Keturi metai, keturi regionai, keturi didelės apimties fotografijų albumai – toks yra pastarųjų metų fotomenininko, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Algimanto Aleksandravičiaus gyvenimo ir kūrybos ritmas. 2013 metais išleidęs knygą skirtą Žemaitijai, į XXI amžiaus Lietuvos portreto paieškas menininkas pasinėrė stačia galvą. Po metų sekė albumas apie Aukštaitiją, dar po metų – apie Dzūkiją, o 2016 pabaigoje pasirodė ir knyga „Sūduva – terra Sudorum – šviesos išpasakota“.

Išpažinti Šviesą“ – taip vadinasi viena pastarojo albumo fotografijų. Tačiau besiklausant A. Aleksandravičiaus pasakojimo tampa akivaizdu, kad šie žodžiai – tai ir jo paties mąstymas, požiūris į kūrybą bei Namus.

Algimantą Aleksandravičių kalbina Gediminas Kajėnas.

Fotomenininkas Algimantas Aleksandravičius. Gedimino Kajėno nuotr.

Ne kartą sakėte, kad esate spontaniškas ir labai ekspresyvus žmogus, bet pastarųjų metų Jūsų darbai liudija, kad – ir nuoseklus kūryboje…

Parengęs pirmąją knygą, kuri buvo skirta Žemaitijai, supratau, kad teks imtis ir kitų regionų, nes man svetima yra kai kurių žemaičių, mano žemiečių, propaguojama atsiskyrimo idėja. Juk mūsų ir taip nedaug beliko, kur mes dar galime skaldytis… Ta garsi daina apie tris milijonus jau yra gerokai pasenusi. Todėl dabar mums reikia galvoti ne apie tai, kas mus skiria, bet apie tai, kas jungia ir vienija. Ir čia nereikia niekur toli žvalgytis: mes kalbame viena kalba ir argi tai ne svarbi priežastis mums susikalbėti?

Būtent taip ir atėjau į šį kelią, kuriuo vis dar einu ir kuris, ačiū Dievui, dar nesibaigia. Po Žemaitijos sekė kelionės po Aukštaitiją, paskui Dzūkiją ir galiausiai – Sūduvą. Man tai tapo piligrimine kelione po Lietuvą visų pirma sau pačiam atrandant šventus mūsų istorijai, kultūrai ir dabarčiai vardus, peizažus bei žmones.

Aušra pažadina gausmui. Šakiai, 2015 12 31

Su didele meile rengiau pirmąją knygą „Žemaitėje – mona meilė“. Bet kaip kiekvienas menininkas siekia, kad naujas jo darbas būtų geresnis už prieš tai buvusį, lygiai taip pat ir aš su dar didesne meile dariau Aukštaitiją, paskui Dzūkiją ir Suvalkiją. Savo kelionėse stengiausi pamiršti, kad esu žemaitis: Aukštaitijoje bandžiau tapti aukštaičiu, Dzūkijoje – žiūrėti ir matyti kaip mato dzūkas, Suvalkijoje – kaip suvalkietis.

Apibendrindamas galiu pasakyti, kad vizualiai man gražiausias kraštas yra Aukštaitija. Žemaitija gražiausia savo netikėtumais, lyg tai būtų visai kitas pasaulis. Dzūkija – savo autentiškais kaimais ir čia gyvuojančia kultūra…

Šventadienio paveikslas. Šv. Onos atlaidai. Griškabūdis, Šakių r., 2016

Na, o kaip apibūdinsite Suvalkiją, kuriai ir skirtas naujausias Jūsų darbas?

Suvalkiečiai – labiausiai atsipūtę, geriausiai humorą suprantantys žmonės. Na, bent jau aš tokių savo kelyje sutikau daugiausia. Gal tokią jų natūrą lėmė tai, kad regionas yra arčiausiai Vakarų. Tai be galo darbštūs ir užsispyrę žmonės – jei randa kokį miškelį, tai būtinai iškirs ir pavers dirbama žeme. Jiems būdingas mąstymas apie turėjimą, gal todėl šis kraštas ir yra turtingiausias. Nedaug čia medinių trobų belikę, visur baltų plytų mūrinukai. Arba štai, įvažiuoji į kaimą, žiūrėk, senos vežėčios, traktoriai. Jau tada jie turėjo, o dabar kiemai užstatyti moderniausiais kombainais ir visokia neregėta technika.

Taip pat mane nustebino ir tai, kad net mažesniuose miesteliuose veikia kavinės. Ir, kas svarbiausia, jos išsilaiko. Vadinasi yra kas užsuka čia pavalgyti, atsigerti, pasibūti. O tai juk irgi tam tikros kultūros, bendravimo dalis. Ir čia nekalbu apie žiniasklaidos niūriai vaizduojamą prasigėrusį kaimą – juk prasigėrę kavinėse nesilanko. O dar padavėjos, kurios į paleistą juokelį gali taip žaismingai ir su tokiu humoru atsakyti, kad imi stebėtis, iš kur čia gali rastis toks rafinuotumas ir subtilumas.

Paskrudinta. Derliaus šventė, Marijampolė, 2016

Esate sakęs, kad šis fotografijų ciklas yra apie tai, kuo mes didžiuojamės. Suvalkija tuo turbūt ypatingai ypatingai turtinga. Neatsitiktinai ir šį albumą pradedate J. Basanavičiaus gimtinės ąžuolu, o baigiate V. Kudirkos kapu.

Suvalkija – tai mūsų Nepriklausomybės ir lietuvybės lopšys. Kad tuo įsitikintum, užtenka Marijampolėje atsistoti priešais Rigiškių Jono gimnazijos sieną, kurioje – 30 atminimo lentų apie šią mokyklą baigusius žymiausius žmones – V. Kudirką, J. Basanavičių, J. Jablonskį, M. Šalčių, A. J. Greimą ir t.t. ir t.t. Tai mūsų tautos, kultūros, istorijos didieji ramsčiai.

Svarstau, gal tai ir natūralu – turtingesniame krašte ir žmonės šviesesni, daugiau mokslo ragavę, daugiau matę. Tuomet jis jau nebe vergas, todėl gali mąstyti ir apie laisvę…

Kelionėse po Sūduvos kraštą man įsiminė išdidūs, tvirti ir linksmi žmonės. Ne tik praeities milžinai, bet ir šiandien dirbantys bei kuriantys.

P. Sederevičiaus sodyba Kudirkos Naumiestyje. Šakių r., 2016

Kiekvienai knygai ieškojote rakto, kuriuo bandote „atrakinti“ kraštą. Aukštaitijoje tai buvo dangus ir vanduo, Dzūkijoje – man rodos, žmonės, kaimas. Na, o Sūduvoje?

O, tai labai geras klausimas… Kai dirbu, apie tokius dalykus negalvoju, jie ateina vėliau, sudarant knygą ar net tuomet, kai viskas jau pabaigta.

Gal raktu į Sūduvą galėtų būti žmonių linksmumas, jau minėtas jų atsipūtimas ir kartu turtingumas – tiek išorinis, tiek ir vidinis. Kad ir mano padaryti reportažai iš Derliaus šventės ar Blusų turgaus, kuriuose nematyti vargšų, visi pramogauja, džiaugiasi. Žmonės net keptu avinu ar charčio sriuba vaišinami nemokamai. O kas vaišina? Vietiniai ūkininkai, savo pačių iniciatyva. Sakytum, gal tai ir smulkmena, bet man apie šį kraštą tai daug ką pasako.

Prasmių iškerotas. Jono Basanavičiaus gimtinė. Ožkabaliai, Vilkaviškio r., 2016

Vartant naujausią albumą į akis krinta tai, kad prie nuotraukų kai kur rašote ne tik metus, bet ir mėnesį bei dieną, kada fotografija padaryta. Ar galima sakyti, kad fotografija Jums – tartum dienoraščio rašymas?

Jei atkreiptumėte dėmesį, knygoje žymimos tik dvi konkrečios datos – tai Vėlinės ir Naujieji metai. Abi datos man asmeniškai labai svarbios, abi – virsmo laikas. Aš pats gimiau per Vėlines ir jau dešimt metų šią dieną švenčiu fotografuodamas. Sūduvoje kaip tik pirmas fotografavimas ir buvo per Vėlines, tuomet aplankiau Vinco Mykolaičio-Putino bei palaimintojo Jurgio Matulaičio gimtines.

Tiesa, yra dar kelios datos, tiksliau, šventės – tai Kūčios, Kalėdos, Mindauginės. Jos man irgi labai brangios, todėl visuomet pažymiu ir prie fotografijų, jei tą dieną kažką fotografuoju.

Kaimelio Šv. Arkangelo Mykolo  bažnyčioje. Šakių r., 2016

Tai ir noriu pasakyti, kad fotografavimas Jums yra labai asmeniškas dalykas.

Žinoma. Aš netikiu tais, kurie sako, jog viską daro dėl vaikų, dėl Tėvynės. Aš viską darau asmeniškai, dėl savęs. Man rodos, mes ir kitus mylime egoistiškai. Ir Tėvynę taip pat. Darome, nes tikimės, kad kažkas pasakys „ačiū“. Kaskart viliamės, kad mūsų darbas bus reikalingas kitiems. O pabaigę, prisėsime kartu prie stalo, pasivaišinsime ir bus gera kartu būti. Apsikabinsime, gal padainuosime, gal paraudosime, gal padurnavosime… Viskas iš čia – iš paprasčiausio malonumo būti.

Dangumi pargrįžtantys. Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia, Bartninkai, Vilkaviškio r., 2015

Šiame Lietuvos cikle Jums puikiai dera skirtingi žanrai – portretai, peizažai, architektūros fotografija. Žymiai daugiau ir reportažų, o kai kurie žmonės rodomi ne viena, bet keliomis fotografijomis. Įdomu, kodėl taip?

Mane daug kas žino kaip portretistą, bet  aš, bent jau man taip atrodo, jau seniai išėjau už šio žanro ribų. Tiesa, Julijus Lozoraitis neseniai parašė, kad net mano gamta yra kaip portretai… Pats apie tai nebuvau pagalvojęs, bet dabar matau, kad ir mano nufotografuotos pilys, ir piliakalniai taip pat yra portretai. Ir man tai gražu – viena vertus, niekur nuo savęs nepabėgau, kita vertus – užaugau, nes puikiai jaučiuosi įvairiuose žanruose.

Kalėdos. Gižai, Prienų r., 2015

Prisimenu A. Tarkovskio filmą „Andrėjus Rubliovas“, kai vaikinukas padaro varpą ir prisipažįsta, kad tėvas jam neatskleidė jokios paslapties, kaip padaryti, kad varpas skambėtų… O varpas skamba… Ir man tas pats: niekas neatskleidė paslapties, kaip reikia fotografuoti, esu savamokslis fotografas, neturėjęs net savo mokytojo. Bet jaučiu, kad esu įrankis kažkieno rankose, kažkas veda mane ten, kur reikia būti ir rodo, ką reikia fotografuoti. Štai taip aš ir dirbu…

Kita vertus, evoliucijai reikia savo paties pastangos. Aš žiūriu, ką padariau anksčiau ir galvoju, kaip šį kartą padaryti bent truputėlį kitaip, geriau, įdomiau. Galų gale, ir patys regionai padiktuoja kažką savo, tereikia pamatyti ir atsiliepti į tai. Esu smalsus žmogus, man visuomet rūpi išmėginti tai, ko iki tol dar nežinojau.

Kerėtoja lėkštėmis. Cirko studija „Šypsena“. Šakiai, 2016

Apie Lietuvą šiandien dažnai girdime daug negatyvių, minorinių pasakojimų. Tuo tarpu šiuo savo ciklu Jūs kuriate visiškai kitokią XXI amžiaus Lietuvos istoriją. Koks Jums šiandien yra Lietuvos portretas?

Mane apima siaubas nuo mūsų žiniasklaidos transliuojamų žinių apie Lietuvą. Tai tiesiog baisu. Ar tokia ir yra Lietuvos tikrovė? Tik tokia? Tikrai ne.

Žinoma, kapstantis po purvą negali tikėtis atrasti aukso grynuolį. Nors ir tai įmanoma. Tuo tarpu mūsų žiniasklaida dirba labai tendencingai – jiems svarbu, kad tik blogiau būtų, tada jie turės apie ką diena iš dienos kalbėti. Bėda ta, kad jie pamiršo teigiamus pasakojimus, net nebežiūri į tą pusę.

Šv. Onos atlaidai. Alvitas, Vilkaviškio r., 2016

Bet jei nežiūri televizoriaus, neskaitai negatyvių žinių, užtenka išeiti į lauką, apsižvalgyti aplinkui ir pamatysi, kad gyvenime yra ir kitokių spalvų. Jų apstu mūsų krašte, kiekviename regione. Tokius šviesulius aš ir rodau savo knygose. Tai ne plakatinis grožis, ne transparantas, bet iš pačių žmonių būtinybės gyventi gražiai, puoselėti savo aplinką bei santykius kylantis poreikis. O meilė juk ir prasideda nuo kasdienybės, artimiausios aplinkos. Ką reiškia mylėti Tėvynę? Tai negyva abstrakcija. Tuo tarpu meilė yra labai konkreti, meilės objektas – apčiuopiamas. Mano Tėvynė – tai, visų pirma, mano namai, mano artimieji, mano kalba. Per tai aš save suvokiu ir galiu identifikuoti.

Keliaujant po Lietuvos regionus ir juos fotografuojant, namų sąvoka man gerokai prasiplėtė. Šitiek išvažinėta kilometrų, tiek pamatyta naujų vietų, pritrenkiančių peizažų, įstabiausių dalykų, sutikta fantastiškiausių žmonių… Šiandien visa tai galiu pavadinti savo Namais, kuriuose gera būti…

Mergaitė su vėduokle. Griškabūdis, Šakių r., 2016

Ar dar liko kur plėsti savo Namus?

Taip, į Mažąją Lietuvą… Jau turiu planą, susirašiau svarbiausius žmones, vietoves. Apšilimui kelis sykius buvau išvažiavęs į tą pusę, padariau fantastiškų nuotraukų iš Pagėgių, užšalusių Kurių marių, kaimų. Bandysiu ir į Kaliningrado sritį patekti – ten daug išlikusių mūsų ženklų.

Noriu, kad šių metų pabaigoje knyga apie Mažąją Lietuvą jau būtų. O kai ją vartysite – kad jaustumėte galvą košiantį vėją ir pilną burną smėlio. Gal dar prie knygos reikės pridėti rūkytą žuvį – tai būtų pati tikriausia Mažoji Lietuva… (juokiasi)

Pokalbis iliustruotas A. Aleksandravičiaus fotografijomis iš knygos „Sūduva – terra Sudorum – šviesos išpasakota“.

Fontanas. Lukšiai, 2016
Čia atgyja pamiršti prisiminimai. Rygiškių Jono gimnazija. Marijampolė, 2016 rugsėjo 1-oji,
Išpažinti Šviesą. Pažėrų Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia. Pažėrai, Kauno r., 2016
Šakomis lyg šaknimis – atminties syvais. Piliakalnių piliakalnis. Piliakalniai, Vilkaviškio r., 2015
Žiemos žaidimai. Šakiai, 2016
Davatkynas. Naujasodis, Prienų r., 2016
Pirkinys. Kalvarijos turgus. 2016
Zapyškis, 2016

Ši publikacija parengta pagal projektą „Aštuntoji diena“, kurį remia „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“.

 

2 Comments