Tęsiame pasakojimą apie didį kunigą, kuris drąsino, įkvėpė, stiprino kitus, nuolankiai ėjo Jam skirtu šventėjimo keliu, nešdamas išbandymų kryžių. Šis, jau paskutinis, pasakojimas apie žūtį ir laidotuves.

Nelaimingas atsitikimas ar egzekuzija?

1986 m. vasario 5 dieną šviesiausiu paros metu kelio Varėna – Eišiškės susikirtimo su keliu Eišiškės – Valkininkai zonoje susidūrė lengvasis automobilis ir pienovežis. Lengvajame automobilyje važiavo keturi keleiviai. Trys keleiviai žuvo, o vienas išsigelbėjo. Romas Žemaitis buvo paguldytas į Šalčininkų ligoninę, jo sužeidimai nebuvo labai rimti. Milicija kaltę už avariją suvertė Žigulių vairuotojui Algimantui Sabaliauskui, kuris esą viršijo greitį, nesuvaldė automobilio, išvažiavo į priešingą judėjimo juostą ir kaktomuša susidūrė su pienovežiu. Vairuotojas žuvo ir pateikti savo susidūrimo versiją neturėjo galimybės, kaip ir kartu važiavę Danutė Čeikutė ir kunigas Juozas Zdebskis. Iš R. Žemaičio pasakojimo žinome, kad, kaip įprasta važiuojant su kunigu Juozu, automobilyje visi kalbėjo Rožinį. Po avarijos kunigo rūbuose buvo rasta Šv. Tereselės relikvija ir Šv. Agotos duonos gabalėlis. Nežinia ar dėl susijaudinimo, streso, ar dėl kokių nors grasinimų R. Žemaičio liudijimai buvo painūs ir prieštaringi. Jis tarsi abejojo oficialia versija, tačiau paskui pareikšdavo, kad apskritai nieko nežino.

Visas ketvertas  išvažiavo iš Rudaminos ir važiavo į Lydą nusipirkti elektros prekių. Iš karto po kraupios avarijos įvykio vietą apsupo saugumiečiai. Kaip jie sugebėjo atvykti tiek operatyviai į įvykio vietą, jei nežinojo apie tai, kad tokia avarija įvyks iš anksto, sunku paaiškinti, jei laikysimės oficialios paprastos autoavarijos versijos. Taip pat ir pienovežio vairuotojo parodymai kirtosi su tuo, ką matė liudininkai, atvykę į įvykio vietą. Dar daugiau klausimų kelia tai, kad tiek vienuolė Aldona Raižytė, tiek Saulius Kelpšas, kurie ruošė velionio kūną šarvojimui, liudija, kad jo galvoje buvo neaiškios kilmės skylė, labai primenanti šūvio paliktą pėdsaką. Kontrolinis šūvis?

Nors klausimų liko tikrai daugiau nei atsakymų, tačiau labai skubėta bylą pabaigti. Beje, ją tyrė tuomet dar jaunas prokuroras Artūras Paulauskas. Jis savo biografijoje mielai užsimena apie B. Dekanidzės bylą, bet nemini J. Zdebskio. Neturiu įrodymų, kurie leistų sakyti, kad ši byla buvo sufabrikuota, o Eišiškių plente įvyko ne nelemtas autoavarija, o kruopščiai suplanuota žmogžudystė. Akivaizdu, kad, norint ištirpdyti visas abejones, klausimus, tikslingiausia būtų atlikti kunigo Juozo palaikų ekshumaciją. Galima būtų bent patikrinti „kontrolinio šūvio“ versiją. Deja, aiškintis, regis, nori tik keli artimiausi J. Zdebskio bendražygiai. Net ir velionio sesuo, kiek žinau, nenusiteikusi dar kartą grįžti prie skaudžios nelaimės. Teko girdėti ir tokį paaiškinimą, jog nėra tiek svarbu, kas iš tiesų įvyko būtent vasario 5 dieną, tačiau drąsiai galima sakyti, kad kungias Juozas ir jo bendrakeleiviai buvo sistemos aukos. Jie tiek persekioti, pjudyti, vykdytos provokacijos, pasikėsinimai, jog net jei tai buvo nelemta avarija, ji tik priartino kunigo žūtį, su juo vis vien sistema būtų susidorojusi.

Tačiau ne mažiau įtikinamai skamba ir kita pozicija. Kunigo J. Zdebskio bylos peržiūrėjimas būtų svarbus simbolinis gestas, kad mes bandome atsisveikinti su sovietinės praeities šešėliais. Deja, šiuo metu mes vis dar priversti veikti politinėje, socialinėje scenoje, kurią didele dalimi parengė totalitarinė sovietinė sistema, ir tai daro neigiamą įtaką mūsų dabartiniams veiksmams.

Sėjėjas

Bičiuliai kunigo Juozo kūną parsivežė į Rudaminą. Grąžino kunigą be rūbų, reikėjo atrasti kuo jį aprengti, tai nebuvo paprasta, nes paties kunigo rūbų spinta buvo tuščia. Pašarvotas jis buvo vasario 8 dieną Rudaminos bažnyčioje. Saugumiečiai darė viską, kad sutrukdytų žmonėms atvykti atsisveikinti su velioniu. Sekimas pačioje Rudaminoje buvo tapes itin įžūlus, saugumiečių automobiliai stovėjo prie bažnyčios, prie artimiausių namų.

Nepaisant to, tūkstančiai žmonių plūdo atsisveikinti su mylimu kunigu. Kai skaitau apie J. Zdebskio laidotuves, prieš akis man iškyla atsisveikinimas su popiežiumi Jonu Pauliumi II. Tarsi visiškai skirting aplinka, nepalyginami žmonių skaičiai, tačiau abiem atvejais vyravo jaunimas. Tai buvo jaunų žmonių, kurie visada jaučia, kas jiems atveria širdį, yra sąžiningas iki galo, ganytojai. Per popiežiaus Jono Pauliaus II laidotuves jaunimas verkė ir sakė, kad jaučiasi, jog liko našlaičiai. Per kunigo J. Zdebskio laidotuves jauni žmonės kartojo: „Tėveli, nepalik mūsų.“

Abejoju, ar sovietmečiu dar buvo kitos tokios laidotuvės, kuriose, nepaisant saugumiečių barjerų, būtų dalyvavę apie 100 kunigų, daug klierikų, palydėti kunigo į paskutinę kelionę atvyko vyskupai V. Sladkevičius ir J. Preikšas.

Rudaminos bažnyčia nešildoma, joje buvo labai šalta. Nepaisydami to, daugybė jaunų žmonių budėjo prie mylimo kunigo net ir per naktį. Išliko pasakojimas, jog prie jaunų žmonių priėjo kunigas V. Jalinskas ir paklausė: „Kodėl tiek gedi? Ką jis tau davė, kad čia šali? Mašiną nupirko, pinigų davė?“ Jaunas žmogus raudodamas atsakė: „Jis man davė kur kas svarbesnį dalyką nei mašina, jis man Dievą davė.“

Taip pat visiems laidotuvių dalyviams giliai į širdį įstrigo ir šio kunigo, Lazdijų dekano, turėjusio nemažai rūpesčių dėl kunigo Zdebskio, žodžiai laidotuvių metu: „Juozai, šiandien aš visų akivaizdoje privalau tavęs atsirpašyti: tu prisimeni, kaip atvažiavai pas mane ir sakei, kad tau reikia važiuoti aplankyti tremtyje kalinius, kareivius ir žmones, kurie jau seniai neturi kunigo ir laukia. Tada aš pasakiau, jog tu man nusibodai, o tu atsiklaupei, pabučiavai man ranką ir sakai: kad begalinė meilė žmonėms neleidžia nurimti. Šiandien aš matau, kokią sėklą tu pasėjai.“

Kalbėdamas prie kapo duobės kunigas V. Jalinskas taip pat paapasakojo, jog kaip kunigo Juozo testament vykdytojas ir dekanas turėjo prievolę peržiūrėti, ką šis paliko. Vienintelis turtas, kurį radau, buvo pilni stalčiai Lietuvos akmenėlių. „Nustebau ir atsiklaupiau prie rašomojo stalo, Atvirai jums pasakysiu, tuo metu ir dabar galvoju, kad reikėtų čia atvesti kiekvieną jauną kunigą, kad pamatytų ir pasidžiaugtų, kiek „aukso ir turtų“ turi tikras kunigas. Supratau, ką reiškia tikros kunigystės svoris“, – susijaudinęs kalbėjo V. Jalinskas.

Taip pat prie kapo kalbėjo kunigo Juozo ugdytas Robertas Grigas (anuomet dar pogrindinės kunigų seminarijos klierikas), kiti kunigo Juozo bendražygiai. R. Grigas kalbėjo: „Mes čia nestovėtume, nebūtume susirinkę, nebūtume išmokę mylėti absoliutaus skaistumo, blaivumo, grožio, ištikimybės tiesai, jeigu savo gyvenimo kelyje nebūtume sutikę kun. Juozo. Ne savo žmogiška, silpna galia, bet Švč. Sakramento galia jis mus patraukė prie Dievo, prie Tėvynės idealų. Kunige Juozai, tu dažnai mūsų bendravime pabrėždavai mintį, kad visa, ką Dievas į mūsų gyvenimą leidžia, leidžia iš didžiausios meilės mums, kad ir iš didžiausio blogio Jis moka išgauti didžiausią gėrį.“

Neoficialus šventasis

Jei saugumiečiai patys surežisavo kunigo žūtį ir manė, kad tokiu būdu suduos labai stiprų smūgį kovojančiai Lietuvos Bažnyčiai, jie ir vėl labai apsiriko. Kunigo J. Zdebskio laidotuvės tapo ypatingomis rekolekcijomis ir sustiprinimu visiems aktyviems Lietuvos katalikams. Kunigas Juozas skubėjo mylėti, aukotis, barstė savo gyvenimo perlus kiekvienam sutiktajam, ir jie tapo daigia tikėjimo ir pasiaukojimo sėkla. Nesu tikras, ar kunigas Juozas Zdebskis kada nors bus pripažintas palaimintuoju ar net šventuoju, nors jo gyvenimas buvo tikras stebuklas, kuriame švytėjo Dievo gailestingumas ir meilė, tačiau tvirtai žinau, kad danguje mes turime labai svarbų užtarėją ir pagalbininką.

Nemanau, kad, jei būtų sulaukęs šių dienų, kunigas J. Zdebskis būtų labai populiarus. Jo liudijimas apie skaistinančią ir į tiesą vedančią kančią, nuolankumas nėra populiarūs dalykai greitų receptų trokštančioje vartotojiškoje visuomenėje. Kita vertus, neįkainojama dovana, kad mes galime kalbėti apie šį Bažnyčios riterį, mokytis iš jo.

Viename iš dienoraščio įrašų kunigas J. Zdebskjis rašė: „Kai nebūna pažeminimų, įžeidimų, niekas neprisimena tiesos apie save: „Be manęs jūs nieko negalite…“ Ir jei mąstomoji malda to neprimena, pamažu turi brautis puikybė, juo labiau kad puikybė ateina nesąmoningai, savaime, niekada nepastebima sau pačiam. Ją mato tik kiti, tik iš šalies, bet ar jie visada drįs tai į akis mums pasakyti? O ir ar mes pajėgsime visada pakelti, suprasti, jei ir pasakytų? Pati mūsų stiprybė – Dievas, po kryžiumi parkritęs. Reikia, kad iš mūsų kartais pasijuotų, kad būtume nesuprasti, paniekinti, pažeminti. Reikia kaip prevencinių priemonių prieš puikybę.“

Parengė Andrius Navickas

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *