Tuo metu, kai „Fluxus“ idėjas Amerikoje įgyvendino Jurgis Mačiūnas , Jonas Mekas ir Co, po tarybinį Vilnių su 16 mm filmavimo kamera vaikščioti ir lietuviško avangardo kiną kurti pradėjo Artūras Barysas (1954-2005), geriausiai žinomas kaip Baras. Filmuose, kuriuos pats ne tik režisavo, bet ir juose vaidino, juos montavo ir įgarsino tuo metu žymiausių Vakarų grupių muzika, Baras šmaikščiai ir itin kinematografiškai perteikė unikalų ir beprotišką vieno žmogaus gyvenimą tarybiniais metais. Juose raiškiai atsiskleidžia laikotarpio ypatumai, „gėlių vaikų“ epochos blyksniai Lietuvoje, Vilniaus kiemų ir gatvių detalės, ano meto kasdienybės absurdas.

Iš Gedimino Kajėno sudarytos knygos „Pasaulis pagal Barą“ (išleido „Kitos knygos“) siūlome kino režisieriaus ir operatoriaus Jono Čergelio atsiminimus apie anuos laikus bei kūrybinius nuotykius su Baru.

Artūras Barysas-Baras, 1975 m.

Sovietmečiu takoskyra tarp mėgėjiško ir profesionalaus kino buvo labai paprasta – jei tavo filmų nerodo kino teatrai, vadinasi, esi mėgėjas. Pastarųjų filmai nebuvo tiražuojami – autorius turėdavo filmo originalą ir buvo laimingas, kad kartais gali jį parodyti kitiems neprofesionalaus kino kūrėjams. Tačiau šiandien visi tie skirtumai niveliavosi, išsitrynė, todėl Artūro Baryso filmus galime žiūrėti kaip lygius tarp lygių su anuomet vadintu „profesionaliu“ kinu.

Kodėl mus tada taip traukė kinas? Nes mes galėjome daryti tai, ką išties norėjom. Seksas ir politika – dvi temos tabu, o visa kita – daryk ką tik nori… Vienintelį kartą, už filmą „Jos meilė“, kuriame vaizduojama pagyvenusios moters ir jaunuolio meilės istorija, Artūrui šiek tiek kliuvo. Tai, pasak tuometinės Kino mėgėjų vadovybės, buvo neleistina ir amoralu. Tačiau tai buvo vienintelis kartas, kai jo filmų turinys kažkam užkliuvo. Šiandien, pažvelgus į tuos aštuntajame dešimtmetyje Baro sukurtus filmus, galima nusistebėti – ką gi veikė tuomet sovietinė cenzūra? Tačiau į kino mėgėjus išties buvo žiūrima atlaidžiai – jie juk neprofesionalai, tiesiog vaikinai žaidžiantys su kino kamera…

Baras sako kalbą kino mėgėjams. Pirmas iš dešinės – Jonas Čergelis

Su Baru susipažinau bene 1971 metais Ignalinoje, kur vyko Jaunųjų technikų – moksleivių fotografų ir pradedančių kino kūrėjų – stovykla. Tarp jų ir Artūras Barysas su Donatu Bukliu, kuriems tada buvo po šešiolika, gal septyniolika metų. Jie jau ne vienerius metus drauge kūrė mėgėjišką kiną, tačiau stovykloje kažko rimtai apsipyko ir Artūras mane įkalbėjo imtis filmų kūrimo drauge su juo. Taip prasidėjo mūsų bičiulystė ir kūrybinis kelias drauge, kuris tęsėsi iki aštuntojo dešimtmečio pabaigos.

Nors tuo metu aš gyvenau Panevėžyje, tačiau ėmiau nuolatos lankytis pas Artūrą ir netrukus Vilnius man tapo antraisiais namais. Su Baru mes drauge leisdavome ištisas dienas, keliaudavom po Lietuvą ir nuolatos kažką būtinai filmuodavom – visada turėdavom kokią valdišką kamerą, kurią nesunkiai gaudavome iš įvairių mėgėjiškų studijų.

Eksperimentinis žanras profesionaliame kine neegzistavo – tai grynai kino mėgėjų išradimas. Ir šiuo išradimu Barysas mėgavosi kaip reikiant. Turint galvoje  tuometines realijas, jo filmai išties buvo išskirtiniai, kuriantys ypatingą atmosferą ir nuotaiką. Visi ieškojo to, kas neįprasta. Baro filmai kaip tik ir buvo tas „kitaip“…

Filmo „Jo ieško“ skelbimas, 1980

Kur ir kada prasidėdavo filmų kūrimas? Jis niekada neprasidėdavo, nes niekada ir nesibaigdavo. Tuo metu Baras tiesiog gyveno kinu ir visa tai, ką jis darė, darė taip, lyg kurtų filmą. Tai buvo jo gyvenimo būdas, jo aistra ir meilė.

Gyvenimas ir kūryba mums buvo neatskiriami. Kasdienybėje viskas persipindavo ir dabar jau sunku pasakyti, kaip gimė vieno ar kito filmo idėja. Pamenu, sykį einant miestu atkreipiau dėmesį į lentą „Jų ieško milicija“, kurioje būdavo kabinamos nusikaltėlių nuotraukos su detaliais aprašymais. Pajuokavau, kad žiūrėk, Artūrai, tavęs ieško kirpykla. Iš tokio pajuokavimo vėliau atsirado filmas „Jo ieško“, kuriame, rodos, nieko ypatingo ir nevyksta – Artūras persirengęs mergina vaikšto po miestą. Bet, turint galvoje, kad veiksmas filmuotas viešoje erdvėje aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, gūdžiame sovietmetyje, darosi smagu…

Tiek gyvenimas, tiek ir kūryba, viskas mums buvo kvailiojimas. Kvailiojimas su tam tikru cinkeliu. Nė dienos be bajerio su Baru tiesiog nebūdavo…

Dar nuo mokyklos laikų Artūro kumyrai buvo Ch. Chaplinas, L. Bunuelis, F. Fellinis, labai mėgo lenkų aktorių Zbignievą Cybulskį ir filmą „Rankraštis rastas Saragosoje“. Mes dažnai lankydavome uždaras fondinių filmų peržiūras, vykdavusias Žemės ūkio ministerijos salėje. Ten įleisdavo tik su pažymėjimais ar kvietimais, kurių Artūras visada iš kur nors gaudavo.

Baras ilgai brandindavo savo filmo idėją, šlifuodavo sumanymą ir detales. Kartais jis filmą kurdavo ištisus metus, todėl neretai dirbdavo su skirtingais operatoriais – pradeda su vienu, kitą epizodą filmuoja antras, o baigia su trečiu. Žinoma, būdavo ir spontaniškų, netikėtų proveržių, bet kūrybiniam sumanymui įgyvendinti jam reikėdavo laiko viską sudėlioti visų pirma savo galvoje.

Filmų kūrime vaidmenis pasidalindavome labai paprastai – jis režisierius ir aktorius, aš – operatorius ir montuotojas. Nors kūryba ir tapdavo bendru reikalu, tačiau paskutinį žodį Artūras visada pasilikdavo sau…

Baras labai mėgo vaidinti – neatsitiktinai jis pats dažniausiai ir atlikdavo savo filmuose pagrindinius vaidmenis. Buvo aktorystės pradmenis išėjęs pas aktorių ir režisierių Rimgaudą Karvelį, o ir šiaip buvo žmogus be kompleksų, tad kažką iškrėsti, suvaidinti, papokštauti jam buvo vieni niekai. Sykį net mėgino stoti į Juozo Miltinio studiją. Tąsyk Artūras rimtai ruošėsi, važiavo į Panevėžį, tačiau režisierius jo nepriėmė – lyg kažkoks balso defektas ar dar kažkas jam užkliuvo…

 

Nors kai kas itin hiperbolizuoja Artūro „aklumą“, vis dėlto jis turėjo gerą akį. Ypač tai išryškėdavo filmo montavimo metu. Jis buvo nepralenkiamas montažo meistras. Paveikslą sukuri piešdamas, o filmą – montuodamas. Kol turi vien tik nufilmuotą medžiagą – argi tai gali pavadinti filmu? Filmas gimsta jį montuojant. Prie montažo mes praleisdavome ištisas valandas, kol nušlifuodavome filmą iki Artūrui tinkamo varianto.

Baro filmai – tai mėginimas viską daryti savaip. Kitaip. Pavyzdžiui, filmą „Tas saldus žodis“ Artūras sukūrė kaip Vytauto Žalakevičiaus filmo „Tas saldus žodis – laisvė“ parodiją. Juk viskas, ką mes anuomet matydavome kine – ta sovietinė kinematografija – propaganda ir meninė kalba dažnai sutapdavo. O, tiesą sakant, neretai be propagandos išvis nieko daugiau ir nebūdavo. Jokio avangardo, eksperimentinio meno mes nematėme. Kitokią meninę kalbą ir žvilgsnį į pasaulį Artūras atrasdavo muzikoje ir dailės albumuose – ypač žavėjosi Salvadoro Dali kūryba.

Be abejonės Artūras buvo hipuojantis ir jo filmuose puikiai parodoma to laiko dvasia – rokenrolas, maištas, draugystė, kelionės, linksmybės gatvėje ir gamtoje, net laisva meilė. Tik į narkotikus jis nelindo. Jam mielesnis buvo alkoholis.

Kodėl Artūras visa tai galėjo daryti, mano galva, atsakymas paprastas – jis turėjo „stogą“, kaip pats vadino, „raudonuosius buržua“. Jo patėvis ne vieną dešimtmetį dirbo referentu ministrų taryboje, bičiulio Donato Buklio, su kuriuo pradėjo filmininko karjerą, tėvas – mėsos ir pieno pramonės ministras, Sigito Šimkaus – CK kultūros skyriaus vedėjas. Žodžiu, grietinėlės vaikai žaidžiantys kiną. Būdavo, grįžta Artūras namo, o patėvis klausia – tai ką šiandien prisidirbote?.. Tačiau tuo viskas paprastai ir pasibaigdavo – nežinau kodėl, bet niekas jiems nedraudė kurti filmų, kad ir ką iškrėsdavo. Gal būtent todėl jie galėjo sau leisti kur kas daugiau, nei tuo metu buvo įprasta net ir kino mėgėjams. O gal ir paaugliškas maištas, noras pažiūrėti, kas bus, įkvėpdavo tiems kino žygdarbiams… Kai nebebijai, darai tai, ką nori…

Aš, atvirkščiai, tuometinei valdžiai atrodžiau politiškai nepatikimas, kas sutrukdė man įstoti į Maskvos kinematografijos institutą. Tad, kūrybinis darbas su Artūru man buvo didžiausia avangardinio kino mokykla.

Užrašė Gediminas Kajėnas

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *