Autorius yra vienos iš evangelikalų bendruomenių JAV „Grace Fellowship Church“ pastorius.

Kas yra veidmainystė?

Viena moteris manęs paklausė: „Kaip tave vadina bažnyčioje?“ Atsakiau: „Vardu“. Ji nustebo: „Tačiau ar neturi žmonės tau rodyti daugiau pagarbos kaip Dievo tarnui, kaip vyresniajam?“ Atsakiau: „Pagarbos? Mūsų bažnyčioje? Juokiesi?“ Ji nesuprato humoro. Bandžiau jai paaiškinti, kad jei kas nors mane vadins pastoriumi, tikrai dėl to daugiau manęs negerbs. Svarbiau yra žmonių širdies nuostata. Jėzus juk yra įspėjęs mokinius, kad šie nemanytų, jog išorinės mūsų elgesio apraiškos užtikrina mūsų teisumą ir mūsų krikščionybės tikrumą (Lk. 11) Jis nurodė subtilų, bet labai svarbų skirtumą tarp tikros ir teatrališkos krikščionybės. Evangelijoje pagal Luką skaitome:„ Jėzus pradėjo kalbėti pirmiausia savo mokiniams: „Saugokitės fariziejų raugo, tai yra veidmainystė!“

Paprastai žodis „veidmainystė“ turi vieną iš dviejų reikšmių. Mes iš karto galvojame apie žmogų, kurio veiksmai skiriasi nuo darbų. Arba galvojame apie žmogų, kurio žodžiai nesiskiria nuo darbų, tačiau jis nėra nuoširdus. Jis daro tai, ką sako, bet netiki tuo, nors ir bando kitus įtikinti, jog tiki.

Evangelijoje pagal Luką Jėzus veidmainystės sąvokai suteikia trečią prasmę. Graikiškas žodis hypocrisis kilęs iš graikų teatro. Taip buvo vadinamas aktorius, kuris scenoje dėvėjo kaukę ir vaidino savo vaidmenį. Būtent šią reikšmę turi galvoje ir Jėzus. Jis nekalba apie nenuoseklumą ar nenuoširdumą, bet apie teatrališką veidmainystę. Jos atveju žmogus veikia nuosekliai ir net nuoširdžiai įsijautęs į savo vaidmenį, tarsi dalyvautų spektaklyje. Vienas iš svarbiausių jo tikslų – įtikinti publiką, kad jis iš tiesų yra tas personažas, kurį vaidina.

Jėzaus laikų fariziejai meistriškai atliko savo vaidmenį. Jie nuosekliai ir net nuoširdžiai stengėsi įtikti Dievui savo teisumu. Mums dažnai atrodo, kad fariziejai buvo niekšai ir melagiai, nes nepakluso Dievui. Tačiau apaštalas Paulius rašo, jog jie „turi Dievui uolumo“ (Rom 10, 2). Perspėdamas savo mokinius apie veidmainystę, Jėzus sako, jog fariziejai labai klydo, suvokdami paklusnumo esmę, nors manė esą nuoširdūs ir nuoseklūs. Jie teisingumą ir paklusnumą suprato kaip scenarijų, kuriame tereikia vaidinti savo vaidmenį. Tai pasakytina ir apie šiuolaikinius teatrališkus krikščionis, kurie gyvena pagal religinį scenarijų ir yra įsitikinę, jog tai ir yra tikra krikščionybė.

Palyginimas su teatru

Teatrališką krikščionybę perprasime, jei įdėmiau pažvelgsime, kas paprastai vyksta teatre. Panagrinėkime keturis pagrindinius teatro vaidinimo elementus.

Pirmiausia – aktoriai. Jie scenoje bando atrodyti tokie, kokie realiame gyvenime nėra, taip pat jie stengiasi įtikinti publiką savo personažo tikrumu. Jei jiems tai pavyksta, jie vadinami gerais aktoriais. Nuo aktorių daugiausia priklauso pjesės sėkmė. Visi žino, jog į teatrą žmonės vaikšto ne tam, kad išvystų tikrą gyvenimą, tačiau norėdami pasigrožėti, kaip aktoriai scenoje kuria jo imitaciją. Tačiau jei aktoriai vaidina gerai, tai imitaciją sunku atskirti nuo tikrovės. Aktoriai dažniausiai gyvenime labai skiriasi nuo tų personažų, kuriuos kuria. Tačiau net ir gyvenime mes dažnai į juos žiūrime pagal tuos personažus. Tai reiškia, jog aktoriai gerai atlieka savo vaidmenį.

