių dalykų, kurdavau baisias istorijas, bijojau ateities. Baimė suklysti neleido iš viso ką nors keisti. Bijojau pradėti ir skyrybų procesą. Nuogąstavau, kad jei artimieji manęs nesupranta, tai kaip supras teisėjas, jei, tarkim, ir pats išgeria. Pati save gąsdinau, kaip po nepavykusių skyrybų vyras keršys. Kita vertus, tuomet labai norėjosi nuneigti, kad vyras jau yra priklausomas, buvau linkusi tikėti, jog gali juo tapti, jei kuo greičiau nepakeis gėrimo įpročių. Pernelyg baisu buvo pripažinti, kad vyro priklausomybė nebėra grėsmė, jog tai jau yra įvykęs faktas. Gyvenau nuolat nerimaudama ir abejodama, nors viešumoje dėvėdavau laimingos moters kaukę. Tai reikalavo vis daugiau pastangų.

Kartą sesuo lyg tarp kitko pasakė: „Tai gal pabandyk nueiti į Al-Anon“. Tą kartą man tai kažkaip užsifiksavo. Pradėjau ieškoti informacijos ir nuėjau. Nuėjau, kad pagaliau visi pamatytų, jog viską padariau, ką galėjau, o rezultato kaip nėra, taip nėra. Norėjosi, kad visi vyrą pasmerktų, o manęs pradėtų gailėti, suprastų, kaip kankinuosi. Nuėjau daugiau norėdama įrodyti, jog kažkokie keisti susirinkimai man tikrai negali padėti, ir tikrai nepadės. Pasirodo, klydau.

Padėjo, galima sakyti, nuo pat pirmo karto. Nes kitą dieną vėl naršiau internete, tikėdamasi surasti grupę, kuri rinktųsi būtent tą dieną. Taip norėjosi vėl ne vienai pasislėpus, o atvirai išsiverkti, pajusti tą palengvėjimo jausmą. Dar kartą pabūti tarp tų supratingų žmonių, pasiklausyti, ką jie kalba. Žmonių, kurių skausmas ir žlugdanti neviltis taip pažįstama. Taip kaip egzistavimui būtina įkvėpti oro, taip man tada reikėjo pasisemti vilties iš seniau grupę lankančių ir geriau Al-Anon programą žinančių žmonių. Dar kartą išgirsti patvirtinimą, kad yra išeitis, jog dar galiu būti laiminga. Tokia buvo pagalbos man pradžia ir visiškai kitokio gyvenimo pradžia. Atėjusi lyg užverčiau senojo ir atverčiau naujojo gyvenimo puslapį. Lyg išėjau iš niūraus rūsio ir patekau į saulės nušviestą jaukų Senamiesčio skersgatvį. Nors pradžioje sunkiai sekėsi. Gijimo procesas, vadavimasis iš nevilties vyko lėtai ir reikėjo nemenkų pastangų. Juo labiau kad vyras vis gilyn grimzdo į alkoholizmą. Tačiau aš jau nebesijaučiau viena, šalia manęs buvo tokią pat bėdą išgyvenantys žmonės.

Buvo ir sukrečiančių momentų. Pamenu, kai pirmą kartą susirinkime išgirdau žodį „koalkoholikė“. Pamaniau, kad blogai nugirdau, jog ta moteris pasakė „alkoholikė“. Kai supratau, ką ji pasakė, patyriau tikrą emocinį šoką. Tai taip atgrasiai skambėjo, jog viskas manyje tam priešinosi. Kaip gali būti, kad aš tokia, rodos, išsilavinusi, visuomenėje padėtį turinti moteris galėčiau būti koalkoholikė. Pykau ir ant pačios programos, vartojamų sąvokų, ieškojau įrodymų, kad ši programa tėra tik dar vienas alkoholikų būdas, kaip artimuosius apgauti.

Visa tai praeityje. Jaučiu dėkingumą Al-Anon programai ir tos programos besilaikantiems žmonėms, ypač mane pirmaisiais metais globojusiai Linai, turėjusiai tiek daug kantrybės su manimi. Dabar suprantu, kad Al-Anon Dvylikos žingsnių ir Dvylikos tradicijų programa tam ir skirta, kad padėtų alkoholizmo bėdą turinčiųjų artimiesiems susivokti ir pasiūlytų būdų, kaip iš viso to chaoso vaduotis.

Daugiausia žinių, kaip galiu padėti priklausomam žmogui, suteikė, situacijoje susigaudyti padėjo Al-Anon literatūra ir pats žingsnių darymo procesas. Labai palengvėjo, kai sužinojau, kad neprivalau visais įmanomais būdais kontroliuoti gėrimo proceso, ir lioviausi tai daryti. Tiesiog atsigavau supratusi, kad išpilti gėrimus ir budriai stebėti, ar vyras išgėręs, ar ne, fiksuoti neblaivias dienas yra ne mano rūpestis. Palengvėjo išsiaiškinus, jog ne mano pareiga yra surasti patikimą metodą blaivybei pasiekti ir dar pasistengti, kad vyras tuo metodu patikėtų. Taip pat skaityti nesibaigiančius pamokslus, priekaištauti, vis mokyti. Nežinia kodėl įsipareigoti ieškoti ir cituoti vis rimtesnius literatūros šaltinius, pasirūpinti turėti vis papildomų, nepaneigiamų argumentų dėl blaivybės pranašumo. Ar gąsdinti skyrybomis ir nieko nedaryti, siekiant išsiskirti. Sužinojusi, kad viso to ne tik neprivalau daryti, netgi priešingai, toks mano elgesys vyrą skatina ir toliau gyventi kaip gyvenus, man palengvėjo. Tarytum būčiau atsisakiusi prižiūrėtojos vaidmens. Juo labiau kad toks vaidmuo man pačiai nepatiko. Kažkodėl buvau įsitikinusi, jog, jei esu žmona, privalau taip elgtis. Tad liovusis tuščiai švaistyti energiją, labai greitai pastebėjau, kaip man pačiai tai yra naudinga. Liko daugiau laisvo laiko tiems dalykams, kas tiekia džiaugsmo. Taip pat atsirado ir daug energijos seniai užmirštus norus realizuoti. Suradau bendraminčių ir naujų laisvalaikio leidimo formų be vyro. Išbandžiau save versle.

Svarbiausia, kad pradėjau rūpintis savo apleista sveikata. Pagaliau įsisąmoninau, jog sprendimo priėmimas gerti ar negerti, norėjimas ir galėjimas vienaip ar kitaip gyventi yra jo problema ir tik jo rūpestis. Manęs taip pat niekas neverčia gyventi taip, kaip nenoriu. Jei pernelyg yra sunku gyventi šalia priklausomo asmens, galiu nuspręsti kitaip. Turiu teisę savo gyvenimą tvarkyti taip, kaip noriu ir kaip įstengiu.

Manau, kad kokybiškai gyventi labiausiai man padėjo ir padeda atrasta meilė sau ir susigrąžintas žmogiškas orumas. Įsisąmoninimas, kaip kvaila buvo tikėtis, jog tas ar kitas vyras gali mane padaryti laimingą. Kiek save pamenu, vis jaučiausi stokojanti meilės. Mylėti save atrodė beprasmė, turinio neturinti frazė. Maniau, kad galiu tikėtis meilės tik tada, kai esu paklusni ir nuolaidi, nutylinti ką iš tiesų jaučiu ir galvoju. Tiesą sakant, visada buvo nelengva suvaldyti savo maištingą būdą, prisitaikyti prie griežtų tėvų namų taisyklių. Būdama programoje išmokau pati sau suteikti meilės ir švelnaus rūpesčio. Nebesijaučiu vieniša, branginu valandas, kai namuose esu visai viena. Nebepuolu kviestis svečių ar draugių. Nebesistengiu visiems įtikti ar patikti. Nebevaidinu kitokios, nei esu, nebeapsimetinėju, kad man patinka tai, kas iš tiesų nepatinka. Nebesuku sau galvos dėl vadinamojo įvaizdžio. Svarbiausia, kad man yra gera gyventi su savimi tokia.

