Koks atleidimas yra krikščioniškas? Ar svarbu mokėti atleisti sau – galbūt tik tada įmanoma atleisti kitiems? Pokalbis su gydytoju psichiatru Konstantinu Olichovu.

Nuoskaudų, kaltės ir atleidimo temos yra nepaprastai plačios. Galime net sakyti – begalinės. Apie tai prirašyta nepaprastai daug knygų, straipsnių, paskaitų. Tačiau yra keletas esminių dalykų, kuriuos būtina žinoti kiekvienam.

Neatleistos nuoskaudos – skausmingi taškai žmogaus dvasioje

Mums dažnai primenama, kaip svarbu yra atleisti. Tai lyg ir savaime suprantamas dalykas – tuo labiau, krikščionims, kurie itin gerai supranta atleidimo reikšmę. Tačiau kodėl absoliuti dauguma psichoterapeutų klientų problemų susijusi su neatleidimu? Tai trukdo žmogui gyventi ir gilina žaizdas jo širdyje.

Labai dažnai į atleidimą žvelgiame itin formaliai: sakom „aš atleidžiu“, nuoširdžiai to nepadarydami. Apsimetam, kad atleidom, atlikom socialinį ir religinį veiksmą, atitinkantį normas ir taisykles. Ne praduriam pūlinį, o paslepiam jį giliai viduje. Tačiau pūlinys niekur nedingsta. Pats metas išlįsti nuoskaudoms – tai ir yra giliai viduje paslėpti pūliniai, kurių tam tikrą laiką gali ir neskaudėti, tačiau anksčiau ar vėliau jie vis tiek pradeda veržtis, sukeldami uždegimą. Klasikinis pavyzdys: slepiame nuo savęs pačių vaikystės nuoskaudas tėvams (dažniausiai – visiškai pagrįstas). Prie pačios nuoskaudos dar glaudžiai prisišlieja kaltės jausmas dėl nuoskaudos, kuris tampa sunkiau pakeliamas nei pats skausmas. „Juk tėvus reikia gerbti! Kaip galima ant jų pykti?“ Ir mes vėl ir vėl bandome slopinti šią nuoskaudą, nesuprasdami, kad slopinimas ne gydo, o tiesiog nugena problemą giliai į vidų. Tačiau juk gerbimas nereiškia, kad nereikia susigaudyti savo skausmuose ir nuoskaudose.

Beveik kiekvienas žmogus turi neatleistų skriaudų

Susikaupusios nuoskaudos – viena iš dažniausių sutuoktinių tarpusavio santykių problemų, kai šeimyninis gyvenimas pamažu virsta į augantį tarpusavio nuoskaudų gniužulą. Po tam tikro laiko, kai gniužulas pasiekia gigantišką dydį, tai neišvengiamai atveda iki skyrybų.

Tačiau egzistuoja ir pakankamai „keistų“ nuoskaudų, kurių sau neprisipažįsta labai daug žmonių. Apie tau dauguma pasakys: „man tai tikrai negalioja. Tai neįmanoma, žema ir amoralu“. Aš kalbu apie pyktį ant artimųjų už tai, kad jie… mirė. Skamba labai keistai. Tačiau paklauskite savęs: „Ar man neskaudu, kad mane paliko?Ar nepykstu ant tėvų, sutuoktinio, kūdikio, artimo mirusio žmogaus – už tai, kad paliko mane čia vieną, kad savo išėjimu man sukėlė nepaprastai didelį skausmą?“ Protas šauks, jog tai kvailystė, juk artimasis nenorėjo palikti jūsų vieno. Tačiau kai kas labai labai mažas ir nepaprastai nelaimingas jūsų viduje žino, kad nuo teisingų žodžių jam nepasidaro lengviau, kad skausmas ir nuoskauda dar gyvi. Galiu drąsiai sakyti, kad šią nuoskaudą išgyvena absoliuti dauguma žmonių, patyrusių netektį.

Nebijokite prisipažinti

Jei jaučiate didelę nuoskaudą, nebijokite dėl to visų pirma prisipažinti sau. Bet kuris bandymas apeiti nuoskaudą sakant „nieko, viskas normaliai, nejaučiu jokios nuoskaudos“ arba „na, ką jūs – aš seniai atleidau“ tik dar labiau įsuks pačią nuoskaudą iš vidaus. Ne – „man skaudu, man labai skaudu ir negera“. Tik leidę sau tai išgyventi, galime iš nuoskaudos būsenos (akivaizdžios ar užslėptos) išeiti.

Nekaupkite!

Tai labai svarbu. Jei ant kažko supykote, geriau iškart jam tai pasakykite ir pabandykite kartu susitvarkyti su problemomis. Nelaukite, kol sukaupsite penkias, dešimt ar šimtą nuoskaudų. Kuo jų daugiau, tuo sunkiau paskui su jomis susitvarkyti.

Formalus „atleisk – atleidžiu“ be tikro atleidimo neturi prasmės

Ką mes sudedam į žodį „atleisti“? Užmiršti ir vaidinti, kad nieko nebuvo? Taip, kaip anksčiau, džiaugtis žmogumi, kuris sukėlė tau skausmą? Iš psichoterapijos požiūrio taško atleisti – reiškia paleisti. Tai yra – nejausti skausmo, pykčio, įtūžio tam žmogui.

Jei jaučiate, kad kažkokia susikaupusi nuoskauda jus ėda, pasistenkite ją nuoširdžiai paleisti. Taip, tai darbas su savo širdimi. „Viskas, daugiau nenoriu pykti ir įsižeisti, nes tai blogai man, o ne tam, ant kurio pykstu, tai mane gniuždo ir neleidžia gyventi“. Nustokime atleidinėti vien formaliai – tai realiai nepadeda paleisti problemos. Formalus atsiprašau-atleidžiu tiesiog nesuveikia.

Ar atleisti tiems, kurie neprašo atleidimo?

Atleisti. Tik kaip? Ar žodžiai „aš privalau atleisti“ išsprendžia problemą? Ne. Juk kas yra nuoskauda? Tai mūsų reakcija į veiksmus, kurie pataikė į mūsų silpnąją vietą. Tačiau jeigu tiesiog tarsime sau, kad „turime atleisti nuoskaudą“, tai mūsų silpnoji vieta niekur nedings. Mes ir toliau liksime jos įkaitais. O štai jei pasakysim sau, kad norim atleisti, tai teks savyje surasti nuoskaudos, įžeidimo šaltinį. Mums teks surasti tą silpnąją vietą, teks su ja padirbėti. Ir tada nuoskauda dings, nes nebeliks to, ką ją taip spaudžia. Ir mūsų dvasia taps bent šiek tiek laisvesnė.

O jei žmogui nereikia jūsų atleidimo?

Svarbu suprasti, kad už frazės „aš niekada niekieno neatsiprašinėju“ slepiasi kažkoks psichologinis žaidimas. Kodėl žmogus nepripažįsta savo kaltės, kokią jis dėl to patiria naudą? Tad, jeigu tai nėra jums itin artimas žmogus, geriau formalizuokite tolesnį bendravimą su juo. Ne tam, kad jį nubaustumėte, o tam, kad apgintumėte save. O kaip su artimaisiais? Dėl artimųjų mes galime pakovoti, vis ir vis belsdamiesi į jų širdį. Ir – prisibelsdami. Arba… paleisdami, supratę, kad tai jau ne artimasis…

Nebūtina tai pasakyti garsiai, užteks, jei sau tą pripažinsite. Jei žmogus taip pasielgė ne kartą ir ne du ir nepripažįsta, jog tai klaida, vadinasi, gali tai pakartoti vėl ir vėl – ir aš turiu būti tam pasiruošęs. Nejaučiu jam nuoskaudos, pykčio, bet tiesiog žinau, kad tai ir vėl gali atsitikti. Lygiai taip pat, kai ir nejaučiu pykčio audrai, uraganui ar žemės drebėjimui, tačiau kartu suprantu, kad tai man kelia pavojų, ir stengsiuosi kažkaip nuo to apsisaugoti.

Atsiprašyti galima ne vien žodžiais

Nepamirškite, kad yra žmonių, kuriems labai sunku atsiprašyti žodžiais. Gal žmogus ir nenori, kad ant jo įsižeistų, tačiau negali ištarti atsiprašymo žodžių. Tačiau tokie žmonės visu savo elgesiu ir veiksmais stengiasi parodyti, kad buvo neteisūs – taip jie atsiprašo. Manau, kad turime tai laikyti jų atsiprašymu.

Labai svarbu pripažinti, jei buvote neteisus

Kartais jaučiame, kad turime atsiprašyti, nors, galbūt, esame kalti tik iš dalies, o mūsų artimasis atsiprašymą priima kaip tavo pralaimėjimo pripažinimą? Tokiu atveju, greičiausiai, ir vėl turime reikalo su kažkokiais neteisingais tarpusavio santykiais. Kodėl taip bijome, kad mūsų prisipažinimas bus priimtas kaip kapituliacija? Vertėtų susimąstyti, jei iš artimo žmogaus, kaip atsako į atsiprašymą, laukiate frazės „Aha, tu pralaimėjai!“ – ar tai nereiškia, kad jūsų santykiai juda destruktyvia kryptimi? Ar jums reikalingas toks bendravimas? O galbūt tai paskatins iš esmės pakeisti jūsų tarpusavio santykius?

Kiekviena vaikui ir suaugusiajam svarbu mokytis pripažinti savo klaidas. Iš jūsų nereikalaujama, kad prisiimtumėte absoliučiai visą kaltę dėl viso pasaulio. Jei jaučiate, kad dėl kažko esate neteisus, reikia atsiprašyti dėl konkrečių dalykų. Kai nuoširdžiai pripažįstate klaidą ir kartu analizuojate, kodėl taip atsitiko, kaip tai ištaisyti, kaip to nepakartoti ateityje – tai daug efektyviau ir jums, ir aplinkiniams, nei nuolatinis rėkimas: „Aš kaltas, atleisk man, atleisk!“ Sveiki santykiai – tai, kai žmonės stengiasi suvokti situaciją, suprasti, kas tapo konflikto priežastimi ir ištaisyti savo klaidą.

Akmuo ant širdies

Jei kažkada žmogui padarėte kažką blogo, apie ką jis nežino, ir jūs jaučiatės kalti prieš jį, tačiau bijote savo žodžiais žmogų įskaudinti, sugriauti jo šeimą ar gyvenimą, jei situacija jau nepataisoma – atsiprašykite mintyse. Išspręskite problemą be to žmogaus įsikišimo, susitvarkykite patys su savimi. Svarbiausia – nuoširdžiai suvokite ir pripažinkite savo kaltę.

Atminkite: nuoskaudos – nėra neišvengiamos. Su jomis galima susitvarkyti

Tai itin sudėtingas dvasinis darbas – didelis, sunkus ir beveik visada skausmingas. Galbūt ir esama žmonių, kurie gali lengvai atsiprašyti ir atleisti lengvai bei linksmai, tačiau aš savo gyvenime tokių nesutikau nei tarp pasauliečių, nei tarp dvasininkų. Tai sunku, tačiau būtina. Nes jei neįveiksime savo nuoskaudos, tam tikru gyvenimo momentu ji pradės mus naikinti.

Ne su kiekviena nuoskauda galima susitvarkyti pačiam

Tam tikrais atvejais žmogui reikalinga pagalba iš šalies. Kokie variantai? Pavyzdžiui, galite bandyti problemą spręsti kartu su tuo žmogumi, ant kurio pykstate – bet jei tik jis nuoširdžiai pasirengęs jums padėti, pasirengęs kartu su jumis „pavargti“. Jei nepavyksta, galima pagalbos kreiptis į psichiatrą, kuris padės pažvelgti į tai, į ką vienam žiūrėti nepavyksta.

Pagal užsienio spaudą parengė J. Lūžaitė-Kajėnienė

 

 

Comments are closed.