Kitas svarbus atributas – scenarijus. Scenarijus – tai rinkinys žodžių ir veiksmų, kuriuos turi pasakyti ir atlikti personažas. Svarbiausia, kad kiekvienas žino, jog siužetas jau surašytas ir vaidmenys išdalyti. Visi aktoriai nori, kad pjesė vyktų pagal numatytą tvarką. Jei kas pasielgs savaip ar kalbės ne pagal vaidmens tekstą, – kils netvarka. To niekas nenori. Vienas iš scenarijaus uždavinių – kontroliuoti spektaklio eigą. Net ir publika, jei ji susipažinusi su scenarijumi, paprastai reikalauja, kad įvykiai sektų vienas kitą atitinkama seka. Bet kuris nukrypimas gali sukelti diskomfortą bei nesaugumo jausmą. Tačiau niekas neprieštaraus chaosui, jeigu jis numatytas scenarijuje, nes visi žino, kad tai – aktorių kontroliuojamas chaosas.

Trečias svarbus elementas – publika. Žiūrovai ateina pažiūrėti spektaklio dėl pramogos. Jie nori gerai praleisti laiką. Už tai jie aktoriams skiria aplodismentų. Be pinigų, aktoriai labiausiai trokšta aplodismentų. Jiems reikalingas patvirtinimas, kad gerai vaidina. Tai juos skatina kas kartą atlikti tą vaidmenį. Publika ir aplodismentai – labai svarbūs pjesės sėkmei. Beje, žiūrovams netgi patinka ploti. Jie nori visiškai pasinerti į spektaklį. Jiems patinka gyventi svetimais gyvenimais, o tam reikalingi geri aktoriai ir geras scenarijus.

Ketvirtas svarbus atributas – pastatas. Jis atlieka svarbią funkciją: atskiria pjesę nuo išorinio pasaulio. Svarbu, kad tol, kol rodoma pjesė, aktoriai ir žiūrovai būtų atskirti nuo išorinio pasaulio. Kodėl tai svarbu? Nes paprastai išorinis pasaulis yra ne toks malonus kaip teatro atmosfera. Paprastai scenarijuje numatytos dekoracijos, kurios papuošia sceną ir daro ją tikroviškesnę, labiau atitinkančią scenarijų. Žiūrovai paprastai gerai apsirengę, mandagūs ir dėmesingi vienas kitam. Visa aplinka patogi ir maloni. Ji turi tokia būti.

Neseniai teko lankytis „Operos vaiduoklyje“ viename iš Los Andželo teatrų. Tai buvo gražus ir patogus pastatas. Buvo gera į jį eiti ir stebėti visą vaidinimą. Už teatro sienų liko visas nerimastingas miestas su asfalto džiunglėmis, valkatomis ir gatvės gaujomis. Tačiau teatro pastatas mane gerai izoliavo nuo to nemalonaus pasaulio, aš stebėjau puikią aktorių vaidybą ir iš širdies plojau.

Teatrališka krikščionybė

Evangelijos pagal Luką 12 skyriuje Jėzus sako, kad mums reikia vengti veidmainystės, teatrališkos krikščionybės ir kaltina fariziejus teatrališku judaizmu. Kas šiuo atveju aktoriai, kur scenarijus ir teatro pastatas?

Aktoriai – tai žmonės, vadinantys save krikščionimis, įvairių bažnyčių nariai. Jie nedaro nieko neįprasto, bet paprasčiausiai plaukia pasroviui, pagal tai, kur juos neša jų bendruomenės srovė. Tačiau kažkas su jais yra ne taip, ir tas kažkas daro juos veidmainiais. Jie paprasčiausiai gyvena pagal scenarijų, kurio laikosi ir likusieji krikščionys. Tai gyvenimas, kuriame žodžiai ir veiksmai kruopščiai redaguoti. Šie žmonės sutaria, nes visi jie nori kontroliuoti situaciją ir jaustis patogiai. Jų tikslas – sutvarkyti savo gyvenimą ir jį kontroliuoti. Tokiu būdu krikščioniškas gyvenimas tampa patogus, kiek tai įmanoma. Nekontroliuojama kančia, skausmas ir netvarka jiems pernelyg nemalonūs. Todėl jie įsitikinę, kad scenarijaus turi būti laikomasi.

Teatrališkos krikščionybės pjesės aktoriai įsitikinę, jog svarbu, kad kasdien pavyktų įgyvendinti scenarijaus reikalavimus. Priešingu atveju gresia chaosas. Na, o scenarijus gali užtikrinti darną ir patogumą. Jie taip pat įsitikinę, kad vertę turi tik sėkmingi spektakliai, todėl vertinga tik tai, kas atitinka scenarijų. Sėkmingas scenarijaus laikymasis didina teatrališkų krikščionių savo vertės suvokimą. Tiesa, scenarijus neturi būti labai lengvas. Kiekvienas, kuris jo laikosi, turi jausti, jog aukojasi ar daro kažką svarbaus. Tik taip galima sulaukti publikos prielankumo. Sėkmės pojūtis šiuo atveju labai svarbu. Pagaliau scenarijus turi būti malonus. Jo vykdymas turi būti ne tik sunkus, bet ir kelti mūsų pasitenkinimą. Teatrališkos krikščionybės atstovo požiūriu, krikščionybė, kuri nesuteikia malonumo, neverta mūsų pastangų.

Publika teatrališkoje krikščionybėje – visi tie, kurie stebi ir ploja, kai vaidinama. Publikos atstovai gali būti kartu scenoje arba stebėti iš šalies. Viskas priklauso nuo situacijos. Galiausiai teatrališkoje krikščionybėje kiekvienas atlieka tiek aktoriaus, tiek žiūrovo vaidmenis. Kartais mes vaidiname, kartais stebime ir plojame. Kai kurie aktoriai yra ypač populiarūs ir sulaukia didesnio publikos dėmesio.

Dar vienas dalykas. Teatro pastatas teatrališkoje krikščionybėje – tai ne fizinis pastatas, bet pats spektaklis. Kaip jau rašiau, teatro pastato tikslas – atskirti mus nuo bauginamo ar šiaip nepriimtino išorinio pasaulio. Kas buvo nepriimtina išoriniame pasaulyje fariziejams? Nuo ko veidmainystė turėjo juos atskirti? Jėzus labai aiškiai apie tai sako Evangelijoje pagal Matą 23, 23–28:

„Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs duodate dešimtinę nuo mėtų, krapų ir kmynų, o pamirštate, kas svarbiausia Įstatyme: teisingumą, gailestingumą ir ištikimybę. Reikia tai daryti ir ano neapleisti! (…) Jūs valote taurės bei dubens išorę, o viduje esate pilni gobšumo ir nesivaldymo. Aklasai fariziejau! Pirmiau išvalyk taurės vidų, tai bus tikrai švari ir išorė! (…) Jūs panašūs į pabaltintus antkapius, kurie iš paviršiaus gražiai atrodo, o viduje pilni numirėlių kaulų ir visokių nešvarumų. Taip ir jūs iš paviršiaus atrodote žmonėms teisūs, o viduje esate pilni veidmainystės ir nedorumo.“

Taigi, šiuo atveju išorinis pasaulis – tai nuodėmės bjaurumas mūsų viduje, mūsų širdyse ir protuose. Mes ir toliau nusidedame Dievui ir norime pasislėpti nuo skausmingų nuodėmės padarinių. Scenarijus parašytas taip, kad galėtume pabėgti nuo nuodėmės. Mūsų viduje glūdinti nuodėmė atgrasi ir gąsdinanti. Ji nemaloni ir chaotiška. Emociniai jos padariniai: skausmo ir pykčio jausmas. Fiziniai: skurdas ir ligos. Tarpasmeniniu lygmeniu – tai konfliktai, skyrybos, karai. Psichologiniai padariniai: baimė, nerimas, depresija. Galimas daiktas, jog aplinka ir auklėjimas dar padidina mūsų problemas. Raštas aiškiai sako, kad tikrasis bjaurumas ne išorėje, bet viduje, kur veikia nuodėmė. Ji veikia net ir uolių krikščionių viduje.

Todėl ir sugalvojome teatrališką krikščionybę, kad atsiribotume nuo nemalonios tikrovės. Be Dievo malonės pagalbos mes nenorėsime spręsti viduje esančios nuodėmės problemos. Todėl mes ir rašome scenarijų – įvykdomą, malonų ir kartu sunkų, – kad įtikintume save ir Dievą, jog gyvename tikrą krikščionišką gyvenimą, kartu mes ignoruojame mūsų širdies tikrovę.

Teatrališkos krikščionybės pavyzdžiai

Kalbant apie pavyzdžius, problemiška yra tai, kad šiuo atveju bet kas gali tapti pavyzdžiu. Jei darome ką nors, širdyje tikėdamiesi tuo patikti kitiems krikščionims ir išvengti minčių apie savo nuodėmingumą, mes veidmainiaujame, nors ir kalbėtume Biblijos temomis. Prisiminkite, kad fariziejai buvo uolūs Biblijos priesakų vykdytojai ir neregėti maldos kariai. Tačiau Jėzus vis tiek juos pasmerkė. Taigi, net ir gerus dalykus galima panaudoti veidmainiškiems tikslams. Mes taip nepasitikime savimi, kad mums nepakenčiama atrodyti silpniems.

Kai tik tapau krikščionimi, mane mokė, jog svarbiausia krikščionybėje – mokinystė ir Gerosios Naujienos skelbimas. Šios dvi veiklos yra puikios, tačiau dabar suprantu, kad, susitelkęs ties jomis, galėjau išvengti savo nuodėmingumo problemos sprendimo. Mes taip uoliai skelbėme Evangeliją, jog neturėjome laiko sustoti ir pamąstyti, kas yra mūsų skelbiamas Dievas ir kas mes esame Jo akivaizdoje. Dėl to daugelis iš mūsų palūžta. Kuo daugiau įgijome mokinių, pasekėjų, tuo sunkiau mums patiems sekėsi suprasti, kokia tikroji krikščioniško gyvenimo prasmė. Tačiau apie tai nebuvo galima kalbėti, nes to nebuvo scenarijuje. Geri krikščionys juk neturi problemų, kurių nebūtų galima išspręsti greitai ir lengvai. Taip pat, jei apie jas kalbėtume, mūsų spektaklis neatrodytų patrauklus ir sėkmingas.

Krikščioniška santuoka – tai gera ir teisinga. Malonu ir vaisinga palaikyti artimus santykius su žmona ar vyru ir kartu dalytis tikėjimu Jėzumi Kristumi. Tačiau net krikščioniška santuoka gali tapti teatrališkos krikščionybės dalimi. Ten, kur aš gyvenu, – Pietų Kalifornijoje, sutuoktiniams pagal scenarijų dera nuolat jausti gerus jausmus vienas kitam, jie turi laikytis už rankučių ir dažnai žiūrėti vienas kitam į akis, gyventi mielame namelyje, turėti du prabangius automobilius. Vyras sėkmingai užsiima verslu ir gerai uždirba. Patraukli žmona puikiai tvarkosi namuose. Jie turi mažiausiai du vaikus, kurie užsiima visomis įmanomomis sporto rūšimis. Mama vežioja vaikus po visą šalį į varžybas, taip pat atranda laiko ir mankštai, nes pagal scenarijų ji visada turi būti geros formos. Visa šeima uoliai lanko bažnyčią ir dalyvauja daugybėje įvairių programų. Vyras ir žmona pagal scenarijų ypač gerai atlieka vaidmenį, jei kiekvienas vadovauja bent dviem bažnytinėms programoms. Visa jų veikla sveikintina. Nė vienas įvardytas poelgis nėra amoralus savaime. Tačiau kyla klausimas, ar visa jų veikla nesumanyta siekiant įtikinti save ir kitus, kad gyvenimas kontroliuojamas, norint išvengti vidinių problemų, t. y. nuodėmingumo: gašlumo, godumo, pavydo, jaudinimosi ir menko tikėjimo.

Bažnyčios pastatas – derama vieta nusilenkti visagaliui Kūrėjui ir Gelbėtojui. Tačiau ir šis pastatas gali tapti teatrališkos krikščionybės dalimi. Jei pastatas toks puošnus, jog gąsdina nebendruomeninius žmones ir skurdžius, kurie galbūt nedrįs niekada į jį įžengti, tai tikėtina, kad pastato puošnumas maskuoja abejingumo šiems žmonėms nuodėmę.

