Vasario 12 dieną (sekmadienį), 12 val. Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčioje vyks iškilmingos šv. Mišios, kurių metu bus pašventintas ir viename iš altorių išstatytas jaunosios kartos dailininko Andrius Zakarausko (gim. 1982) sukurtas šv. Motinos Teresės portretas su šventosios relikvija.

Šios idėjos iniciatorius kunigas Kęstutis Dvareckas pažymi, kad šv. Motinos Teresės pagerbimas stoties rajone veikiančioje bažnyčioje yra labai simbolinis, mat čia ne tik darbuojasi šventosios įkurtos kongregacijos seserys, tačiau taip pat vykdoma daug kitų socialinių iniciatyvų padedančių varguoliams ir gyvenimo kelyje parklupusiems žmonėms.

Šis įvykis reikšmingas ir tuo, kad bažnyčioje, turbūt pirmą kartą atkurtos Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu, bus išstatytas jauno šiuolaikinio menininko, gerai žinomo menotyrininkams bei galeristams, sukurtas darbas. Šia proga apie religinę tematiką kūryboje, šventosios vaizdavimo iššūkius bei kūrybinę patirtį dailininką Andrių Zakarauską kalbina Gediminas Kajėnas.

Dailininko Andriaus Zakarausko nutapytas šv. Motinos Teresės paveikslas su relikvija

Ar šis Jūsų nutapytas šv. Motinos Teresės paveikslas – pirmasis prisilietimas kūryboje prie religinės tematikos?

Ne, tai nėra pirmasis prisilietimas prie religinės temos. Man svarbu, kad darbuose būtų ne vienas planas, o daug įvairių nuorodų. Viena iš jų – religinė. Tai labai įdomi tema ir man sunkiai sekasi jos išvengti. Tarkime, įvairūs biblijiniai siužetai – juk čia apstu įdomiausių linijų, pasakojimų bei vizualiai pribloškiančių istorijų.

Turbūt įdomiausia istorija – tai vyro ir moters santykių istorija, kuri eina nuo Adomo ir Ievos laikų. Žinoma, religiniai siužetai nėra mano darbų pagrindas, tai tik viena iš galimų linijų, tačiau ji yra.

Prieš keletą metų dalyvavau ikonų tapymo kursuose. Tai buvo labai vertinga patirtis. Savaitę vyko intensyvūs teoriniai bei praktiniai mokymai, o kursų pabaigoje kiekvienas nutapėme savo ikoną.

Žvelgiant į Jūsų kūrybą į akis krinta tai, kad žmonių veidai čia dažniausiai yra išlieti, neryškūs ar tiesiog nedetalizuojami. Tuo tarpu šv. Teresę jau teko piešti atpažįstamą.

Taip, tai skirtingi dalykai. Savo darbuose žmogaus veidą įsivaizduoju kaip abstrakciją, kaip sudėtinę viso darbo dalį. Aš netapau konkrečių žmonių, man svarbiau pati idėja.

Tuo tarpu šventosios tapymas – tai labai konkretaus žmogaus atvaizdavimas. Pradžioje abejojau, ar man pavyks tiksliai ją nutapyti, mat jau seniai buvau tai daręs. Gal prieš penkiolika metų piešiau šeimos su šunimi portretą, pamenu, teko nemažai pasikankinti… Tąkart taip pat rėmiausi fotografija, tačiau stengiausi ne ją perpiešti, bet pateikti savąją interpretaciją, asmeninį matymą. Ir tuomet, ir dabar man buvo svarbu atsakyti į klausimą, kodėl aš tai tapau.

Ir koks buvo Jūsų atsakymas?

Klausimas „Kodėl aš tapau?“ iškyla pradedant piešti kiekvieną darbą. Man atrodo, kad iškėlus šį klausimą, mano santykis su drobe ir dažais tampa ypatingai jautrus ir tai atveria galimybę labai asmeniškam santykiui su tuo, ką darau. Tapyba – tai labai intymu…

Tapybos darbas nėra toks tikslus kaip fotografija, tai – menininko pateikta versija. O kaip tuomet apskritai įmanoma suderinti portretinį tikslumą ir menininko interpretaciją?

Paveikslas turi turėti idėją, pasakojimą, šviesotamsos žaismę, bet svarbiausia, kad jame matytųsi asmeninis žmogaus požiūris, jo subjektyvus prisilietimas prie temos. Žinoma, tai interpretacija, tačiau išskirtinė, nes menininkas išryškina tam tikrus jam asmeniškai svarbius bruožus bei detales.

Kadangi Motina Teresė yra mūsų dienų šventoji, jos fotografinių atvaizdų išties yra gausu. Taip pat jau galima kai kurias fotografijas išskirti kaip populiariausias ar net kanonines. Bet man nebuvo įdomu atkartoti jau esamą jos atvaizdą.

Ar galima sakyti, kad tapant šį darbą Jums teko ieškoti savo asmeninio santykio su pačia šventąja?

Be abejo. Žinojau, kas ji tokia, bet labiau bendrais bruožais, tai, ką kažkur kažkada yra girdėję daugelis. Todėl ieškojau jos pasisakymų, nuotraukų, filmuotos medžiagos. Tikrai netapau jos gyvenimo ekspertu, tačiau sau atradau jos idėją, kuri man padėjo dirbti. Tai šventoji iš tamsos – toks vaizdinys man labai tiko ir idėjiškai, ir vaizdavimo prasme.

Santykis su šventąja labiausiai skleidėsi tapant, teptuku bei pirštais liečiant drobę. Paprastai aš dirbu klausydamas trankios muzikos, o kadangi mano darbai dažniausiai yra didelio formato – stovėdamas. Bet šį kartą viskas buvo kitaip. Mano įpročiai turėjo pasikeisti. Čia reikėjo daugiau susikaupimo, atidumo, tad turbūt visiškai natūraliai atradau kompozitorės Zitos Bružaitės kūrybą bei baroko muziką, o dirbau daugiau klūpomis.

O kas Jums pačiam buvo svarbiausia šiame darbe?

Vienas mano profesorių sako: kai yra aiški idėja, tuomet ir darbas lengvai einasi. Taip man buvo ir su šv. Motina Terese. Jos gyvenimo ir darbų idėja yra labai apčiuopiama, aiški – garbinti Dievą tarnaujant žmonėms, vargingiausiems iš vargingiausių. Tai labai konkretu. Ši idėja tapo jos pačios gyvenimu. Ir tai buvo mano atspirties taškas.

Kita vertus, mane, kaip tapytoją, labiausiai domina ir jaudina vaizdas. Kai pamačiau vieną iš jos nuotraukų, supratau, kad mano darbas nebus ypatingai sudėtingas, nes jos veidas vizualiai yra labai stiprus, išskirtinis. Jame tiesiog atsispindi žmogaus patirtis. Tos raukšlės, tamsus įdegis – visa tai labai iškalbinga, o dailininkui labai paranku.

Esate laisvai kuriantis menininkas, kitaip tariant, pats savo darbų užsakovas. O čia – bažnyčia, kanonai, nusistovėjusios tradicijos…

Taip, buvau kiek išsigandęs kanonų, bet konsultavausi su menotyrininke Sigita Maslauskaitė, ji patikino, kad šiuolaikiniams šventiesiems nėra nustatytų vaizdavimo taisyklių. Net ir aureolė gali būti keičiama tiesiog šviesa, ką aš ir panaudojau savo darbe. O kadangi Motina Teresė yra nauja šventoji, ji dar neturi ir savo atvaizdavimo tradicijos, tad šia prasme tikrai buvau laisvas kurti.

Visų Šventųjų bažnyčios klebonas Gintaras Černius paprašė, kad šis paveikslas neišsiskirtų iš visos bažnyčios aplinkos, kad netaptų „šviečiančia lempele“, traukiančia dėmesį. Ir man tai taip pat tiko. Tad jokių problemų su kanonais ir taisyklėmis… (juokiasi)

Ar negąsdino pats faktas, kad Jūsų darbas ne šiaip puoš biuro ar galerijos sienas, bet kabos bažnyčioje ir bus skirtas maldai?

Pasiūlymą nutapyti Motinos Teresės paveikslą gavau telefonu iš idėjos iniciatoriaus kunigo Kęstučio Dvarecko. Man tai buvo labai netikėta, todėl pačią mintį reikėjo „suvirškinti“ ir pamėginti įsivaizduoti, kaip tai turėtų atrodyti. Atvirai sakant, tai nepaprastai sujaudino. Ir, žinoma, iškėlė klausimų. Nieko sau, žmonės melsis prie mano paveikslo!.. Tokios mintys gali labai toli nuvesti, bet jos nepadeda dirbti. Tad teko jas varyti lauk ir imti teptuką į rankas. Man svarbiausia, kad būčiau tikras dėl šio paveikslo, kad nereikėtų nuo jo atsiriboti ar gėdytis.

Dabar, kai jau viskas atlikta, galiu pasakyti, kad esu patenkintas šiuo darbu. Iš esmės, jis yra natūrali mano kūrybos tąsa.

O tai, kad po kūriniais bažnyčiose nerašomas autoriaus vardas? Ir apskritai, religingam žmogui juk ne taip svarbu, kaip nutapytas paveikslas, kas yra jo autorius, svarbu kažkas kita…

Ant jokių paveikslų nežymių savo autorystės, nes man atrodo, kad autorystę turi liudyti ne parašas, o pats potėpis ir prisilietimas prie drobės. Darbas turi spinduliuoti žmogaus kūrybinę patirtį, atskleisti jo braižą, tuomet jokio kito autografo ir nebereikia.

Na, o paveikslo likimas priklauso nuo daugybės faktorių. Gal po mėnesio iš bažnyčios jį išneš ir paslėps, nes bendruomenei jis „neprilips“, gal išgąsdins, maža ką…

Dabar mes apie jį irgi kalbame kaip apie paveikslą, bet juk jo paskirtis kita. Tad svarbu, kiek tas paveikslas bus įmelstas, kiek žmonių meilės užtarnaus. Ką gi, tik laikas parodys, kiek reikalingas bus šis mano darbas.

O tai, kad tikintis žmogus į meno kūrinį žiūri kitomis akimis, nei, tarkime, menininkas ar menotyrininkas, akivaizdžiai liudija kad ir Gailestingojo Jėzaus paveikslas. Dėl jo meninės vertės turbūt net neverta ginčytis, tačiau paveikslas sukaupė daug žmonių meilės ir būtent taip jis tapo šedevru. Tokiu būdu kūrinys pereina į visiškai kitą plotmę.

Ką Jums apskritai reiškia „šventumas“? Kokias asociacijas tai kelia?

Niekada apie tai nesu galvojęs… Šventumas, sakralumas… Šiandien tai iš mūsų gyvenimo eliminuota sąvoka. Aš pats tai siečiau ne su Bažnyčia, bet su jautrumu, nuoširdumu, empatija, prisilietimu.

Lietuvos bažnyčiose retai kada pamatysi šiuolaikinių menininkų sukurtų darbų. Tiesa, yra vienas kitas autorius, daugiausia vyresniosios kartos, kurių kūriniai puošia bažnytines erdves. Bet pats esate jaunosios kartos kūrėjas, žinomas visų pirma tarp meno kritikų, galeristų ir kolekcininkų savo išskirtinio braižo tapyba, o ne religiniais kūriniais.

Kažkas kunigo K. Dvarecko paklausė, iš kur jis ištraukė šitą dailininką. Kunigas atsakė: „Pats atėjo…“ (juokiasi)

Nieko nėra atsitiktinio ir šis kelias man buvo būtinas. Žinoma, aš neturėjau tikslo, kad mano darbas kabotų bažnyčioje. Bet tai turbūt gyvenimo kelio dalis, kuri man pačiam nežinant dėliojasi tartum savaime.

Iki Reformacijos didžioji dalis vaizduojamojo meno buvo kuriama bažnyčioms. Prasidėjus Reformacijai menas išėjo iš bažnyčios ir su kiekviena epocha vis labiau nuo jos tolo. Šiandien man įdomu dalyvauti meno sugrįžime į Bažnyčią. Tai, visų pirma, istorinis momentas man pačiam. O laikas parodys, gal tai taps ir istoriniu momentu tapybai ar Lietuvos Bažnyčiai.

Beje, pabaigęs Motiną Teresę gavau naują didelį užsakymą – nutapyti Paskutiniąją vakarienę. Be jokių apribojimų, savo paties braižu. Darbas bus skirtas ne bažnyčiai, o namų erdvei. Tema man yra nepaprastai įdomi ir jau nekantrauju pradėti šį darbą. Tad ir toliau nuo religinės tematikos nesislapstysiu… (juokiasi)

Ši publikacija parengta pagal projektą „Aštuntoji diena“, kurį remia „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“.

 

One Comment