Priėmusi savo skirtingumą, lengviau galiu priimti ir kitų žmonių unikalumą. Santykiai su žmonėmis tapo paprastesni, natūralesni. Sutikau daug naujų žmonių, su kuriais turiu apie ką kalbėti, kurie eina dvasinio tobulėjimo keliu. Šie žmonės man labai svarbūs, ir jie man padeda. Padeda vien tuo, kad jie yra tokie. Keista, kad vaikystėje taip svajojusi apie sesę ir kaime pas močiutę per pievas vydamasi gandrą vis prašiusi atnešti man sesutę, tik dabar suvokiau, kad šis noras jau daugybę metų išpildytas. Nevertinau to. Tik būdama Al-Anone ir pakeitusi savo požiūrį sugebėjau priimti kitokią sesę nei aš. Mes tapome labai artimos. Tai man didžiulė dovana – sesė ir gera draugė kartu.

Stengiuosi nebepuoselėti nerealių lūkesčių ir dėl kitų žmonių, nors kartais vis dar save pagaunu, jog tai darau. Trumpai tariant, tai dabar vis labiau mėgaujuosi pačiu gyvenimu. Visi metų laikai ir orai man tapo geri, paįvairinantys gyvenimą. Atradau nuolat stebinantį ir teikiantį džiaugsmo gamtos ir natūralių dalykų grožį. Tapybą, jogą, ramybę. Sūpavimosi hamake tarp dviejų medžių džiaugsmą. Prisiminiau, kaip smagu yra tiesiog stebėti dangumi plaukiančius debesis, džiaugtis besiturškiančiu smėlyje žvirbliu, matyti sėlinančios ar besiraivančios katės grakštumą. Matyti grožį, stebėtis, kiek gamtoje yra vien žalios spalvos atspalvių. Tai, rodos, labai paprasti dalykai, bet man jie teikia daug ramaus džiaugsmo. Šiuo metu mano gyvenimas yra pasikeitęs iš esmės. Save, kitus žmones, pasaulį matau lyg kitomis akimis ir, rodos, dar niekad nebuvau tokia laiminga. Nes ir laimę suvokiu jau visai kitaip. Mokausi save tausoti. Turiu perfekcionisto bėdą, tačiau tam leidžiu pasireikšti tik darbo valandomis. Laisvalaikio valandomis stengiuosi pamiršti darbo rūpesčius ir nespręsti darbinių problemų. Keisčiausia yra tai, kad ir darbe ėmė sektis geriau, nes savo darbą aš tikrai mėgstu ir vertinu.

Labai svarbu nebeišsižadėti, neneigti savo jausmų, neignoruoti norų ir poreikių. Kartu stengiuosi nebegyventi praeitimi, paleisti ją kaip paleidau jau mirusius man brangius žmones. Stengiuosi nebeleisti sau kurti į ateitį nukreiptų bauginamų scenarijų bendru pavadinimu: „Kas bus, jeigu bus“. Vis primindama sau, kad neprarasčiau budrumo ir nerimastingomis mintimis nesusigadinčiau esamo momento. „Čia ir dabar“ arba „bus problema, bus sprendimas“ tapo mano priesaku. Rytas man jau nėra blogas paros laikas. Nors vis dar mėgstu savaitgaliais ilgai voliotis lovoje su knyga, tačiau vis dažniau prabudusi džiaugiuosi, kad gyvenu, jog vėl pradedu naują dieną. Nepakartojamą, unikalią dieną. Labai vertinu tai, kad gyvenu. Stengiuosi dieną „išpakuoti“ su dėkingumu kaip dovaną. Tai kol kas yra daugiau siekiamybė nei realybė. Tad turiu dar darbo su savimi.

Puikiais santykiais šeimoje, abipusiu supratimu ir palaikymu negaliu pasigirti. Tačiau pasitaiko ir labai šviesių dienų. Matau ir vyro pastangas, tačiau mums vis dar sunkiai sekasi. Tarytum mažėja beprasmių, niekur nevedančių konfliktų dėl smulkmenų, tačiau atsirado „nekalbadienių“. Jie tendencingai ilgėja. Nėra emocinio ryšio arba jis pernelyg trapus. Galbūt dar nesugebėjau atleisti viso to, kas buvo praeityje, yra likę neįsisąmonintų nuoskaudų. Iki šiol būdama šalia jaučiuosi per arti priartėjusi prie miegančio vulkano, kuris bet kada gali pradėti spjaudytis ugnimi – emocijų pliūpsniais. Tai man vis dar problema. Nežinau, ar teisingai elgiuosi, tačiau man yra lengviau pabėgti nuo nuolatinio nepasitenkinimo, pretenzijų ir kaltinimų, nei išlikti ramiai, būnant šalia. Susiduriu su sunkumais, neįstengiu ramiai susitaikyti su neišvengiamais nuotaikų pokyčiais, vargina būtinybė būti budriai, spėti emociškai atsiriboti, kad neužsikrėsčiau neigiamomis emocijomis kaip sloga.

Tiesa yra ta, kad kasdienybėje man iki šiol nėra lengva ramiai priimti tokią keistą ligą, ypač gebėti atskirti alkoholizmo simptomus nuo sergančiojo asmenybės. Atskirti su tuo momentu bendrauju – ar mano vyro lūpomis kaltinimus beria vidinį chaosą kelianti liga, todėl geriau yra tai ignoruoti, ar kalba įskaudintas žmogus, kurį privalau išklausyti ir pasistengti suprasti. Gyvenu nesveikoje šeimoje, patiriu sunkumų, tačiau vis dar turiu šeimą. Juk atėjusi į Al-Anon maniau, kad sustiprėsiu ir tada būtinai išsiskirsiu. Gyvenu iki šiol po vienu stogu, daugiau šalia nei kartu, bet vis dar gyvenu. Gal dar nesustiprėjau pakankamai, o gal gaila santuokoje pragyventų daugiau nei trisdešimt metų. Kartais pati savęs to klausiu, tačiau iki šiol atsakymo nerandu. Gal dar yra likę vilties, kad viską galima pakeisti. Pastebiu ir teigiamų pokyčių. Džiaugiuosi, kad buvę atvirai priešiški vyro ir sūnaus santykiai šiltėja, randasi vyriškas tėvo ir sūnaus kontaktas. Nebepuolu taikyti, nebeprisiimu taikdario ar vertėjo vaidmens, kai jie susikivirčija. Kartą abiem pasakiusi, kad daugiau nebebūsiu tarpininke, tvirtai to laikausi. Pasekmės akivaizdžios. Manau, kad svarbiausia dabartiniame mano kelyje yra pasitikėjimas savimi, žinojimas, kad ir kaip nutiktų, neprapulsiu. Turiu Dvylikos žingsnių programą, kuri įgalina įveikti sunkumus. Tikiu, jog reikiamu momentu surasiu tinkamą sprendimą. Žinau, kad turiu mane suprantančių ir palaikančių žmonių. Tai labai svarbu.

P. S.

Žmogui, kuriam tenka gyventi šalia priklausomo asmens, galiu pasiūlyti tai, ką esu išbandžiusi ir kas man pagelbėjo – ateiti į Al-Anon susirinkimą ir pabandyti taikyti Dvylikos žingsnių programą. Galiu garantuoti, kad požiūrio į alkoholizmą ir į save pakeitimas tikrai daro stebuklus. Juo labiau jog yra nemenka tikimybė, kad tai gali paskatinti ir priklausomą žmogų ieškoti sau tinkamos pagalbos. Šiuo metu Lietuvoje veikia apie 20 Al-Anon grupių.

Noriu patikinti, kad jei Jums yra neramu ar susiduriate su problemomis dėl artimo žmogaus alkoholio vartojimo, visada esate laukiami Al-Anon grupėse. Kaip teigiama mūsų programoje, tarp mūsų tikrai yra toks žmogus, kuris išgyveno tą patį, ir Jus supras geriau. Patarčiau nedelsti. Juk būčiau galėjusi jau seniai džiaugtis tuo, kad gyvenu. Tereikėjo į Al-Anon ateiti ne prieš penkerius, o prieš kokį penkiolika metų.

Tekstas iš knygos „Sveikas, gyvenime“

4 Comments