Kunigai ar pastoriai pašaukti Dievo rūpintis tikinčiaisiais. Tačiau būtent jie labai dažnai prisideda prie teatrališkos krikščionybės propagavimo. Aš pats nuolat jaučiu pagundą pradėti savo bendruomenėje vaidinti tam tikrą vaidmenį. Nesunku užsinorėti būti iškalbingam, sąmojingam, įtaigiam ir mielam, tapti geru pamokslininku, sugebančiu paskatinti kitus gyventi „deramą krikščionišką gyvenimą“. Taip pat egzistuoja pagunda mokyti Biblijos tarsi scenarijaus, prieinamo, patogaus, malonaus, bet sunkaus, praleidžiant problemiškiausias vietas apie Dievo pyktį ir mūsų nuodėmingumą arba jas švelninant, kad nerėžtų ausies. Nesunku susigalvoti, jog krikščionybė, kuri neteikia malonumo, neverta mūsų dėmesio. Kunigas esą turi atlikti savo vaidmenį ir padėti tikintiesiems patogiai įsijausti į savuosius. Svarbiausia – nereikia galvoti apie nuodėmingumą. Tačiau kyla klausimas, ar ne būtinybė elgtis pagal teatrališkos krikščionybės scenarijų, trukdanti sąžiningai kalbėti apie mūsų problemas ir savijautą, skatina tokį fenomeną, kaip „perdegusius“ ar „paslydusius“ kunigus ir pastorius.

Taigi, viskas, kas skirta tik tam, kad padėtų mums užmerkti akis ir nematyti savo nuodėmingumo, tampa krikščioniškos veidmainystės pavyzdžiu. Teatrališki gali tapti net tokie krikščioniški dalykai kaip malda, Biblijos studijavimas, dalyvavimas bendruomeninėje veikloje ar nuodėmių išpažinimas. Problemiška ir tai, kad net ateistas visa tai galėtų daryti ir net atrodyti nuoširdus. Mes turime atkreipti dėmesį į tai, kas dedasi mūsų viduje, o ne tik į išorinius veiksmus.

Jėzus Kristus tarp žiūrovų

Ir štai į pjesę įsikiša labai svarbus žiūrovas, apie kurį dar nekalbėjome. Jėzus Kristus stebi mūsų spektaklį. Jis ėdi pirmojoje eilėje. Staiga Jis pradeda elgtis netikėtai ir nenuspėjamai. Mes vis laukiame, kad Jis pradėtų ploti mums garsiau nei kiti, nes esame įsitikinę, jog mūsų spektaklis ir yra tikroji krikščionybė. Realiame teatre tiek aktoriai, tiek žiūrovai supranta, kad tai, kas vyksta scenoje, nėra tikras gyvenimas, bet meniška jo imitacija, ir kuo geresni aktoriai, tuo ši imitacija meistriškesnė. Teatralizuotoje krikščionybėje situacija kiek kitokia – čia žiūrovai bei aktoriai įtikėjo, jog spektaklis ir yra tikrasis gyvenimas, kad didžiulių problemų anapus teatro neegzistuoja. Kiekvienas įtikėjo, jog jo scenarijus – tai vienintelė tikra krikščionybė. Be to, pjesė turi pasisekimą, ir dalyvauti joje vienas malonumas. Taigi, nėra pagrindo suabejoti jos tikrumu.

Tačiau Jėzus kažkodėl neploja. Jis „nemandagiai“ atsistoja vidury spektaklio ir nutraukia vaidinimą, garsiai pareiškęs, kad ši pjesė – tėra gyvenimo imitacija. Kad nei aktoriai, nei žiūrovai negyvena tikrai krikščioniškai, nors ir vadina save krikščionimis. Jis palieka teatrą ir kviečia visus, kurie nori tikro gyvenimo, amžino gyvenimo, eiti paskui Jį į gatvę, kur tvyro chaosas, kur baisu, kur gyvenimo nepavyksta kontroliuoti. Ir Jis sako, net jei aktoriai ir žiūrovai mano, jog jų gyvenimas patogus, jei jie seks paskui Jį į gatvę, jie patirs daug didesnę laimę ir džiaugsmą. Būtent tada, jie sužinos, kas yra tikrasis teisumas, kantrybė, ištikimybė, kuriuos Viešpats maloningai dovanoja. Tačiau žmonės turės pasitikėti Juo, nes anapus teatro – kryžius, Jėzaus kančia dėl mūsų, nusidėjėlių.

