Vienas įdomiausių ir netikėčiausių šiuolaikinės alternatyviosios Rusijos muzikos scenos kūrėjų Leonidas Fiodorovas, jau ne kartą su savo soliniais projektais bei legendiniu kolektyvu „Aukcyon“ lankęsis Lietuvoje, išleido naują darbą – albumą „Psalmės“, kuriame, su niekuo nesupainiojama fiodoroviška maniera bei draivu, skamba 6 psalmės.

Skaitytojams siūlome pagal kelis interviu parengtą pokalbį su kompozitoriumi, dainų autoriumi ir atlikėju Leonidu Fiodorovu.

Kas Jus paskatino sukurti albumą „Psalmės“? Gal poeto Anri Volchonskio psalmių vertimai?

Taip, būtent vertimai. Atvirai sakant, tai jau sena istorija – maždaug prieš dvejus ar trejus metus jis pakišo man šias psalmes ir pasiteiravo, ar nenorėčiau prie to padirbėti. Anri pradėjo psalmes versti dar septintajame dešimtmetyje, o vėliau, po insulto, išvertė dar keletą.

A. Volchonskio vertimai skiriasi nuo vertimų iš senosios graikų kalbos. Jo psalmės yra gerokai sunkesnės, čia mažiau žodžių ir net, sakyčiau, vaizdingumo. Keistumas tas, kad tai ir yra senos dainos, neturinčios analogų su tuo, kas dainuojama dabar. A. Volchonskio tekstai visada man labai tiko, todėl jie mane ir domina.

Pradžioje galvojau, kad albume bus daugiau nei šešios psalmės. Bet tam trukdė darbai su grupe „Aukcyon“ bei kiti projektai. Labai brangi man yra ta būsena, kai sugalvojau pirmąją – 62-ąją psalmę ir įrašiau vienu prisėdimu: „Dieve, tu esi mano Dievas, / tavęs aš ieškau, / – mano gyvastis tavęs ilgisi, / mano kūnas tavęs trokšta, – / kaip sausa, pavargusi ir perdžiūvusi žemė“. Neįsivaizduoju, kaip šiuos žodžius kartosiu albumo pristatymo koncertuose. Čia dvelkia tokia ramybe, tokiu viso ko suvokimu… Tai visiškas savęs atsižadėjimas, o drauge ir pakankamai lyriška poezija.

Ar sunku buvo dirbti su šiais tekstais?

Nė kiek. Sunkiausia buvo išrinkti tekstus, nes dauguma psalmių savo dvasia yra labai panašios. Man iš karto pavyko 62 ir 22 psalmės, bet ties kitomis teko nemažai pasukti galvą.

Mano supratimu, visus psalmių tekstus galima suskirstyti į dvisdalis: vienose šlovinamas Viešpats, jos yra linksmos ir pozityvios, o kitos – apie niūrius dalykus, kaip, pavyzdžiui, 62 psalmė. Todėl ir buvo sunku atsirinkti, kol nesupratau, kad yra beprasmiška viską daryti vienodai.

Kol svarsčiau, paraleliai vyko įvairūs kiti projektai, o psalmes teko užmesti. Bet praėjusių metų rugpjūtį įrašiau paskutinę 22 psalmę.

Patiko A. Volchnskio mintis, kad šiais laikais tokių tekstų neįmanoma išgirsti, juolab, sukurti. Ir ne todėl, kad nėra vaizduotės, o todėl, kad nėra laiko…

Savo esme šie tekstai yra ritualiniai. Ar dirbdamas su psalmėmis jutote kažkokį skirtumą nuo to, kaip dirbate su kitais poetiniais tekstais?

Svarbiausia man yra būsena, kai tariamas žodis. Žinoma, viską galima buvo daryti taip, kaip šaus į galvą.

Man rūpėjo išgirsti, kaip šie tekstai gali skambėti skirtinguose variantuose, kaip patys tekstai dera su muzika. Pavyzdžiui, kaip 3 psalmė derės su tokiu „metaliniu“ skambesiu.

Kažkuriuo momentu aš staiga supratau, kad tai visai nesvarbu, nes juk psalmės ir buvo dainos, tik naudojamos kaip maldos.

Tad šis albumas – tai labiau dainos ar maldos?

Kiekviena daina yra malda. Ir pati muzika savo esme yra ritualinė. Aš negalėjau suprasti, kaip toli galiu nueiti nuo įsivaizdavimo apie tai, kas yra psalmės, nes išgirdę šį žodį kiekvienas mato savas prasmes.

O paskui pagalvojau: kodėl jos turi būti tokios, kokias mes įsivaizduojame? Man rūpėjo, kad šis tekstas skambėtų neįprastai, netikėtai, o tuo pačiu ir absoliučiai autentiškai.

A. Volchonskis man pasakė, kad 32 psalmė – tai pats seniausias rašytinis tekstas, kuris yra ant šio svieto. Vargu, ar jį parašė karalius Dovydas. Bet nieko senesnio už jį nėra. Šiam tekstui dabar yra apie 3500 metų. Labai įdomu yra dainuoti tekstą, kuriam šitiek tūkstančių metų ir kuris kažkada taip pat buvo dainuojamas…

Sakykite, ar padėjo Jums įrašuose ir ar padės koncertuose pats karalius Dovydas?

O kaip gi be jo, be karaliaus galvoje? Aš tikiuosi, kad jis ir padainuos su mumis…

Vertėjo pastaba: Stačiatikių tradicijoje ir vakarų bažnyčiose (katalikų, protestantų) psalmių numeracija nesutampa per vieną skaičių. Tai nutiko dėl skirtingų vertimo šaltinių: Stačiatikių bažnyčioje psalmių numeracija yra graikiška, tuo tarpu vakarų bažnyčių tradicijoje sekama lotynų Biblijos vertimais, todėl naudojama judėjiška numeracija. Šiame tekste yra palikta tokia psalmių numeracija, kokią įvardija L. Fiodorovas. Atitinkamai pagal vakarietišką tradiciją, pavyzdžiui, L. Fiodorovo minima 32-oji psalmė mums įprastuose Biblijos vertimuose bus 33-ia, 62-oji psalmė – 63-ia, ir t. t.

Pagal užsienio spaudą parengė Gediminas Kajėnas

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *