Jau trečioji pasakojimo apie Subkomendantę Markosą dalis. Jis vadintas Meksikos Che Guevara, tačiau pats neigė panašumą ir tvirtino, kad daugiau išmoko iš magiškojo realizmo nei iš marksizmo. Jis visiškai kitoks lyderis. Veikiausiai tik dėl to net dvidešimt metų Meksikos valdžia nesugebėjo jo įveikti.
Jie tyčiojasi iš mūsų?
Tokį klausimą ne kartą po 1994 metų sausio 1 dienos kėlė Meksikos politikai, kalbėdami apie zapatistus. Prieš kiekvieną savo žygį zapatistai apie savo planus informuodavo priešininką ir pasiūlydavo pasiduoti. Viename iš interviu Markosas pripažįsta, kad, kariniu požiūriu, toks elgesys atrodo kvailas, tačiau esą jis pabrėžia, jog zapatistai nėra plėšikai, bet kovoja pagal griežtas taisykles. Beje, dažnai zapatistų įspėjimai buvo traktuojami kaip karinė gudrybė ir ignoruojami. Valdžios padaliniai, regis, negalėjo patikėti, jog galima kariauti garbingai.
Jau pirmųjų atakų metu buvo atkreiptas dėmesys, kad dalis zapatistų „ginkluoti“ mediniais šautuvais. Pradžioje manyta, jog taip yra, nes jie neturi pakankamai ginklų, tačiau vėliau paaiškėjo, kad tai sąmoningas simbolinis gestas. Markosas ne kartą tvirtino, jog pagrindinis zapatistų ginklas – ne šautuvas, bet žodis. Svarbiausia – paskelbti savo idėjas, o ne naikinti kitus. Tuo galima aiškinti ir keistą zapatistų taktiką – kai tik įmanoma, vengti mūšių. Užpulti zapatistai tvarkingai pasitraukdavo į kalbų stovyklas. Aršiau jie kovodavo tik tada, kai tekdavo pralaužti apsupties žiedą. Tokiais atvejais, kaip tvirtinama, zapatistai įrodydavo, jog moka naudotis ginklu.
1994 metų vasario 21 dieną prasidėjo zapatistų ir Meksikos valdžios derybos. Joms tarpininkavo katalikų vyskupas Samuelis Ruizo. Šis katalikų vyskupas buvo didelis autoritetas zapatistams ir daug padėjo indėnams, tuo užsitraukdamas valdžios nemalonę. Derybos vyko sunkiai, jos ilgam nutrūkdavo, paskui vėl atsinaujindavo. Panašu, jog valdžia ir zapatistai kalbėjo apie skirtingus dalykus.
Visgi 1996 metais pavyko pasirašyti San Adreso sutartį, pagal kurią valdžia įsipareigojo į Konstituciją įrašyti nuostatą dėl kultūrinių ir socialinių indėnų teisių. Į šią sutartį zapatistai apeliuoja iki šiol, tačiau ji vis dar nėra įgyvendinama.
1996 metais buvo suformuotas Zapatistinis nacionalinio išsivadavimo frontas. Jis turėjo tų tikslų, kurių Zapatistinė nacionalinio išsivadavimo armija siekė su ginklu rankose, siekti legaliais būdais. Atrodė, kad įtampa Meksikoje turėtų atslūgti.
Deja, situacija tapo vis sudėtingesnė. Chiapaso provincija buvo vis labiau militarizuojama, zapatistai skundėsi, jog valdžia toleruoja specialių smogikų stovyklas, kurias išlaiko stambieji ūkininkai. Šiose stovyklose buvo rengiami smogikai, kurie žudė indėnus, skelbė rasistines idėjas. 1997 metais, prieš pat popiežiaus Jono Pauliaus II vizitą Meksikon, nužudytas vyskupas Ruizo, buvo kėsinamasi ir į jo seserį. Neabejojama, kad tai – kerštas už vyskupo simpatijas indėnams valstiečiams.
1998 metais valdžia pradėjo zapatistų vadų medžioklę, iš Meksikos buvo išsiųsti užsienio žurnalistai, ypač tie, kurie simpatizavo zapatistams. Valdžios veiksmai vis griežtėjo, ir 1999 metais ji nuosekliai šturmavo visus rajonus, kur buvo įsikūrę zapatistai ar jiems simpatizuojantieji.
Tačiau Institucinės revoliucinės partijos pozicijos Meksikoje jau silpnėjo. 1989 metais įvyko didžiausias Meksikos istorijoje streikas – streikavo Mechiko studentai, jie protestavo prieš planus privatizuoti aukštąjį mokslą. Dalis studentų tapo nuolatiniais zapatistų lankytojais, buvo tariamasi dėl bendros kovos galimybės.
2000 metų vasarį kariuomenė įžengė į Mechiko universiteto teritoriją ir suėmė studentų aktyvistus bei juos palaikančius dėstytojus. Zapatistai pareiškė apie solidarumą su įkalintaisiais ir ragino reaguoti visą visuomenę.
Birželio 2 dieną įvyko Meksikos prezidento rinkimai, pasibaigė 70 metų trukusi IRP valdžia. Naujasis prezidentas Vincentas Foxas žadėjo permainų. Jis tikino, kad išspręs priešpriešą su zapatistais per 15 minučių. Beje, zapatistai, kaip įprasta, rinkimuose nerėmė nė vieno kandidato. Jie netrukdė rinkimams vykti savo kontroliuojamose teritorijose, tačiau pabrėžtinai laikėsi atokiai. Taip pat ir po rinkimų Markosas paskelbė laišką prezidentui, kuriame pabrėžė, kad šis pradeda nuo nulio, ir zapatistai tikės ne žodžiais, bet darbais.
2001 metais Markosas paskelbė apie žygį per Meksiką, kuriame bus kalbama apie indėnų ir valstiečių teises. Žygis prasidėjo vasario 23-iąją ir tęsėsi 37 dienas, jame dalyvavo dešimtys tūkstančių vyrų ir moterų. Kovo 11-ąją žygis pasiekė kulminacijos tašką – centrinę Mechiko aikštę. Čia susirinko daugybė žmonių, kurie sveikino zapatistus. Beje, pats Markosas stengėsi laikytis atokiau, tvirtindamas, kad pagrindiniai herojai – indėnai, o jis tėra jų pagalbininkas. Jis atsisakė asmeninio susitikimo su prezidentu, net į Kongresą žygio dalyvio vardu ėjo kalbėti ne jis, bet komendantė Estera.
Balandžio 25 dieną Meksikos parlamentas vienbalsiai priėmė naują įstatymą dėl indėnų kultūrinių ir socialinių teisių. Įstatymą sveikino ir prezidentas, tačiau šis įstatymas šokiravo zapatistus ir jų rėmėjus. Jame neliko esminių punktų iš San Adreso susitarimo. Jis tėra deklaratyvi teisių simuliacija, o ne realus valdžios žingsnis indėnų link. Zapatistai tvirtino nutraukiantys visus santykius su valdžia ir paskelbė „tylos periodą“. Tiesa, jie dar kreipėsi į Aukščiausiąjį teismą, prašydami atšaukti parlamento įstatymą. 2002 metų rugsėjo 6 dieną teismas paskelbė, jog nėra kompetentingas nagrinėti zapatistų prašymą.
Kiek netikėtai zapatistai atsisakė griežtai reaguoti į valdžios veiksmus. Jie užsidarė. Net pasklido gandas, kad Markosas paliko Meksiką, jog jis sunkiai serga. Jis neatsakinėjo į laiškus, nebuvo ir jo viešų pareiškimų. Tačiau po kurio laiko šie gandai buvo paneigti. Markosas liko Meksikoje, tačiau jis nebesitikėjo, jog įmanoma pakeisti valdžios atstovų mąstymą.
Kaip teigiama 2005 metų sausio 28 dieną paskelbtoje „Šeštojoje Lakandono girios deklaracijoje“, zapatistai tęsia kovą, jie buria darbininkų, ūkininkų, mokytojų, tarnautojų, studentų bendrą nerinkiminį frontą, kuris turėtų pateikti naują konstituciją bei įtvirtinti naują politinę kultūrą. Zapastistai paskelbė formuojantys Meksikoje ir visame pasaulyje Geros valdžios bendruomenes (Juntas de Buen Gobierno) kaip alternatyvą pasaulinei pinigų valdžiai. Šiose bendruomenėse daug dėmesio skiriama solidarumui bei bendrai veiklai.
2006 metų sausio 1 dieną zapatistai visoje Meksikoje pradėjo akciją „Kitokia kampanija“. Ji suvokiama kaip alternatyva Meksikoje vykstančiai prezidento rinkimų kampanijai. Zapatistai dar kartą pabrėžė neremiantys nė vieno kandidato ir siekiantys suformuluoti alternatyvą ydingai Meksikos sistemai, kuri supuvusi nuo pamatų.
Pergalė ar pralaimėjimas?
Zapatistų ir paties Markoso įtakos bei populiarumo viršūnė – 2001 metai, kai buvo žygiuojama per Meksiką. Atrodė, kad zapatistams pavyko pasiekti pergalę. Tačiau nuo to laiko jų įtaka Meksikos politiniame gyvenime nuosekliai mažėjo. Prie to prisidėjo ir daugelį šokiravusi Markoso atvira parama baskų teroristams. Ji kontrastavo su bendru zapatizmo įvaizdžiu.
Ar zapatistai pralaimėjo? Labai sudėtingas klausimas. Nuo pat pradžių Markosas pabrėžė, jog zapatistų kova visai kitokia nei Che Guevaros, Fidelio Castro ar kitų revoliucionierių.
Atsakydamas į garsaus rašytojo Garsia Marqueso klausimus, Markosas sakė: „Mūsų armija yra visai kitokia, nes mes siekiame nebebūti armija. Kariškis – tai absurdiška asmenybė, nes jis griebiasi ginklo, kad įtikintų kitą, jog jo tiesa vienintelė, kuria reikia tikėti. Jei mūsų judėjimas būtų sąmoningai karinis, tai jis neturėtų ateities. Jei NZIA išliks armija, tai bus pralaimėjimas, idėjinis pralaimėjimas. Taip pat pralaimėjimas būtų ir tai, jei NZIA ateitų į valdžią kaip revoliucinė partija ir imtų valdyti. Tai, ką kiti nacionaliniai išsivadavimo judėjimai laikytų sėkme, mes laikome pralaimėjimu. Mes pernelyg daug kartų regėjome, kaip triumfuojančios revoliucijų pergalės baigiasi paslėptu jų pralaimėjimu. Tai, kas lieka visais tokiais atvejais neišspręsta, – žmonių vaidmuo, tautos vaidmuo. Mums nepriimtina dviejų priešininkų kovos dėl įtakos vaizdinys. Labai dažnai regime, kai kovoja regresyvi valdžia ir „teisinga“ grupė, kuri, paėmusi valdžią, pradeda vadovauti „iš viršaus“ ir spręsti už kitus. Mums neįdomios hegemonijų kautynės. Jose visada yra „geriečių“ ir „blogiečių“. Tie, kurie laimi, pasiskelbia „geriečiais“, o didžiajai visuomenės daliai gyvenimas nesikeičia. Meksiką sudaro daug labai skirtingų žmonių. Mums reikia nutiesti tarp jų pagarbos ir tolerancijos tiltus, o tai nėra karinės vertybės“.
Markosas taip pat griežtai kritikavo mintį, jog zapatistai – tai pasaulinės revoliucijos avangardas.
„Teigti, jog esame avangardas, ir kalbėti tų žmonių, kuriems neatstovaujame, vardu – tai ne kas kita kaip politinė masturbacija. Mes turime pripažinti savo įtakos ribas, turime pripažinti savo realią situaciją. Labai dažnai garsių politinių pareiškimų nauda tėra viena – jie malonūs pačiam jų autoriui, kuris įsijaučia į galingo žmogaus vaidmenį. Mes stengiamės būti sąžiningi. Mes paprasčiausiai išsakėme vieną žmonių reikalavimą, stengiamės būti plūgu, kuris prakerta storą plutą ir atsiveria daug įvairių dalykų. Mes nepretenduojame vadovauti ar būti visuomenės vedliais, mes paprasčiausiai bandome būti jos balsu vienoje konkrečioje situacijoje. Neatmetame galimybės, jog visuomenė turi daug daugiau poreikių, apie kuriuos reikia kalbėti“.
Beje, Markosas ne kartą pabrėžė, kad jam didesnę įtaką yra padarę Lotynų Amerikos „magiškasis realizmas“, Servantesas, o ne Marksas ar marksistai.
„Senovės armijose kareiviai didžiąją laisvalaikio dalį skyrė ginklų valymui bei rengimuisi mūšiui. Kadangi mūsų pagrindinis ginklas – žodis, tai bandau daug skaityti, mąstyti ir rašyti. Labai anksti išmokau skaityti. Tai mano tėvų nuopelnas. Kai man buvo 12 metų, man padovanojo Servanteso „Don Kichotą“ – didelę raudoną knygą, kietu viršeliu. Jau vėliau atėjo Williamo Shaekspeare`o eilė. Tačiau, tiesą sakant, mano literatūrinio išsilavinimo pamatas – Lotynų Amerikos rašytojai. Tik paskui Servantesas ir Garcia Lorca. Jau vėliau prasidėjo poezijos etapas. Tik dar vėliau pradėjau skaityti ir politinius tekstus.
Geriausiu atveju esu kaip ridikas: raudonas – išorėje, baltas – viduje. Joks aš marksistas.
„Don Kichotas“, mano įsitikinimu, geriausia politinės teorijos knyga. Paskui eina „Makbetas“ ir „Hamletas“. Beje, šios knygos yra pats tiksliausias įvadas į Meksikos politinę sistemą“.
Parengė Andrius Navickas
(Bus daugiau)