Teatrališka krikščionybė vengia nuodėmės. Kenčiantis ir prisikeliantis Jėzus nori, kad mes nuolankiai ir sąžiningai priimtume amžiną gyvenimą, atgailaudami už savo nuodėmes ir gavę Dievo atleidimą. Mes bijome patys savęs, nes negalime kontroliuoti nuodėmės. Kiekvienas žmogus, akis į akį sutikęs savo nuodėmingumą, gali papasakoti apie tai, kaip jo neįmanoma suvaldyti. Mūsų nuodėmė tokia gili, jog mes negalime iki jos prisikapstyti ir ją kontroliuoti. Kad ir kaip bandytume, mūsų pastangos būtų bergždžios. Tik Dievo malonė gali mus perkeisti iš vidaus, tačiau mums reikia visiškai pasitikėti Dievu. Teatralizuotoje krikščionybėje gyvename iliuzija, kad viską galima kontroliuoti, tačiau ten mes galime atsiremti tik į save, o ne į Dievą. Tačiau kai tik paliekame teatrą kartu su Jėzumi, privalome susitikti su benamiais ir valkatomis, kurie gyvena mūsų širdyje. Mes tampame žmonėmis, ieškančiais ir alkstančiais tikrojo teisingumo.

Dievo malonė savo tautai

Mes visi dėl savo nuodėmingumo esame linkę veidmainiauti. Niekas iš tiesų nenori pamatyti savo nuodėmingumo ir visų jo padarinių. Taip pat nenorime visiškai atsiduoti į Dievo rankas. Tačiau Dievas neleidžia mums ramiai vaidinti susikurtų spektaklių. Jis savo malone ragins mus pakilti iš savo vietų ir palikti teatrą. Jis atveria mūsų akis, kad pamatytume spektaklių melą. Jis skatina mus pažvelgti į savo nuodėmingumą ir pajusti diskomfortą. Visa tai tam, kad neturėtume kitos išeities, tik atiduoti gyvenimus į Jo rankas, prašydami išgelbėti mus nuo chaoso širdyse. Dievas parodo, kiek menkai galime kontroliuoti savo scenarijų. Mūsų saugumas yra iliuzinis.

Nors iš šalies teatralizuota krikščionybė daro gerą įspūdį, tačiau iš tiesų ji tik švaisto žmonių jėgas ir nuvilia, jei jie tik nėra pakankami stiprūs eiti iki galo. Tačiau nusivylimas nėra vien tik blogis, dažnai Dievas juo pasinaudoja kaip galimybe suteikti žmogui antrą šansą. Nereikia pulti į neviltį, net jei  nuodėmingumas labai mus gąsdinantis. Viešpats taip stipriai myli savo žmones, kad siekia išgelbėti nuo veidmainystės, demaskuoti nuodėmingumą ir vesti savęs link. Jo meilė pastovi ir nežino ribų, jei mes vėl grįšime į teatrą, Jis kaskart mus kvies pas save.

Taigi, jei esate krikščionis ir jūsų gyvenimas neramus bei chaotiškas, o anksčiau atrodė viskas sutvarkyta ir lengvai valdoma, tai galimas daiktas, jog  paprasčiausiai bandėte išvengti neišvengiamo. Staiga suvokiate, kad Bažnyčioje jums svarbiausia pasislėpti nuo nuodėmės bjaurasties, nes čia jums pasiūlomas scenarijus, leidžiantis pasijusti gerai. Tačiau Dievas mus myli pernelyg stipriai, kad paliktų mus teatre, kur vaidiname krikščionybę. Jis išstumia mus lauk iš scenarijaus, prie kryžiaus, kur tikrą džiaugsmą ir saugumą galima atrasti tik Jėzuje Kristuje. Mums norisi pasitikėti savimi, tačiau Dievas padarys taip, kad mums liks pasitikėti vien Juo, kai  susidursime su savo nuodėmingumo skausmu ir jo padariniais: depresija, vienatve, materialiniais sunkumais, liga, konfliktais.

Net būdami krikščionys, mes išliekame nuodėmingi žmonės, ir skausmas, kurį jaučiame, – tai gyvenimo nuodėmės deformuotame pasaulyje skausmas. Dievas padaro taip, kad patirtume sunkumų, išgyventume išbandymų, idant atsikratytume veidmainystės, puikybės ir ateitume pas Jį. Laimė, Jis mus keičia per procesą. Mes kaskart vis labiau pradedame stiebtis dangaus, amžino gyvenimo link, būtent su tuo pradedame sieti savo viltis. Polinkis į  veidmainystę – giliai mumyse, ir reikia sukrėtimo, kad perkeltume svorio tašką nuo savęs prie Dievo. Tas mūsų perkeitimo procesas ir yra Viešpaties aktyvus rūpinimasis kiekvienu žmogumi.

Netikro krikščionio atsakymas Jėzui

Žmonės, norintys išlikti teatre, nepatenkinti Jėzaus Kristaus raginimu eiti lauk. Jie tvirtai tiki, kad yra teisūs ir gyvena, kaip dera tikriems krikščionims. Be to, aktoriams labai patinka aplodismentai, o publikai – pramogos. Prie to priprantame ir scenoje besirutuliojantis vaidinimas turi hipnotizuojančią galią. Žmonės jaučiasi ganėtinai jaukiai, jie tarsi išsivadavo nuo skausmo, jaučia kitų palaikymą, ir tai suteikia saugumo ir komforto pojūtį. Jų gyvenimas sutvarkytas, ir jie įsitikinę, kad toks gyvenimas patinka Viešpačiui, o ir jiems patiems jis atrodo mielas. Jie įsitikinę, kad jų teisumas – tai tas tikrasis teisumas, apie kurį kalbama Biblijoje. Būtent tokie buvo fariziejai.

Tačiau Jėzus, buvęs dailidė, vargšas ir juodadarbis, atsistoja ir pareiškia, kad jie neteisūs, apgauti ir pikti. Kaip ir fariziejai, netikri krikščionys atmes Jėzų ir pasirinks teatralizuotą krikščionybę. Jie netgi norės atsikratyti Juo, nes Jis nuolat kritikuoja jų pjesę.

Jie gali įkalbinėti Dievo žmones likti teatrališkos krikščionybės aplinkoje. Tačiau jei šie ir toliau norės išsilaisvinti nuo nuodėmės ir atsisakyti gyvenimo pagal scenarijų, tai netrukus išgirs: „Laimingo kelio. Jūs ir nebuvote tikri krikščionys“, nes tie, kurie vadina save tikraisiais, įpratę nuolat save kontroliuoti, sudaryti pamaldžių žmonių įvaizdį. Gerai, kai yra tvarka, tačiau neįmanoma gyvenimo visu šimtu procentų sukišti į rėmus.

Dievo žmogaus atsakymas Jėzui

Kita vertus, Dievo žmonės išgirs Jėzaus Kristaus kvietimą ir pažvelgs į savo gyvenimą su atgaila ir nuolankumu. Kaip Martinas Lutheris rašė: „Kai Viešpats Išganytojas Jėzus Kristus sako – „Atgailauk“, Jis turi galvoje, kad visas tikinčiojo gyvenimas turi tapti atgaila. Jau paskui iš šios atgailos išauga meilės darbai.

Koks esminis skirtumas tarp tikro krikščionio ir teatralizuotos krikščionybės atstovo? Skiriasi tai, kuo pasitikime. Ar mes tikime, kad galime patys gyventi krikščionišką gyvenimą ir taip įtikti Dievui ir vienas kitam, ar mes tikime, jog tik Dievo malonė gali perkeisti mus iš vidaus Jo skirtu laiku?

Fariziejai veidmainiškai manė, kad įmanoma visiškai išvengti nuodėmės, ir tikėjo, jog jų sukurta graži religija ir yra tai, ko nori Dievas. Mums, kaip kadaise ir Jėzaus mokiniams, reikia vengti šios pagundos. Mes turime pasitikėti vien Jėzumi Kristumi ir tuo, kad Jis atleidžia mūsų nuodėmes ir gali perkeisti mus iš vidaus. Tik per kryžių, o ne savo jėgomis mes tampame tikrais Jėzaus žmonėmis.

Vertė Andrius Navickas

Žurnalas KELIONĖ.

3 Comments

  1. Per ilgas straipsnis, nieks iki galo neskaito tokių. Optimalus straipsnis rodo pagarbą skaitytojui. O per ilgas rodo, kad rašytojas nori rašyt knygą, bet iki knygos trūksta. Tai rašo per ilgą pamokslą.

  2. Ir as issigandau tokio ilgo teksto. Pradejau skaityti, bet netycia pamates kiek dar manes laukia, persigalvojau. Gal cia mano islepimas kaltas? O gal ir informacijos kiekis?

  3. Manau, kad reiktu rasyti koncentruotai, nes demesys blanksta, nors ir tema, minties raiska yra idomi.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *