Profesionalus altistas Evaldas Vyčinas (g. 1952) prisipažįsta, kad muzika jam tartum savaime „prilipo“ nuo ankstyvos vaikystės, o dėl to greičiausiai kalti genai. Tačiau didžiausią įspūdį paliko bei gyvenimo trajektoriją nubrėžė folkloro ekspedicijose sutiktos Dzūkijos kaimo močiutės, atvėrusios begalinių liaudiškos kūrybos klodų. Per keturis dešimtmečius besitęsiančią kūrybinę, mokslinę bei visuomeninę veiklą „folkloro tėvu“ šiandien vadinamas E. Vyčinas į mūsų kultūrą sugrąžino didžiumą senųjų liaudies muzikos instrumentų, jų gamybos bei grojimo principus, iš užmaršties prikėlė senąsias dainas, kurios, anot muzikanto, ne tik simboline gija jungia mus su praeitimi, tačiau ir padeda dalintis gyvenimu su šalia esančiaisiais.

Evaldą Vyčiną kalbina Gediminas Kajėnas.

Evaldas Vyčinas Gervėčiuose, 1970 m.

Norėčiau pradėti nuo pat pradžių – kaip nutiko, kad Jūsų gyvenimo ašimi tapo muzika?

Įtariu, kad čia kalti genai – jokio kito paaiškinimo iki šiol nesu atradęs. Man neteko pažinti nė vieno iš savo senelių, negirdėjau ir kad kuris jų muzikuotų, tačiau visi mano mamos broliai grojo kokiu nors instrumentu, vienas savo rankomis net buvo pasigaminęs smuiką. O kai susirinkdavo tėvo giminė, beje, visi nuo Kupiškio, uždainuodavo taip, kad pagaugai kūnu eidavo. Muzika jiems buvo natūrali bendruomenės kultūros, kasdienių santykių dalis.

Taip pat ir mano tėvas galėjo groti bet kokiu instrumentu, nors pats nebuvo baigęs jokių muzikos mokslų. Iš vaikystės likęs įspūdis, kad tėvo rankose atgydavo net ir niekam tikęs instrumentas. Pamenu, kai jau pramokau groti smuiku, tėvas nusipirko septynstygę gitarą, ir mes kartu ėmėme plėšti polkas ir valsus, nors iki tol nebuvau matęs jo grojančio gitara. Sovietmetis buvo labai sudėtingas metas. Mano tėvui, prieškariu buvusiam policininkui, vėliau dėl dviejų partizanauti išėjusių brolių metus praleidusiam kalėjime, muzika buvo tapusi praėjusio gyvenimo dalimi. Ir vis dėlto retomis progomis jis nepraleisdavo galimybės padainuoti bei pagroti.

Man pačiam, beje, kaip ir vyresniam broliui Albertui, muzika sekėsi nuo mažens. Tartum savaime. Būdamas šešerių nesunkiai išmokau groti iš kaimyno pasiskolinta mandolina, vėliau suvokęs, kad panašūs principai galioja ir grojimui smuiku, ėmiausi ir šio instrumento. Pastebėję mūsų gabumus, tėvai leido į Ukmergėje, kur mes ir gyvenome, veikusią muzikos mokyklą, vėliau – į meno mokyklą Vilniuje. Ten aš patekau į labai įdomią ir kūrybingą aplinką. Visų pirma dauguma mūsų mokytojų buvo kilę iš kaimų, valstiečių vaikai, išauklėti anos Nepriklausomybės, todėl ir mus auklėjo taip. O liaudies menas, tautosaka, etnografinė kultūra mokykloje mus lydėjo kiekviename žingsnyje.

Mokantis dešimtoje klasėje mokytoja Genovaitė Četkauskaitė visą mūsų klasę išsivežė į Gudakiemį, į pirmąją gyvenime ekspediciją rinkti tautosakos. Pamenu, trumpai išdėstė, kaip sudaryti metriką, ko klausinėti, paskirstė po du–tris, davė po magnetofoną ir išleido į žmones (juokiasi). Ši pirmoji ekspedicija man paliko neišdildomą įspūdį. Tris ar keturias dienas ėjome iš namo į namą, klausėmės dainų, pasakojimų, kas netingėjo, ranka užrašinėjo atliekamų dainų žodžius bei melodijas, naktimis miegodavome ant šieno, o ryte – ir vėl per žmones. Tai buvo gyva, autentiška patirtis, susitikimas akis į akį su senoliais, daugiausia, žinoma, bobutėmis, iš kurių išmokome ne vieną įsimintiną dainą, o grįždami namo suklerusiu autobusu jas jau dainavome patys.

