Woody Allen (1935) yra gerai visame pasaulyje žinomas  JAV režisierius, kuris per ilgą kūrybinį laikotarpį pastatė labai daug žymiais tapusių filmų, kuriuose dažnai pats ir vaidindavo. Žinoma, menininkas net ir būdamas garbaus amžiaus, nesustoja dirbti ir pasauliui nuolat pristato vis naujai iškeptų savo darbo vaisių. Be to, kad yra aktorius bei režisierius, jis taip pat gali būti vadinamas komiku, rašytoju ar net džiazo muzikantu.

1977 metais Woody Allenas  pelnė Oskaro apdovanojimą kaip geriausias režisierius. Apdovanotas buvo už vieną garsiausių sukurtų kino juostų „Annie Hall“.

Kūrėjas teigia, kad jį įkvepia filosofija, psichologija, europietiškas kinas (ypač Bergman, Felinni), judaizmas, literatūra ir gimtasis miestas Niujorkas.

Woody Allen filmai išsiskiria iš kitų savo savitu stiliumi. Jie dažniausiai itin satyriški, kartais net absurdiškai komiški. Intelektualūs ir itin paprasti vienu metu.

Galima pastebėti, kad dauguma vaidmenų, kuriuos atlieka pats Woody, iliustruoja itin neurotišką, pesimistišką, bet tuo pačiu jautrią ir mėgstančią juokauti asmenybę. Skaitant menininko mintis, pokalbius su juo, tampa aišku, kad tokie personažai yra labai artimi jam pačiam – jie atskleidžia, kartais net šaržuoja, jo paties asmenybę ir savybes.

Kūrėjo gyvenimo filosofija itin pesimistiška ir tamsi, bet tuo pačiu nuskaidrinta savito humoro ir paprastumo.

Kviečiame skaityti pokalbį su Woody Allen apie tai, kaip jis mato šį pasaulį.

Tikrai netikite, kad įmanoma gyventi laimingai?

Tokios tiesiog yra mano pažiūros – pakankamai pesimistiškos ir nykios. Tokios jos buvo jau tada, kai dar buvau mažas berniukas.

Nėra taip, kad bėgant laikui susigūžiau niūriose mintyse. Tiesiog visada mačiau, kad tai nyki, skausminga, košmariška, beprasmė egzistencija ir, jei nori jaustis laimingas, – turi nebent save apgaudinėti ir įtikėti melu. Nėra kito kelio.

Puikiai suprantu, kad dauguma žmonių su manimi nesutiktų. Bet nesu pirmas, kuris pasaulį mato per pilkus akinius. Apie tai kalbėjo ir filosofas Nietzsche, ir garsusis psichoanalitikas Freud, bei Eugene O’Neil…

Žmogus privalo susikurti iliuzijų, kad galėtų gyventi. Jei į jį žiūrėtume itin nuoširdžiai, aiškiai, atvirai, tai gyvenimas taptų tiesiog nepakeliamas. Vienintelis dalykas, dėl kurio graužiuosi šiame gyvenime, kad aš nesu kažkas kitas.

Sunku įsivaizduoti, kad Woody Allen gyvena toks nelaimingas…

Man labai pasisekė, prisipažįstu. Mano talentas buvo pamatytas ir padėjo gyventi itin produktyviai. Be to, ką darau, daugiau nieko nesugebu.

Man sunkiai sekasi tiesiog gyventi. Net patys paprasčiausi, maži dalykai man kelia sunkumų.

Dalykai, kurie daugumai yra tartum vaikų žaidimas, man yra tiesiog trauminiai.

Galėtumėte pateikti pavyzdžių?

Įsiregistruoti į viešbutį, pereiti pro apsaugą oro uoste, palaikyti santykius su žmonėmis, eiti pasivaikščioti, grąžinti kokią prekę į parduotuvę… Dirbu su ta pačia rašymo mašinėle nuo tada, kai man buvo šešiolika. Ji vis dar atrodo kaip nauja. Visi mano filmų scenarijai yra parašyti būtent šia mašinėle. Bet šiuo metu aš nesugebu pakeisti dažų kasetės pats ir net mintis apie tai man kelia milžinišką nerimą.

Yra buvę, kad pasikviečiu kažką pietums vien tam, kad man jie pakeistų tą dažų kasetę. Tai visiška tragedija.

Gyvenimas nemėgdžioja meno, o tik prastą televiziją.

Geri dalykai gyvenime Jums atrodo nepatikimi, kelia įtarimų?

Gyvenimas pilnas laimingų momentų – laimėjimas loterijoje, gražios moters pamatymas, skanus valgis – bet vis tiek pats gyvenimas visas yra tragiškas.

Štai oazė yra labai maloni vieta.

Kad ir žiūrėtume Bergmano filmą „Septintasis antspaudas“ (The Seventh Seal).

Tai kino juosta apie visišką tragediją, bet yra ir vaizduojamas momentas, kai jis sėdi kartu su vaikais, geria pieną ir valgo žemuoges. Šis nuostabus momentas labai greit pasibaigia ir vėl sugrįžtame į egzistencijos tragizmą.

Kai vaikystėje buvau pagrobtas, mano tėvai iškart ėmėsi veiksmų. Jie išnuomojo mano kambarį.

Ar taip pat pesimistiškai mąstote ir apie meilę?

Žmogus yra daug daugiau priklausomas nuo sėkmės nei nutuokia. Žmonės sako, kad jei nori gerų santykių, turi daug su jais dirbti, investuoti į juos. Bet niekada niekas nemini tokių dalykų, kai kalbame apie mėgstamus užsiėmimus, kaip kad eiti į sporto rungtynes ar buriavimą. Niekada nesakome: reikia su tuo dirbti. Ne, mes tiesiog tuo mėgaujamės ir tai darome.

Nemanau, kad reikia nuolat dirbti ties santykiais, negali jų sukontroliuoti. Tiesiog tau turi sektis ir tiek.

Jei nesiseka, turi būti pasiruošęs bent tam tikram kiekiui kančios. Štai kodėl dauguma santykių tokie sudėtingi ir nešantys skausmą. Žmonės lieka kartu iš inercijos, jie nebeturi energijos. Jie baisiai bijo likti vieni ar teigia liekantys kartu dėl vaikų.

Mylėti – tai atsiduoti kančiai. Jei norime išvengti skausmo, turime atsisakyti meilės. Bet tada pradėtume kentėti dėl meilės trūkumo. Jei mylėsime – kentėsime, jei nemylėsime – vis tiek kentėsime. Tai neišvengiama. Jei nori būti laimingas – turi mylėti. Jei mylėsi – kentėsi. Vadinasi, kad būtum laimingas turi kentėti, o kančia daro tave nelaimingą. Tiesiog išeina, kad vardan laimės žmogus turi mylėti apskritai ir mylėti kančią ar tiesiog kentėti nuo per didelio laimės kiekio.

Ar gali vyras vienu mylėti dvi moteris?

Daugiau nei dvi. (juokiasi) Manau, kad gali. Todėl romantiniai santykiai ir yra tokie komplikuoti, skausmingi.

Štai gali turėti žmoną, būti laimingai vedęs, o tada staiga sutikti kitą moterį ir įsimylėti. Nors savo žmoną irgi myli. Bet myli ir šią sutiktąją moterį. Arba, jei ji sutinka kokį vyrą ir ji jį pamilsta, nors myli ir tave.

Negalime sau įsakyti mylėti tik vieną žmogų.

Pakankamai sudėtinga laikytis tokios santykių sampratos, ar ne?

Labai svarbu save kontroliuoti, nes kitaip gyvenimas tampa tik dar sudėtingesnis. Bet žmonės jaučia tam tikrus impulsus ir jiems atsispirti sunku. Kai kurie sako, kad visuomenė turėtų būti atviresnė. Nemanau, kad ir tai kažką išsprendžia.

Tai situacija, kai pralaimi abi pusės.

Jei sieki kitos moters, nukenčia tavo santuoka, turimi santykiai. Net jei jūsų santuoka atvira ir žmona sutinka dalintis – vis tiek nėra geriau. Nėra jokio būdo išlikti laimingam, nebent tau tiesiog ima ir pasiseka.

Ar kada nors verkiate?

Labai dažnai verkiu kine. Man sunku verkti, bet kine visada ašaros rieda be didelių pastangų.

Kartais filmuojant, man reikia kaip aktoriui pravirkti ir aš tiesiog negaliu, jie turi purkšti man į akis visokias dirginančias priemones ar kitaip mane pravirkdyti.

O štai žiūrėdamas filmą kino teatre galiu tiesiog raudoti. Niekur gyvenime nesugebu verkti, išskyrus kino salę.
Kažkokia magija.

Dažnai vaidindavote pagrindinį veikėją savo filmuose pats, bet dabar tai išvystame vis rečiau. Kodėl?

Tiesiog nėra tinkamų vaidmenų.

Metų metus vaidinau romantišką vyrą, o dabar jau tokiam vaidmeniui tapau per senas. Nėra linksma vaidinti ne tą, kuriam atitenka mergina. Įsivaizduokite, kaip man sunku, kai statau filmus su tokiomis aktorėmis kaip Scarlett Johansson ar Naomi Watts, ir turiu stebėti, kaip kažkoks kitas tipas vaidina scenas su jomis ir užkariauja jų ranką, o aš tesu režisierius. Aš tiesiog senis, likęs už borto. Man tai nepatinka.

Noriu sėdėti restorane, žiūrėti joms į akis ir pasakoti nebūtus dalykus. Jei negaliu vaidinti tokio vaidmens, tada vaidinti tiesiog nebėra smagu.

Koks Jūsų požiūris į senėjimą?

Tai tarsi prastas sandoris. Negauni jokių privalumų už tai, kad sensti. Netampi protingesnis ar labiau išmintingas, nepasidarai pakantesnis, geresnis ar nuoširdesnis. Neatsitinka nieko gero.

Tau pradeda vis stipriau skaudėti nugarą, sunkiau virškina, rega suprastėja, pradedi neprigirdėti…

Manau, kad senatvės reiktų vengti tiek, kiek tik įmanoma. Joje nematau nieko romantiško.

Ar kada nors nustosite kurti filmus?

Man tiesiog labai patinka dirbti. Kur daugiau galėčiau išleisti lauk turimas ambicijas?

Kaip menininkas, visada sieki visko, kas įmanoma. Visada trokšti tokio rezultato, kurio niekada nepasieksi. Nufilmuoji filmą ir visada matai, kad rezultatas galėtų būti dar geresnis. Kiek betobulintum, galiausiai supranti, kad vis tiek galėtų būti dar tobuliau. Man patinka šis procesas, aš juo mėgaujuosi.

Nedirbu vardan to, kad uždirbčiau pinigų ar pasiekčiau šlovę. Man tiesiog patinka eksperimentuoti su savo idėjomis, esu smalsus. Ką aš daryčiau, jei kada nors pasiekčiau tobulybę? Ką daryčiau tada? (juokiasi) Menininko darbas yra ne pasiduoti nevilčiai, bet atrasti priešnuodį šiai egzistencijos tuštybei.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *