Namai. Tai ne sienos, lubos, durys ar sietynai. Tai ne stalas, kėdė ar nuzulintas virtuvės įrankis, kuriuo ryte atsipjauni duoną. Tai ne fizinė erdvė, ne įprasti, privalomi, mus patvirtinantys daiktai, nors sutikčiau, kad jie – mažytė namų dalis.  Atsiriekdamas duonos, net jei neįsipjauni piršto ir darsyk neįsitikini savo laikinumu, atlieki ritualą – tūkstantmečių palikimą, kurį kasryt kartoja tūkstančiai, jei ne milijonai. Kartoja namuose kaip maldą, mantrą, albą ar tiesiog rytmetinę padėką, kad prabudai, kad esi, kad namai yra kartu su tavimi. Ir kad kvėpuoja kartu.

Gali atsipjauti duonos skladuke, nušnerkštoje komunalinio namo laiptinėje, pasidėjęs ją ant palangės ar prisėdęs ant šaligatvio, o geresniu atveju – parke. Gali krimstelt alkio spaudžiamas beveik bet kur. Ji vis tiek liks duona. Vidiniame žodyne ji arčiausiai žodžių „namai“, „mama“. Ir todėl žodis „duona“ visada bus neišvengiamas žodžio „namai“ sinonimas. Nes jie tai, kas maitina, tai, kas suteikia viltį, tai, kas palaiko ir apšviečia. Tai, kas teikia prieglobstį ir globą. Vieta, kur gali jaustis saugus, saugomas ir pats sergėti.

Namai gali neturėti koridoriaus, jie gali neturėti langų, netgi būti pusrūsyje ar ankštoje, neapšildomoje palėpėje, tačiau jie ir tuomet nepraranda esminio savo dėmens – lieka bene sakrališkiausia žmogaus buvimo vieta. Jie pranoksta tai, ką apibrėžia „vieta“ – tiksli lokacija, kur sukrauti baldai, veikia televizorius, kompiuteris ir iš kur nors – apačios, viršaus ar kiemo – girdisi neišvengiami kaimynų balsai. O daugelio jų butuose kompiuteris yra pagrindinis gyventojas, pretenduojantis pakeisti ir namus, ir žmogiškus santykius.

Skaitmeninės visuomenės, kurioje gyvename, namai, žinoma, yra įvairiopi. Radikaliausių, paromis nunirusių į monitorių gelmes, jie virtualūs, stebimi ekranuose, tačiau ar juose išties galima autentiškai gyventi? Galbūt tegalima žvelgti į skaitmenizuotas chimeras, įsivaizduojant ir, pripažinkime, simuliuojant ir namus, ir gyvenimą? Jie regimi, tačiau nepasiekiami, nepalytimi pirštais kaip horizonte rūkas, slopinantis visas kitas įmanomas perspektyvas. Virtualūs namai – viešas proto kūrinys, kuriame gyvenimas pieštas iš nuliukų ir vienetukų, yra sukonstruotas patogumui, darbui ir žaismei. Gi tikrieji namai tai intymus pasakojimas, besitęsiantis tol, kol esi, kol būsi pasaulyje. Ir tu jų kūrinys ne mažiau nei jie yra tavo.

Mano velionė teta išėjusi į pensiją iš vieno solidaus Lietuvos didmiesčio, kuriame savo komfortišką butą paliko vienuolėms, persikėlė į mažą periferijos miestelį. Persikėlė į savo vaikystės ir savo tėvų namus, kur puvo grindys, visur skleidėsi begalinė buitinė apleistis, o ilgainiui žiemą jai jau būdavo nelengva išeiti į lauką, pašerti šunį, nušluoti apsnigtus kiemo šaligatvius. Žmogui, jau perkopusiam aštuoniasdešimt, buvo ir geliamai šalta ir, neabejoju, nepatogu, tačiau buities negandos, regis, jai visai nerūpėjo. Ji gyveno savo tėvų namuose, ir netgi, giminių nuostabai, toliau padedant jaunesniesiems kaip ir prieš daugelį metų sodino ir kasė bulves, išlaikydama senojo, kažkada intensyvaus ir dinamiško, gyvenimo modelį. Prisiminimai apie namus, manding, jai reiškė daugiau nei kažkur giliai po grindimis naktį šmirinėjančios pelės ar duonos parduotuvė, kurią kopiant į kalną pasiekti reikia daugiau nei valandos. Jos namai buvo ir liko jai esminė gyvybės zona, kai tuo tarpu mano pusbroliams, ar bent jau man, jie buvo senelių namai, kuriuos paskutiniaisiais metais negailestingai apardė laikas. Dabar tie namai virtę metafora, o tetai jie buvo susieti su išėjusiu pasauliu – balsais, istorijom, praeitimi, kuri nuo jos vaikystės ten ir liko. Tas buities chaosas, kuris galėjo pasirodyti atklydėliui nepatrauklus ir stulbinantis – o jame jau daug dešimtmečių gyveno vieniša senutė – jai buvo kosmosas, kaip tobula mozaika, sudėta iš brangių žmonių ir brangių atsiminimų, prieš kuriuos nublanktų bet kokie deimantai ar auksai.

Turėti tokius namus, kokius turėjo mano velionė teta, reiškia turėti visą pasaulį. Jame daiktai, nors ir namų dalis, nėra svarbiausi, tad ten, jei ryte, riekdamas duoną, neduokdie, įsipjausi pirštą, neabejoju, sava tvari erdvė padės jam užgyti. Tokie namai – sauganti vieta, apie kurią svajojo po Antrojo pasaulinio karo namus praradę emigrantai ir tremtiniai. Namai ir Lietuva jiems buvo nepaneigtina sinonimų – Siamo dvynių – pora, o Sibiro barakuose ar grakščiuose Čikagos kotedžuose patirtas benamystės jausmas baisesnis už pačią tremtį.

Duona, kurios atsipjauni ten, svetimybėje, kur tave per jėgą nubloškė likimas, yra kitokia – sprangesnė – nei atsipjautoji namuose, kuriuos susikūrei laisva valia ir savu noru. Tą puikiai suprato mano velionė teta.  Ir visai nesvarbu, kad jos namuose, mano senelių namuose, duoninė jau daug metų buvo gerokai aprūdijus ir netekus pirmykščio baltumo. Vis tiek ji išdidžiai buvo padėta ant mažytėlaitės spintelės greta raudono dujų baliono kaip kuklus, bet nepajudinamas paminklas praeičiai. Nemuziejinis paminklas, nes joje iki pat tetos mirties buvo laikoma duona.

Šis tekstas buvo rašytas G. Morkūno vardo esė konkursui, publikuojamas autoriui leidus.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *