Kartais atsitinka, kad dvasinės pažangos siekimą palydime didele įtampa ir reiklumu sau. Dalis tokio reiklumo ir įtampos yra sveika mūsų sielai, tačiau svarbu įsižiūrėti, iš kur tai kyla, kad galėtume atpažinti, kada tai ateina iš Šv. Dvasios, o kada yra tik mūsų puikybės apraiškos.
Jėzus moko, kad pasistengtume „įeiti pro siaurus vartus“ (Lk 13, 24). Įtampa, kurią patiriame priešindamiesi kūno darbams (Gal 5, 19–21) ir pratindamiesi gyventi dvasia, t. y. meile, džiaugsmu, taika, kantrybe, malonumu, gerumu, ištikimybe, romumu, susivaldymu, nesivaikykdami tuščios garbės, neerzindami vieni kitų, nepavydėdami vieni kitiems (Gal 5, 19–21), yra sveika įtampa mūsų sielai. Tai lyg kario įtampa, kuris, patirdamas sunkumą, žino, kurioje pusėje ir už ką kovoja. Šis žinojimas sunkumo nepanaikina, bet saugo nuo chaoso ir beprasmybės.
Tačiau būna įtampa, kuri prisistato mums kaip dvasinės kovos pasekmė, nors iš tikrųjų yra tik nenoras priimti savo silpnumą, ir tai tik dar viena puikybės forma. Susidurdami su savo netobulumu, nuodėmingumu kartais pasidarome įsitempę, baimingi ir skrupulingi. Norėtume žibėti dorybėmis, bet, kai nepavyksta, imame kentėti dėl to, kad nepajėgiame priimti savęs ribotų. Perdėtas reiklumas pirmiausia sau, o iš to ir mūsų aplinkai, galiausiai sukelia nerimą ir stresą. Pagieža sau gimdo pagiežą ir aplinkai. Nerimas mūsų viduje negali kurti ramybės aplink mus.
Kartais ateiname prie klausyklos, gauname atleidimą, kuris baigiasi žodžiais „eik ramybėje“, bet nepajėgiame priimti nei atleidimo, nei ramybės, nes būname perdėm susitelkę į save, o ne į Dievą. Dvasinę pažangą suprantame kaip savo valios pergalę, o ne Dievo dovaną. Tokiai sielai Dievas dažnai leidžia kurį laiką likti nuodėmėse, nes pergalė prieš jas žmogų paskatintų prisiimti nuopelnus sau pačiam ir atvestų į dar didesnę puikybę. Kai kuriomis nuodėmėmis esame saugomi nuo dar didesnių.
Kodėl taip sureikšminame savo klaidas, savo netobulumą? Kodėl nesame ramūs, nepriimame savęs, jei Dievas mus pažįsta tokius, kokie esame, yra pakantus mums ir mus augina? Suktoji puikybė nori padėti Dievui, jam patarti, todėl ji priekaištauja mums, siekia paskubinti mūsų augimo procesą, yra pilna ambicijų ir nepakantumo mūsų ydoms. Bet Dievas yra pakantus mūsų blogoms savybėms ir teikia ramybę. O puikybė kuria įtampą ir stresą. Kai esame nepakantūs sau, bandome save pakeisti – žiaurumas sau vis didėja, o kiekviena pergalė prieš save, tik dar labiau padidina vidinį konfliktą, sukelia nuovargį ir įtampą. Tai sekinantis procesas, vedantis į vidinį susiskaldymą, nes, ieškodami Dievo, esame įsistebeiliję daug labiau į save nei į Jį. O perfekcionistiškas susitelkimas į save atsilygina mums kaltės jausmu.
Šv. Pranciškus Salezas sako taip: „Mūsų nuodėmės nėra Dievas, o mes tampame pamažu abejingi viskam, kas nėra Dievas.“ Šis abejingumas, be abejonės, nereiškia aklumo, tačiau veda mus į vaikišką nuolankų pasitikėjimą Tėvu. Jokia mūsų nuodėmė nėra didesnė už Dievą ir neturi mums tokia tapti. Pasitikėjimas Tėvu yra aukščiau už mūsų vaikiškus paklydimus.
„Su Dievo karalyste yra kaip su žmogumi, kuris beria dirvon sėklą. Ar jis miega, ar keliasi, ar naktį, ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam visiškai nežinant kaip. Žemė savaime duoda vaisių: pradžioje želmenį, paskui varpą, pagaliau pribrendusį grūdą varpoje“ (Mk 4, 26–28). Juk negali suimti augalą ir tempti į viršų tikėdamasis, kad jis greičiau augs. Gali tik tvarkyti, prižiūrėti tą aplinką, kurioje jis auga. Panašiai ir mūsų krikščioniškasis augimas. Prievarta čia vargiai kada būna veiksminga. Viskas kur kas panašiau į gyvosios gamtos pasaulį: tam, kad augalas augtų – pakanka prižiūrėti, tvarkyti jo aplinką. Ta aplinka – tai mūsų maldos klimatas ir pasitikėjimas Dievo auginimu, kai ne pateikiame Dievui savo įsivaizduojamą tobulą CV, bet ramiai, neerzindami savęs dėl to, kokie norėtume būti, gyvename mylinčio Dievo akivaizdoje.
Pirmiausia tai svarbu todėl, kad sakoma, jog visų malonių ir dovanų dvasiniame gyvenime reikia išprašyti (kartais tai reiškia ir išlaukti). Tokiu būdu paruošiame širdį dėkingumui, kad nenusavintume Dievo dovanų kaip savo pačių laimėjimų. Antra, Dievas pats mus rengia šventiniais rūbais avinėlio vestuvėms, mums svarbu prašyti pagalbos, kad šiam Jo darbui (auklybai) nesipriešintume. Kad ramiai sutiktume viską, ką Jis siunčia.
Gyventi Dvasia – tai mokytis atitraukti žvilgsnį nuo savęs ir kreipti jį į Dievą. Dievas su mumis yra švelnus ir atidus. Būtų geriau, jeigu ir mes patys į save išmoktume taip žvelgti. Juk šventumas – tai mes tokie, kokius mus mato Dievas. Dievas naudoja viską, kad šventumo sėkla augtų. Kartais Jis veda netikėtais, kartais baugiais, bet jam žinomais keliais: „Argi ne du žvirbliai parduodami už skatiką? Ir vis dėlto nė vienas iš jų nekrinta žemėn be jūsų Tėvo valios. O jūsų net visi galvos plaukai suskaityti. Tad nebijokite! Jūs vertesni už daugybę žvirblių“ (Mt 10, 29–30). Dievo veikimo neįmanoma apriboti savo supratimu ir visa ko įsivertinimu. Dievas pranoksta mūsų įsivaizdavimus ir supratimus, jis veikia tikrovėje, o mes turėtume pratintis toje tikrovėje būti ir mokytis jos „nepritempti“ prie savo įsivaizdavimų.
Tokie Jėzaus pateikiami vaizdiniai, kaip lauko gėlės, padangių sparnuočiai, dirvon beriama sėkla, mums kalba apie vidinę dermę, kai esame kviečiami ne sukurti save, bet pažinti, kokie esame kuriami. Puikybė įkalina žmogų iliuzijose, jis nepatenkintas savimi dabartyje, nes iliuzijos toli nuo tikrovės. Nuolankus Dievo auginimo proceso, taip pat ir savo nesėkmių, savo netobulumo priėmimas veda į vaikišką pasitikėjimą ir gimdo ramybę.
Aną valandą prie Jėzaus prisiartino mokiniai ir paklausė: „Kas gi didžiausias dangaus karalystėje?“ Pasišaukęs vaikutį, Jėzus pastatė tarp jų ir tarė: „Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę. Taigi kas pasidarys mažas, kaip šis vaikelis, tas bus didžiausias dangaus karalystėje“ (Mt 18, 1–4). Buvimas vaiku – tai gyvenimas, kai iš suaugusio, pačiam sugebančio viską susitvarkyti, vis labiau tampame priklausomi nuo Dievo. Ši priklausomybė – tai gyvenimas ramia širdimi, netgi būnant netobulam. Tai vidinio gyvenimo kokybė, dvelkianti evangeline gaiva, apie kurią Jėzus kalba prašydamas „pažiūrėti į lauko lelijas ir į padangių sparnuočius“.
Bažnyčios mokytoja, kūdikėlio Jėzaus Teresė, paklausta, ką gi reiškia likti Dievo vaiku, atsakė taip: „Tai absoliutus savęs atsižadėjimas pasivedant į Tėvo rankas. Tai sielos gyvenimas, kai suprantame savo mažumą ir ribotumą, ir todėl visko laukiame iš gerojo Dievo – taip, kaip vaikas laukia iš savo tėvo rankų. Ant Tėvo rankų miegantis kūdikis – tai esminis krikščioniškojo gyvenimo įvaizdis. Netgi patys neturtingiausi žmonės duoda savo vaikams tai, kas jiems būtina. Tačiau vos tik jie užauga, tėvai nebenori jų maitinti ir sako: dabar priklausai pats sau, todėl būk savarankiškas, užsidirbk gyvenimą pats. Dvasinė vaikystė – tai nuolat išgyventi savo nepajėgumą, nesugebėjimą užsidirbti, užsitarnauti pačiam savarankiškai amžinąjį gyvenimą. Todėl aš visam laikui likau maža, pasilikdama tik vienintelį užsiėmimą: rinkti meilės ir pasiaukojimo gėles bei jas dovanoti gerajam Dievui.“
Vidine taika mėgaujasi mažėjantis, Dievo vaiko gyvenimo besimokantis žmogus. Jis per daug nenusimena dėl savo klaidų. Jis supranta, kad kaip vaikas dažnai gali nukristi, bet Tėvas neleis nusisukti sprando.
One Comment