Su ramuviečiais vestuvėse, apie 1971 m.

Būtent per dainų rinkimą etninė muzika ir tapo Jūsų savasties dalimi?

Iš knygų to negali išmokti, tik per asmeninį santykį ir patirtį. Iki tol liaudies dainos man atrodė pernelyg sureikšmintos, gal ir nevertos tiek dėmesio. Bet kai pamačiau kaimo močiutes, kurios, prisėdusios kieme ant suolo, vienu sykiu gali sudainuoti dvidešimt, trisdešimt ar dar daugiau dainų, supratau, jog joms tai joks stebuklas, tai jų kasdienybė, gyvenimas. Nuo tos pirmosios ekspedicijos jau yra prabėgę pusė amžiaus, vėliau dainas rinkau įvairiuose Lietuvos kraštuose, tačiau ta pirmoji patirtis Dzūkijoje man yra išlikusi iki šiol. Paprašytos padainuoti dzūkės iš savo atminties lobynų traukdavo vieną po kitos gražesnes dainas ir pačios savimi didžiuodavosi, kad tai dar atsimena, kad tiek moka… Kam yra tekę susidurti su šiuo Dzūkijos fenomenu, ir patys užsikrėsdavo meile dainai, nes likti abejingam tam tiesiog neįmanoma.

Kiek pramokę muzikuoti su dviem klasės draugais Raimundu Katinu ir Tadu Šumsku susibūrėme į trio ir ėmėme groti vestuvėse. Didžiausias džiaugsmas būdavo groti kaime, kur, užgrojus kokią dainą, visi kaipmat atliepdavo. Mat prieš karą buvo išleisti tokie dainynėliai, kuriuose sudėtos gražiausios lietuviškos dainos, šį repertuarą mokėjo daugelis. Skautai, moksleiviai, studentai, policininkai, mokytojai – Nepriklausomybės laikotarpiu savo susibūrimuose visi dainuodavo ir grodavo. Esu matęs nuotrauką, kaip Laisvės alėja eina policininkai skudutininkai, o Šiauliuose policininkai net buvo subūrę kanklininkų orkestrą. Tautinė kultūra tarpukariu buvo gija, jungianti žmones, bendruomenes ir tautą, todėl visiškai normalu, kad tam tikras tęstinumas išliko ir so­viet­me­čiu, juk nemažai daliai žmonių tai buvo jų jaunystės, vadinasi, ir nostalgijos laikas.

Dzūkų piemenys Senovės dienoje Merkinėje, 1935 m.

Septintajame dešimtmetyje Lietuvos kraštotyros draugija vykdė kompleksines ekspedicijas po skirtingus šalies etnografinius regionus. Suvažiavę įvairių sričių mokslininkai – geografai, istorikai, skirtingų specializacijų etnografai – rinko medžiagą, o paskui ją apibendrinę išleisdavo atskiru leidiniu. Iš vyresnių moksleivių jau buvau girdėjęs apie anksčiau vykusią ekspediciją po Kernavės kraštą, ir tie pasakojimai man labai įstrigo. Tad, kai tautosakininkė Danutė Krištopaitė paragino drauge važiuoti į Gervėčių kraštą, nedvejodamas sutikau.

Mūsų etnografijos istorijoje šis kraštas buvo balta dėmė. Nors jau ne vieną dešimtmetį Gervėčiai buvo Lenkijos dalis, tačiau žmonės nelenkėjo, jie įsikibę laikėsi savo lietuviškumo. Šiame krašte laikas buvo tartum sustingęs – įpročiai, santykiai, buitis, namų bei kaimų aplinka – viskas kaip prieš 50 metų, lyg užkonservuota, nepakitę. Visa tai vyko apie 1970-uosius. Šioje ekspedicijoje rinkau jau ne dainas, bet medžiagą apie instrumentinę muziką ir muzikantus – ką grodavo, kokiomis progomis, kokiais instrumentais, koks repertuaras ir t. t. Man nusišypsojo laimė sutikti muzikantų amatininkų, kurie ne tik dar grodavo per įvairias bendruomenės šventes, tačiau mokėjo ir pasidaryti instrumentą. Vos ne stebuklui man prilygo vaizdas, kai čia pat, prie akių, vienas senolis padarė lumzdelį…

Su liaudies dainininkėmis Nemakščiuose, Raseinių r. 1985 m.

Tačiau tuose susitikimuose su kaimo žmogumi, matyt, tekdavo išgirsti ne tik etnografą dominančių pasakojimų?

Prieš beveik kiekvieną ekspediciją reikėdavo pereiti instruktažą, kur pasakydavo, ką rinkti, o apie ką geriau išvis neklausinėti. Politika, istorija bei religija buvo temos tabu. Bet jų išvengti tikrai nepavykdavo… Kaimo žmonės buvo drąsesni, neretai jie tiesiai šviesiai sakydavo, ką galvoja. Beje, paprašyti padainuoti, žmonės labai dažnai pradėdavo nuo giesmių. Pamenu, sykį, vienai močiutei pasakiau, kad giesmių mums nereikia, tai ji išvis atsisakė dainuoti bet ką. Pasimokęs iš tokios klaidos, daugiau niekada nedrausdavau žmonėms giedoti, tiesiog neįjungdavau magnetofono įrašymo mygtuko. Mat grįžus iš ekspedicijų turėdavom aprašyti visą surinktą medžiagą, pateikti išsamią metriką – surašyti dainų žodžius, melodijas, kas įdainavo, iš kokios vietovės. Tad kokiam kagebistui, tikrinančiam įrašytą medžiagą, net nereikėdavo išklausyti visų įrašų, pagal pirmus dainų žodžius jis nesunkiai galėdavo suprasti, kas yra šiuose įrašuose, kur kokios dainos ar giesmės.

Bet mes tuomet buvome jauni idealistai. Ypač mano bičiuliai buvo labai smalsūs, tai jie kartais be jokių užuolankų klausdavo, pavyzdžiui, ar turite trispalvę, ar himną mokate, ar buvo krašte trėmimai. Juos labiausiai domino tai, kas buvo draudžiama (juokiasi).

Su Saule Vakrinaite kankliuojant Rasos šventėje Pakriaunio kaime, Rokiškio r.

Ar galima sakyti, kad sovietmečiu tautinė kultūra buvo puoselėjama ir skatinama?

Ne, skatinama niekaip nebuvo. Ekspedicinis, kraštotyros darbas laikėsi ant idealistų ir entuziastų pečių. Nuo 1961 metų Lietuvoje veikė Kraštotyros draugija, kuri leido rimtas monografijas, nuosekliai tyrinėjančias krašto tautinį paveldą. Pačioje pradžioje sovietinė valdžia tokią draugijos veiklą pražiūrėjo, todėl ir galėjo būti įgyvendinti mūsų istorijai ir kultūrai ypatingos svarbos darbai, surinkta unikalios vertės medžiaga. Kai valdininkai susigriebė, buvo įvykdyti valymai, atleisti žmonės, dauguma darbų nutraukti. Draugijos vadovavimą perėmus Leokadijai Diržinskaitei, viskas kardinaliai pasikeitė: leidinių mažėjo, jie tapo labiau brošiūromis nei knygomis, ir didesnis dėmesys jose skiriamas kolūkiams, o ne etnografijai…

Tiesa, sovietinė valdžia puoselėjo tautiškus mėgėjų kolektyvus bei reguliariai vykstančias dainų ir šokių šventes, tačiau iš savo patirties galiu pasakyti, kad šis maskaradas nieko bendra neturėjo nei su kultūra, nei su bendruomeniškumu. Užtenka prisiminti, kad Dainų švenčių repertuare būdavo vos viena kita liaudies daina, o visos kitos – grynas sovietinis patosas. Vienais metais ir man teko dalyvauti šiame košmare, tačiau kitą kartą, kad to išvengčiau, mamos padedamas „susiorganizavau“ meningitą (juokiasi).

Su Jurgiu Stankevičiumi groja lumzdeliais. Rudiliai, Kupiškio r.

Kas anuomet buvo tautinės kultūros puoselėjimo židinys?

Oficialiai tokio nebuvo, tačiau svarbų vaidmenį čia suvaidino „Ramuvos“ draugija, savo veiklą pradėjusi nuo domėjimosi Indijos kultūra. Aš dar pats atsimenu centrinio Vilniaus knygyno vitrinoje padėtą lapelį su užrašu: „Indijos mylėtojų draugija renkasi tada ir ten“. Visi, kam reikėjo, žinojo apie tą lapelį, o kam nereikėjo, į tokią akivaizdžią konspiraciją net neatkreipdavo dėmesio. Šiuose susitikimuose buvo skaitomos paskaitos apie Indijos kultūrą, buvo gilinamasi į vedas. Ne vienas žinojo, kas yra „Agni Joga“, „Hatga Joga“ ir kita su Indijos kultūra susijusi literatūra. Paskaitas skaitydavo Antanas Poška ir kiti Indijos kultūros gerbėjai, tarp kurių ne vienas jau tuomet aktyviai propagavo jogą. Nemaža dalis šios bendruomenės narių dalyvavo ir mano minėtose kompleksinėse ekspedicijose po Lietuvos regionus, tad natūraliai jungiamąja dalimi tapo ir etninė kultūra. Kažkuriuo momentu atėjo suvokimas, kad „Indija“ yra čia pat, mūsų pašonėje, kad reikia domėtis ir puoselėti savo kultūrą bei tradicijas, į kasdienį gyvenimą grąžinti mūsų senolių papročius. O per tai įmanomas ne tik atskiro žmogaus, bet ir bendruomenės šviesėjimas.

Nors buvo draudžiama, tačiau, pavyzdžiui, ekspedicijos po Gervėčių kraštą metu, kurioje dalyvavo nemažai ramuviečių, žmonės rinko ne tik etnografinę medžiagą, bet klausinėjo ir apie krašte vykdytą lenkinimą, rusinimą, o ši medžiaga siunčiama į tuo metu pogrindyje jau leidžiamą „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“. Žinoma, tokie veiksmai netrukus sulaukė sovietinės valdžios dėmesio: draugija panaikinta, dalis žmonių patyrė represijas. Nepaisant to, kraštotyros mėgėjų židiniai jau veikė įvairiose įstaigose bei organizacijose. Pavyzdžiui, mes, muzikantai, savo būrelį įkūrėme konservatorijoje, surašėme įstatus, planus ir ėmėmės veiklos. Paprastai visos ekspedicijos vykdavo vasaromis, o mums buvo kilęs toks entuziazmas, kad į savo pirmąją bendrą ekspediciją išvykome 1972 metų žiemą. Per būrelio gyvavimo laikotarpį surengėme nemažai ekspedicijų. Vėliau jau nuo 1980 metų vadovavau folkloro ansambliui „VISI“, su kurio nariais dalyvavome apie 20 ekspedicijų, o mūsų surinktą medžiagą ir šiandien galima rasti akademijos archyvuose. Žinoma, šalia ekspedicijų vyko ir kitokia veikla, visų pirma – dainavimas, šokimas, grojimas, tautinių švenčių šventimas, papročių puoselėjimas ir pan.

Jūsų minimos ekspedicijos vyko sovietmečiu, praėjus daugiau nei dviem dešimtmečiams po Antrojo pasaulinio karo, okupacijų, tremčių, pasipriešinimo, kolektyvizacijos, sovietizacijos laikotarpio. Neabejotinai šios tragedijos palietė ir kaimo bendruomenes, iki tol jose natūraliai tekėjusį paprotinį gyvenimą. Tad man įdomu, ar šiose septintajame–aštuntajame dešimtmečiuose vykdytose ekspedicijose dar buvo galima atrasti kažką naujo, netikėto?

Stanislovas Valackas (1834-1926) groja švilpa apie 1907 m.

Kai susiduri su dainų rinkimu, įsigilini į tai, kas yra dainologija, kaip ji veikia, supranti, kad atradimai čia yra begaliniai, tai lyg aibė, prie kurios artėji, o ji nuo tavęs tolsta.

Žinoma, sovietmetis padarė milžiniškos žalos, daug kur nuo žemės paviršiaus buvo nušluotos ištisos bendruomenės su savo santykiais, kultūra ir tradicijomis. Tiesa, ten, kur kaimai išliko, daug kur liko ir bendruomeninio gyvenimo apraiškų: bendrų talkų, švenčių šventimų. Tik nurimus partizaniniam karui, žmonės vėl pradėjo dainuoti, vakaroti, kelti vestuves. Bendruomenės sugyvenimas, bendravimo kultūra visiškai natūraliai atgijo atėjus tinkamam metui. Galime tik stebėtis tos kartos, patyrusios Antrojo pasaulinio karo siaubą, pokario tragedijas, valią gyventi. Sakoma, kad kuo žmogui blogiau, tuo jam geriau… Paradoksalu, bet taip ir yra. Sunkmečiu žmonės kabinasi į savo dvasios stiprybę bei artimus ryšius su kitu žmogumi, ir tai padeda oriai būti.

Dainos šiai kartai buvo visiškai natūrali praėjusio laiko, jaunystės gyvenimo dalis. Dainuodami, prisimindami, jie tartum sugrįždavo į savo laimingas dienas. Todėl, vaikštant per žmones, dažnai užtekdavo tik paklausti, ar jaunystėje dainuodavote, ir kaipmat, lyg iš gausybės rago, pasipildavo dainos.

Dabar galvoju, kad šios ekspedicijos taip pat buvo savotiška rezistencija. Mieste, darbovietėse, mokymo įstaigose dažnai susidurdavai su viršininkais, prisitaikėliais, kolaborantais, nuolatos kažko bijančiais, todėl sukančiais uodegas, pataikaujančiais. Tuo tarpu kaime, užėjus į paprastą trobelę, sutikdavome drąsių ir gražių žmonių, kuriems nusišvilpti į sovietų valdžią, ypač tuomet, kai jie dainuoja… Mes, jaunuoliai, klausėmės pasakojimų bei dainų iš kito, gražesnio, teisingesnio laiko. Iš jaunystės, iš nepriklausomos Lietuvos, kur veikė ateitininkai, pavasarininkai… Tokius pasakojimus, žinoma, pasilikdavome sau, bet neabejotinai tai veikė mūsų jaunas širdis ir protus. Iš senolių išmoktas dainas dainuodavome visur, kur tik galėdavome. Iš jų sėmėmės išminties, tvirtybės ir drąsos. Jos tapo simboline gija, jungiančia mus su praeitimi…

Ką reiškia Jūsų pasakymas, kad renkant dainas atradimai yra begaliniai? Negi kiekvieną kartą ekspedicijose būdavo užrašomos iki tol negirdėtos dainos?

Muzikantai su lumzdeliais Pyragių kaime, Kupiškio vls.

Vaikščiodamas po kaimus ir užrašinėdamas dainas supratau, kad daina – tai duotybė. Čia mes, išmokę muzikos rašto, į dainą žiūrime kaip į baigtinį kūrinį. Tuo tarpu beraštei kaimo močiutei buvo svarbu ne tiksliai atkartoti dainos struktūrą, žodžius ir melodiją, bet perprasti pačią konstrukciją, logiką. Dainos – tai ne šedevrų rinkinys, bet eskizai, kurių grožis ir prasmė skleidžiasi nuolatiniame kitime, kūryboje. Štai kodėl, pavyzdžiui, tiek Antano Juškos 1880-aisiais išleistame dainyne, tiek ir mūsų įrašuose, darytuose po beveik šimto metų, akivaizdus dainų susipynimas: žiūrėk, koks nors posmas ar motyvas identiškai kartojasi net šešiose skirtingose dainose ir, kas netikėčiausia, visur jis tinka…

Žmogus tartum lego kaladėles dėliodavo dainos pasaulį, pagal poreikį drąsiai naudodamas jam žinomus motyvus ir iš kitų dainų. Juk jei kartais pamiršdavo dainos žodžius, jis negalėdavo atsiversti knygos ir pažiūrėti, neturėdavo ko pasiklausti. Tad kas jam belikdavo? Pačiam išspręsti problemą. Būtent taip dainos bei jų motyvai ir keliauja ne tik iš vieno krašto į kitą, bet ir iš vienos dainos į kitą. Ir šis procesas neturi pabaigos. Iš esmės daina – tai kolektyvinė kūryba.

O gražiausia tai, kad kiekvienas žmogus gali tapti šio kūrybinio proceso dalimi. Žinoma, svarbu žinoti taisykles ir jų paisyti. Kad galėtum tinkamai pratęsti dainos logiką, turi mokėti labai daug dainų, suprasti jų sandarą, išmanyti patį kūrimo principą. Todėl natūralu, kad vienais metais žmogus vienaip sudainuoja dainą, o kitais, žiūrėk, ir žodžiai kiek kitokie, ir melodija nebe ta. Dainų rinkėjas scholastikas tokioje situacijoje matys klaidą, dainos pasaulio griovimą. Tačiau juk dainą, melodiją, galų gale istoriją, keliaujančias iš lūpų į lūpas, žmonės priėmė kaip savo pačių gyvenimo dalį ir tais principais patys žaidė, improvizavo, nebijodami pridėti nuo savęs.

O ką apie senąją mūsų kultūrą, visatos sampratą atskleidžia dainos? Ar jos yra tie klodai, galintys padėti rekonstruoti žmonių pasaulėžiūrą?

Yra dainų, kuriose fragmentiškai galima atrasti užkoduotų tam tikrų pasaulėžiūros motyvų. Juk įvairūs simboliai eina iš dainos į dainą, tad, gretinant vieną su kitu, įmanoma daryti tam tikrų interpretacijų. Remiantis išimtinai dainomis, Lietuvoje nei XIX a., nei iki šiol nėra bandyta rekonstruoti tokios sistemos. Kita vertus, latviai, pavyzdžiui, tokią rekonstrukciją turi, tačiau šiuolaikiniai moksliniai tyrimai rodo, kad tai ne sisteminis tyrimas, o tiesiog kūryba, pasakiški rūmai, sukurti pozityvizmo filosofijos pagrindu.

Evaldas Vyčinas groja dūdmaišiu

Tačiau reikia suprasti, kad dainos paskirtis visų pirma yra bendruomeninė veikla, dainuojama būnant kartu džiaugsme ir varge, per šventes ir darbus. Dainos paskirtis yra labai pragmatiška. Juk sėdint prie stalo negalima visą laiką valgyti ir gerti, turi būti laikas skirtas ir kitokiai veiklai. Štai čia ir pasitarnauja daina bei šokiai.

Ačiū Dievui, Lietuvoje gan anksti buvo suprasta, kad daina be melodijos yra niekas. Tokį požiūrį XIX amžiaus pradžioje propagavo Simonas Stanevičius, surinkęs ir išleidęs pirmąjį žemaitiškų dainų su melodijomis rinkinį. Taip pat galvojo ir Liudvikas Rėza, broliai Antanas ir Jonas Juškos, Georgas Nesselmannas, Christianas Bartschas, palikę mums gražų pluoštą dainų bei jų melodijų. Ant šių milžinų pečių ir laikosi mūsų dainologija.

Jūs domitės ne tik liaudies dainomis, tačiau ir instrumentine muzika, pats rekonstravote ir naujam gyvenimui prikėlėte ne vieną unikalų instrumentą. Tad kokia muzika skambėjo Lietuvoje XIX–XX amžiuje?

Instrumentinė muzika iš esmės remiasi dainuojamąja kūryba. Na, iš kur kitur galėjo rastis tos melodijos, jei ne iš dainų?.. Jei liaudies muzikantas groja kokią melodiją be žodžių, tai dar nereiškia, kad tų žodžių nėra ar nebuvo, tiesiog mes jų nebežinome. Arba pasakojimai apie tai, kad dainos, dainuojamos pritariant instrumentams, man rodos, yra laužti iš piršto. Labiau tikėtina, kad, muzikantui užgrojus visiems pažįstamos dainos melodiją, žmonės tiesiog imdavo ją dainuoti, štai ir viskas.

Arba štai toks pavyzdys: Lietuvoje nuo seno šokamas „Krakoviakas“. Turint galvoje, kad tam tikru laikotarpiu Lietuva ir Lenkija buvo viena valstybė, tai neturėtų stebinti. Tačiau Lenkijoje „Krakoviako“ melodija yra visiškai kitokia. Kodėl? Nes kas anais laikais tyčia būtų keliavęs kelis šimtus kilometrų dėl melodijos. Tiesiog vienas girdėjo, kitam gal paniūniavo, tas sugrojo, o trečias išgirdęs sugrojo truputį savaip…Lygiai tas pat nutiko ir su „Mazurka“.

Bendruomenės gyvenime muzika, kaip ir dainos, taip pat turėjo labai aiškią praktinę funkciją. Iš senųjų muzikantų, dažniausiai grodavusių vestuvėse, pasakojimų žinoma, kad jų repertuarą sudarė įvairūs maršai, polkutės, vakaronėms skirti šokiai. Stebina tai, kad senieji muzikantai, dažniausiai nepažinoję muzikinio rašto, galvoje turėdavo repertuarą, sudarytą iš 50–70 ar dar daugiau melodijų. Keliaujantys amatininkai atnešdavo dainų iš kitų kraštų, vietiniai muzikantai jas įsimindavo, kažką savaip pakeisdavo, – štai taip muzika ir keliavo bei kito.

Kernavėje per Gyvosio archeologijos dienas

Labai svarbu pažymėti, kad dažniausiai kaimo muzikantai buvo neraštingi, nepažinojo nei raidžių, nei natų, ir tai jiems leido „žaisti“ muzika. Peržengus rašto rubikoną, kelio atgal nebelieka. Ne kartą ekspedicijose ir man pačiam teko matyti tokį vaizdą: paprašyta padainuoti, močiutė išsitraukia dainų sąsiuvinėlį ir dainuoja iš jo tiksliai atkartodama užrašytus žodžius. Lygiai tas pat ir su pasakotojais: beraščio pasakų sekėjo pasakos gerokai skirsis nuo raštą pažinusio pasakotojo, nes pirmas visada improvizuoja, prikuria nuo savęs, tuo tarpu rašto žmogus jau bando tiksliai įsiminti ir žodis žodin atpasakoti tai, ką perskaitė. Tad galima sakyti, kad analfabetizmas padėjo išlikti gyvai liaudies kultūrai, tuo tarpu gebėjimas užsirašyti automatiškai paveikė atmintį ir natūralų kūrybiškumą.

O kokia situacija po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje buvo su pačiais instrumentais? Ar grojimo, instrumentų gaminimo tradicija buvo išlikusi?

Sovietiniu laikotarpiu dauguma liaudies instrumentų buvo modernizuoti, pritaikyti liaudies muzikos ansambliams. Folkloro ansambliams tokie instrumentai netiko. Folkloro ansambliai dažniausiai tenkinosi smuiko, armonikos, būgno kapela. Senesnių instrumentų: kanklių, cimbolų, lumzdelių net basetlės niekas nežinojo.

1980 metais studentų paprašytas pradėjau vadovauti „VISI“ etnografiniam ansambliui. Būtent čia stipriai pajutau instrumentų trūkumą, tad ėmiau važinėti po muziejus ir tyrinėti įvairius išlikusius instrumentus, kol galiausiai nusprendžiau pasigaminti pats. Žinoma, tai buvo ne taip paprasta, mat reikėjo ne tik medienos, įrankių, bet ir vietos, kur galėčiau tai daryti. Daugelį instrumentų teko gamintis pačiam, bet kai kuriuos dar galėjau išmokti pasigaminti ir iš kaimo muzikantų – meistrų. Pavyzdžiui, kaip pasigaminti lumzdelį, pamokė kupiškėnas Jurgis Stankevičius, o birbynę – baisogališkis Kostas Bložė. Kanklių meistravimo mokiausi iš Skriaudžių kanklininkų. Vienintelio instrumento cimbolų nereikėjo atkurti, nes kaimuose dar buvo neišnykusi skambinimo cimbolais ir cimbolų meistravimo tradicija.

Su žmona Daiva Vyčiniene Kernavėje, gyvosios archeologijos stovykloje

Pirmasis instrumentas, kurį padariau, buvo kanklės. Reikėjo daug pavargti, kol pavyko. Galiausiai taip įnikau į šią veiklą, kad ilgainiui pasigaminau daugumą mūsų tautoje paplitusių instrumentų – dūdmaišį, ožragį, švilpą, pūslinę, dambrelį, rylą (kartu su tautodailininku Jonu Bugailiškiu), bandūrėlį, daudytę, lamzdelį, birbynę ir kitus. Muziejuose išsianalizuodavau išlikusius autentiškus pavyzdžius ir pagal juos gaminausi. Žinoma, daug ką reikėjo atrasti pačiam, mokytis iš savo klaidų, tačiau ši veikla teikė nepaprasto džiaugsmo. Man buvo įdomu perprasti instrumentų gamybos technologijas, suvokti pačius darymo principus. Tai buvo kelionė, kupina atradimų ir naujos patirties. Dabar jau nesunkiai galiu pasigaminti ar pataisyti bet kurį senąjį instrumentą.

Kurį instrumentą pasigaminti buvo sudėtingiausia?

Kiekvienas instrumentas turi savo subtilumų. Pavyzdžiui, kankles ar smuiką pasigaminti gan paprasta, svarbiausia – turėti gerą, tinkamai išdžiovintą ir paruoštą medieną. Man pačiam, žinoma, reikėjo nueiti ilgą kelią, kol galvoje susidėliojo tam tikra sistema. Daug ką dariau tiesiog mėgindamas ir lygindamas. Tarkime, muziejuose gali rasti įvairaus dydžio kanklių, pagrindo sienelių storis taip pat būna skirtingas, įvairus ir stygų kampas. Tad kaip daryti? Paprasčiausiai bandai – ir taip kanklės po kanklių – galiausiai pasieki rezultatą, kuris džiugina. Geram instrumentui padaryti reikia daug kantrybės ir išmanymo. Tai tartum galvosūkis, kurį įminus pasigirsta gražus garsas. Kiekvienas muzikinis žaislas turi savo pagaminimo ir grojimo juo taisykles.

Iš Jurgio Stankevičiaus sužinojau, kad medį reikia pjauti ankstyvą pavasarį arba žiemą, kai jis dar miega. Paskui kantriai išdžiovinti, kad visa drėgmė išgaruotų. Medis turi numirti, kad skambėtų… Kai šių dalykų nesilaikoma, rezultatas būna prastas.

Dabar jau galime džiaugtis, kad instrumentų gamybos ir grojimo tradicija atgimė, ir nesunku rasti daugelio instrumentų meistrų. Anksčiau tekdavo meistrams įrodinėti, kad imtų daryti instrumentus, nes niekas negalvojo, jog iš to galima ir pragyventi. Šiandien tai jau ne problema, ypač atsiradus turistų, kuriuos domina įvairūs autentiški muzikos instrumentai, paklausai.

Su žmona ir kaimo muzikantu Antanu Gasperaičiu jo sodyboje Juodiškėse, Utenos r.

O kaip su liaudies muzikos tradicija – ar ją taip pat reikėjo rekonstruoti?

Archyvuose yra išlikę XX a. pradžioje darytų kai kurių instrumentų įrašų – dambrelių, kanklių, smuikų ir kt. Žinoma, melodijų pavyzdžių nėra daug, vos po vieną kitą. Tačiau, kaip jau minėjau, liaudies kultūroje nebuvo aiškios atskirties tarp muzikos ir dainų – viskas, kas buvo dainuojama, buvo ir grojama.

Svarbu pažymėti, kad muzikinė tradicija, kaip ir dainos, ypač sutartinės, yra bendruomeninė veikla. Dauguma instrumentų, gal tik išskyrus kankles, yra skirti groti keliese. Pavyzdžiui, skudučiais paprastai būdavo grojama trise, keturiese ar penkiese, daudytėmis – dviese, rečiau trise, ragais – penkiese ir t. t. Vienas čia mažai ką nuveiksi. Liaudies muzika – bendruomenės, o ne individualistinė kūryba. Kiekvienas muzikantas ar dainininkas kūrinyje atlieka savo konkrečią partiją, o iš jų sutarimo ir gimsta bendras kūrinys.

Dabar liaudies instrumentais mokoma groti ir muzikos mokyklose, net Muzikos akademijoje. Tačiau neretai galvojama, jog tokie instrumentai yra primityvūs – jei kanklėmis negali pagroti nei Bacho, nei Šopeno, vadinasi, jas reikia tobulinti… Tačiau folklorinei muzikai šie instrumentai jau yra tobuli, jiems nieko netrūksta – svarbu to nepamiršti ir naudoti daiktą pagal paskirtį.

Pats įgijote klasikinį muzikos išsilavinimą, dėstote Muzikos akademijoje, tačiau jau ne vieną dešimtmetį visa galva esate pasinėręs į etninę muziką, kuri, kaip sakote, neretai laikoma primityvia. Tad ką pats sau čia atradote, kas iki šiol Jūsų nepaleidžia?

Evgenios Levin nuotrauka

Man yra tekę groti „Naujosios muzikos ansamblyje“, kuriame turėjome šiuolaikinės muzikos, o šalia – liaudies muzikos programas. Tiek liaudies muziką, tiek rimčiausias šiuolaikines oratorijas, trunkančias po keliasdešimt minučių, vadindavome dainomis, mums tikrai nebuvo didelio skirtumo, ką groti, svarbu, kad tai teiktų džiaugsmo. Abiem atvejais susiduri su meno kūriniu, tik jie sukurti skirtingais principais. Nejaugi meno vertinimo kriterijus yra jo sudėtingumas? Nemanau. Paprasti dalykai yra vertybė.

Kita vertus, šiuolaikinė muzika taip pat juk yra kuriama ne iš nieko: kompozitoriai dažnai sąmoningai ar nesąmoningai naudoja tuos pačius liaudies muzikos principus, harmonizacijas, intonacijas. Tas intonacijas jaučia kiekvienas kompozitorius ir kad ir koks būtų modernistas, jis negali to išvengti. Tai man tampa akivaizdu grojant šiuolaikinių kompozitorių kūrinius, kuriuose dažnai randu liaudies muzikos atgarsių bei savitų interpretacijų.
O ką etninėje muzikoje atradau sau? Kad svarbiausia yra šeima, bendruomenė, bičiulių ratas, su kuriais gali dalintis džiaugsmais ir rūpesčiais. Ir gražiausia čia – pats sugyvenimas…

Straipsnis iliustruotas nuotraukomis iš Evaldo Vyčino asmeninio archyvo.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *