Skelbiame ištrauką iš žurnalistės Giedrės Steikūnaitės knygos „Palestina. Laisvė yra labai graži“ („Alma littera“, 2017). Tai kitoks pasakojimas apie Palestiną, nei mums įprasta matyti ir girdėti iš žinių reportažų. Dvejus metus praleidusi šiame krašte, knygos autorė turėjo galimybę iš arti matyti palestiniečių kasdienybę, išgirsti jų istorijas ir papasakoti mums, kad, kaip pati teigia knygos įžangoje „nesakytume, jog nežinojome…“

***

Betliejuje maratoną bėgi zigzagais, jei tikrai bėgi, ne tik fotoaparatu mosikuoji pro automobilio langą, – keturis kartus tą pačią distanciją pro tuos pačius vaizdus. Kasmet pavasarį, prieš įkaistant orui, Betliejus persirengia sportiniais drabužiais ir bėga, kaip bėga Vilnius, Asunsjonas, Bankokas ar Almata.

Bėga ne dėl medalio ar nuotraukos laikraštyje: bėga dėl žmogaus teisės bėgti, laisvai judėti. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 13-asis straipsnis užtikrina judėjimo laisvę, tačiau okupacijos sąlygomis tokie užtikrinimai lieka dūlėti rūsiuose, kurių niekas niekada nevėdina. Visas sienas, jūrų ir oro uostus kontroliuoja okupantai; be jų leidimo iš savo geto Vakarų Krante į Jeruzalę neužsuksi, o leidimą gauti oi kaip sunku. Kareivis patikros punkte, laikinajame ar nuolatiniame, – viename iš maždaug pusės tūkstančio – reikalaus parodyti dokumentus ir pats vienas nuspręs, praleisti tave ar grąžinti atgal. Todėl savo teisę laisvai judėti žmogus įgyvendina pats: tiesiog pradeda bėgti. Koks įžūlumas!

Aš bėgioti nemėgstu – mano siela pažadėta dviračiui, tačiau judėjimo laisvės idėjos man labai artimos. Visada sakau: kas, jei mūsų protėviai Afrikos žemėse vis dėlto nebūtų sugalvoję pakrutėti iš vietos? Arba jei jiems būtų buvusi primesta dirbtinė sienų, vizų, draudimų sistema? Taip ir būtume likę ten, kur atsiradome; kas žino, gal vietinės hienos būtų mus visus suvalgiusios ir būtume išnykę. Tačiau, protėviams pasijudinus ir įgyvendinus teisę laisvai judėti (dešimtis tūkstančių metų prieš tą teisę įtvirtinant popieriuje ir apkarstant dailiais spaudais), mes pasklidome po visą planetą ir galų gale atsidūrėme šiandieniniame pasaulyje. Taip mintiju prieš susitikdama su Jurgiu pasikalbėti apie Palestinos maratoną.

Džordžas Zeidanas – jo vardo lietuviška versija būtų Jurgis – išstypęs, kaip ir priklauso visiems tikriems krepšininkams. Apie Lietuvą žino šiek tiek – prisimena Šarūną Marčiulionį, apie bėgimo iššūkius – viską. Jis yra vienas iš organizacijos „Teisė judėti“, rengiančios Palestinos maratoną, įkūrėjų. Jurgiui dar nėra trisdešimties, jis gyvena Jeruzalėje ir jam labai patinka bendrauti, nes vienu metu jis gyvai kalba ir su manimi, ir telefonu su dešimčia kitų pašnekovų. Klausiu, ar nepavargsta nuo žmonių. Jis atsako, kad ne, ir toliau energingai šneka. Netyčia atsliūkinusią mintį – gal visgi ir man pabandyti nubėgti kokią nors maratono dalį? – nuveju prisiminusi, kad, tiesą sakant, uždusau kopdama į kalvelę. Tačiau Džordžas moka įkvėpti aplinkinius veiklai.

Palestinos maratonas vyksta Betliejuje pavasarį, atšilus orams.

***

Bėgimas yra pasaulinis dalykas, pritraukiantis daug dėmesio. Maratonai – tai didžiuliai sportiniai renginiai, atviri visiems, ne tik profesionaliems sportininkams. Tarkim, iš keturiasdešimties tūkstančių Beiruto maratono bėgikų maždaug trisdešimt penki tūkstančiai jame dalyvauja vien dėl smagumo. Futbolo varžybose komandos turi vos dvidešimt du žaidėjus, o maratonas yra galimybė dalyvauti paprastiems žmonėms. Ir atpildas už fizinį pervargimą būna džiugus. Būtent todėl, norėdami išreikšti palestiniečių teisę laisvai judėti, pasirinkome maratoną. Bėgimas yra mūsų žinia, būdas pasiekti savo tikslų. Aš pats esu atletas, žaidžiu krepšinį, studijuodamas JAV žaidžiau tenisą universitetų lygoje. Bėgioti pradėjau norėdamas pagerinti savo fizinę būklę.

– Ar pagerinai?

– Tikrai pagerinau.

– O ar galvoje prašviesėja?

– Pabėgiojus – taip. Tačiau kai prisimenu visas mūsų bėdas… Tada galvoje pasidaro sunku.

Mūsiškis maratonas prasidėjo 2012 metais, kai sutikau Signe, kolegę iš Danijos. Ji tuo metu dirbo organizacijoje „Čia ir ten“, skirtoje supažindinti danus su pasauliu. Signe’i Palestina atrodė ypatinga ir jai labai norėjosi daugiau apie mus sužinoti. Mudviem pasikalbėjus kilo idėja, kaip paskleisti žinią apie palestiniečių teisę į judėjimo laisvę ir Izraelio okupacijos mums kišamus pagalius į ratus. Taip atsirado Palestinos maratonas. Valio!

Pirmiausia norime, kad bėgikai dalyvautų profesionaliose lenktynėse: galima bėgti visą maratoną, pusę maratono arba dešimt kilometrų. Pasirenki, kiek tavo kūnas išgali. O bėgdami žmonės patiria mūsų krašto tikrovę ne tuo atsibodusiu, stereotipiniu būdu – ne per konflikto prizmę, kaip paprastai pristatoma Palestina. Pats maratonas kalba apie mūsų gyvenimą: bėgame palei dvi tremtinių gyvenvietes, okupantų pastatytą sieną, karinį patikros punktą; bėgame palei kaimus, kurių žemes Izraelis konfiskavo nelegalių kolonijų statyboms. Toks bėgimas supažindina su Palestinos gyvenimu.

Distancija bėgama palei Betliejų juosiančią Izraelio sieną, atskiriančią miestą nuo Jeruzalės.

Viena svarbiausių mūsų maratono žinučių yra pats maršrutas. Juk žinote: maratonas yra keturiasdešimt dviejų kilometrų ir šimto devyniasdešimt penkių metrų bėgimas. Mūsiškio maršrutas puikiai atskleidžia žmogaus teisę laisvai judėti – tiksliau, tokios teisės trūkumą. Išnaršėme visą Betliejų, bandydami rasti ištisus keturiasdešimt du kilometrus. Tačiau, jei pažįstate šį miestą ir suvokiate, kaip jis ribojamas Izraelio sienos ir nelegalių kolonijų, suprasite, kad tai neįmanoma. Ilgiausias kelias, kurį mums pavyko rasti, yra dešimties kilometrų ilgio. Tad norėdamas nubėgti visą maratoną – beje, pernai aš bėgau su vienu lietuviu – turi tuo keliu sulakstyti keturis kartus. Nuo starto linijos prie Kristaus Gimimo bažnyčios iki Chadero kaimo ir atgal prie starto linijos; vėl iki Chadero kaimo ir atgal. Žmonės turėtų susimąstyti: kodėl taip striuka? Palestinoje norint pabėgioti neužtenka apsiauti sportiniais bateliais: čia turime kruopščiai planuoti, kur bėgti saugu – nėra kareivių, kolonijų, susirėmimų grėsmės. Tad maratono dalyviams ir žiūrovams keliame iššūkį: pamąstykite, kodėl taip yra.

Maratono dalyviai iš užsienio sužino, kokių problemų mums kelia Izraelio okupacija, tačiau kartu išgirsta ir apie problemas, su kuriomis susiduria palestinietė moteris, kuri tiesiog nori pabėgioti. Ji kovoja ne su viena okupacija, ji priešinasi dviem jėgoms.

Turime neformalias grupeles, kurios tris keturis kartus per savaitę treniruojasi Ramaloje, Jeruzalėje ir Betliejuje. Ramalos bėgimo grupę prižiūri itin aktyvi ir užsidegusi jauna moteris. Aš prie jų taip pat prisidedu ir galiu patvirtinti, kad visuomenės požiūris į bėgiojimą – juolab į bėgiojančias moteris – keičiasi. Būtent tam čia ir esame: siekiame ne tik pasitreniruoti, bet ir pakeisti esamą situaciją. O ji gerėja. Pateiksiu jums įrodymų: pirmajame Palestinos maratone iš šešių šimtų dalyvių trečdalis buvo moterų. Antraisiais ir trečiaisiais metais dalyvių skaičius išaugo iki trijų tūkstančių, tačiau moterų procentas išliko toks pat. To mums pavyko pasiekti per tas pasiruošimo maratonui grupeles – jose dabar turime daugiau moterų nei vyrų! Manau, mums pavyko sukurti tinkamą atmosferą, kad moterys jaustųsi laisvai ir saugiai, mėgautųsi bėgimu. Nesvarbu, dėl kokių priežasčių jos bėgioja, – socialinių, sportinių ar tiesiog norėdamos išbandyti ką nors naujo.

Karinis Izraelio bokštas ir siena, už kurios – uždraustoji Jeruzalė.

Siekiame ne tik padėti bėgančioms moterims nebesijausti kvailai, bet ir pakeisti vyrų mąstymą. Kad man nebereikėtų po vieną gaudyti palestiniečių vyrų ir jiems aiškinti: „Privalai suvokti, kad tavo žmona, sesuo ar dukra turi teisę bėgioti.“ Vyras, matydamas savo šeimos moteris bėgant, pradeda suvokti, kad čia nėra nieko baisaus ar nepriimtino. Žinau keletą pavyzdžių, kai žmonės visiškai pakeitė savo mąstymą. Štai vienas vyras ateidavo į kiekvieną treniruotę, bet niekada nepasisakė esąs vedęs. O dabar jau ir jo žmona su mumis bėgioja! Jis suvokė, kad tai yra gerai. Pokyčiai gal ir nedideli, tačiau vis tiek pokyčiai.

Mano nuomone, svarbiausia siekti efektyvumo. Štai pasiekia mus visokie Europos Sąjungos finansuoti projektai, padalija marškinėlių su užrašu „Išmok gerbti moteris“ arba pakabina gatvėje kokį plakatą apie moterų teises. Ar tikrai tokie veiksmai atneša pokyčių? Mano galva, jais kažkas tik pasidaro gražaus pinigo – į tikruosius pokyčius tiesiog nekreipiama dėmesio. Jei stiklinė stovi va šitoj stalo pusėj, valdininkai lengvai gali ją perkelti į kitą nė kiek jos nesudrebinę, tačiau perkels tik už eurus. Ir tik iki stalo vidurio, kad gautų daugiau pinigų likusiam kelio gabalui. Štai taip veikia tokie projektai.

Mūsų iniciatyva yra nemokama. Ji nieko nekainuoja, tereikia atsikelti iš lovos, eiti treniruotis ir padrąsinti kitus. Tai ir yra tikrieji pokyčiai, jie ne popieriniai. Atvažiuoji į Ramalą ir matai mergaites bėgiojant miesto gatvėmis – tai ir yra pokytis. Ir nereikia jokių kalbų: „Ak, negalime imtis to ar ano, nes tai nepriimtina.“ Keliame iššūkį šiai „nepriimtinų dalykų“ kultūrai ir darome tai politiškai teisingu būdu.

Palestinos maratone trečdalis dalyvių yra moterys.

Šeštadieniais bėgioti pradėjome Betliejaus priemiesčiuose, tačiau pamažu artėjame prie miesto centro. Kiekvieną šeštadienį keliuosi pusę šešių ryto. Ar todėl, kad man patinka savaitgaliais anksti keltis? Ne. Darau tai žinodamas, kad mano kolegės bėgikės saugiai ir patogiai jausis tik anksti ryte, kai gatvėse dar nėra gausybės žmonių. Tiesa, pamažu situacija gerėja: kai kuriomis dienomis bėgiojame ir pavakare, tačiau tik saugiose vietose – ten, kur esame visiškai tikri, kad mūsų siekiami pokyčiai visuomenės mąstyme jau įvyko ir prie bėgiojančių moterų niekas nesikabinės. Bandome keisti žmonių sąmonę. Štai su manimi susisiekė du jauni vyrai iš Hebrono, jie nori savo mieste įkurti „Teisės judėti“ bėgikų grupę. Sakau jiems: „Paieškokime Hebrone merginų ir moterų, kurios kartu treniruotųsi.“ Jie man: „Ne, geriau nereikia… Hebrone tai nepriimtina…“ Na, žinot. Atšoviau jiems: „Klausykit, nuo tos dienos, kai pradėjome rengti maratoną, aplink tik tą ir girdėjau: nepriimtina, liaukitės, nesąmonė, nederėtų, negalima… O pažiūrėkit, kiek šiandien esame pasiekę.“

Bėgau visus tris mūsų rengtus Palestinos maratonus. Ir ką – kaskart kirtęs finišo liniją verkiu. Maratonas yra sunkus išbandymas, visiems ir taip aišku. Tačiau bėgti maratoną Betliejuje yra dar sunkiau: keliai vingiuoja aukštyn žemyn, o prie finišo linijos prisiartini dukart. Bėgi bėgi, o pusiaukelėje regi tuos, kurie nubėga pusę maratono: juos jau apkabina draugai, žmonos… Kažkas didžiuojasi savo sūnumi, kažkas dukra, o tu galvoji: „Velnias, man dar liko pusė kelio…“ Štai kaip jaučiuosi kaskart. Tačiau sukdamas paskutinį ratą, antrąkart grįždamas prie finišo linijos, emociškai jaučiuosi ypač stiprus: matau savo darbo vaisius ir jaučiu žmonių laimę. Maratonas yra bene didžiausias profesionalus renginys Palestinoje, Izraelis jo negali pakęsti, nes jis parodo pasauliui kitokią Palestiną. Kviečiame visus: „Atvyk ir sužinok apie mus. Arba tiesiog bėk su mumis, o bėgdamas sužinosi apie mūsų gyvenimą ir kovą.“ Atvykę ir pamatę mūsų kraštą, žmonės mus palaiko: ragauja maisto, stebi gerus ir blogus mūsų įpročius, pažįsta kultūrą, bėgdami laužo savo stereotipus. Mano nuomone, be Kalėdų, maratonas yra svarbiausias Palestinoje vykstantis renginys. Ir ne aš vienas taip sakau, tą kartoja su maratonu visai nesusiję žmonės – merai, ministrai, ambasadoriai, įvairių organizacijų atstovai.

Izraelio „sienos policija“ kartu su kariuomene palestiniečių demonstracijos prieš okupaciją metu.

Izraelio kariuomenė nėra mūsų tiesiogiai užpuolusi. Tiesa, patiriame netiesioginių atakų, – pavyzdžiui, kai kurie mūsų bėgikai neįleidžiami Tel Avivo oro uoste, bėgikams iš Gazos dažnai neišduodami leidimai atvykti į Betliejų, negalime saugiai bėgti savo gimtinės gatvėmis, nes kareiviai gali pasirodyti bet kada. Tačiau paties maratono jie niekada neišdrįso užpulti: žino, kad negali, kad per vėlu, nes turime susikūrę stiprų teigiamą įvaizdį ir pasaulyje apie mus jau žino. Tad nebijau, kad Izraelio kariuomenė mums bėgant ims į mus šaudyti: jie žino, kad taip padarę pasaulio akyse atrodytų labai blogai.

Maratono organizavimas yra sunkus ir nemokamas darbas, tačiau suteikia daug džiaugsmo. Aš čia įsivėlęs nuo pat pradžių ir turiu prisipažinti, kad kartais tampa labai sunku. Pradedu mąstyti: „Kam aš tai darau? Kodėl turiu šeštadieniais keltis pusę šešių ryto? Kodėl tiek daug turiu atlikti ir man niekas už tai nemoka?“ Kartais patiriu labai daug sunkių akimirkų, tačiau, kai regiu savo darbo vaisius, motyvacija sustiprėja. Tikiu tuo, ką darau. Pats įsitikinau, kad teigiami pokyčiai mūsų visuomenėje tikrai vyksta.

Ant sienos aktyvistai iš viso pasaulio palieka vizualias žinutes už laisvę.

Beje, mes nelaukiame rankas sudėję, kol žmonės atvyks susipažinti su mūsų situacija ir idėjomis, – mes ir patys keliaujame, pristatome savo patirtį. Jau lankėmės Danijoje, San Fransiske, Airijoje, Italijoje, Libane, Amane, planuojame daugiau išvykų. Keliaudami pasakojame sutiktiems žmonėms: „Mes, palestiniečiai, mėgstame bėgioti, mums patinka dainuoti, mūsų vakarėliai nuostabūs! Kaip ir bet kuris prancūzas, amerikietis ar lietuvis, mėgstame tuos pačius dalykus.“ Esame tokie patys žmonės. Dalyvaujame kitų kraštų maratonuose, kur bėgame su Palestinos vėliava dėvėdami „Teisės judėti“ marškinėlius. Siekiame pakeisti stereotipus ir susidariusį klaidingą įvaizdį, neva palestiniečiai nieko daugiau neveikia, tik mėto akmenis ir mušasi, kad jie teroristai, nusikaltėliai, kad nemoka linksmintis, neveikia nieko smagaus. Keliaujame ir siekiame parodyti save. Manau, mums tai pavyko. Visi, kuriuos aplankėme, atvyksta ir į mūsų maratoną.

Kuriame tinklus, norime išplėtoti pasaulinį judėjimą, kuris paskatintų tikrus pokyčius. Kai Izraelis bombardavo Gazą 2014 metų vasarą, San Fransiske suorganizavome pagalbos kampaniją, surinkome šešiasdešimt tūkstančių JAV dolerių, kurie buvo pervesti vienai Gazos reabilitacinei organizacijai, už tuos pinigus ji neįgaliems žmonėms dalijo higienos reikmenis karo metu. Per išvykas mezgame ryšius, o keliones finansuojame patys: gaminame ir pardavinėjame marškinėlius, rengiame vakarėlius, žygius, stengiamės paremti vietos bendruomenes tose vietovėse, kurias aplankome. Prieš porą savaičių pėsčiomis žygiavome per Vadi Keltą, nuostabaus grožio slėnį tarp Jeruzalės ir Jericho. Turėjome tris šimtus septyniasdešimt dalyvių ir nuo kiekvieno mums teko po dešimt šekelių (pustrečio euro) pelno. Manote, kad labai smagu? Juk ateina keli šimtai elektroninių laiškų: „Užregistruok mane“, „Atšauk mane“, „Ne, vėl užregistruok“, „Susitinkam starto vietoje“, „Aš pasivysiu jus vėliau, bet jūs manęs palaukit“, „Taip taip“, „Ne ne“… Jokio smagumo. Tie dešimt šekelių, įvertinus galvos skausmą organizuojant tokius renginius, verti bent šimto! Tačiau labai norime, kad mūsų sumanymas augtų ir plėstųsi, todėl sunkiai dirbame, kad tai pasiektume.

Miestiečiams maratonas netrukdo užsiiminėti savais reikalais, nors pagrindinės Betliejaus gatvės uždaromos automobiliams.

Per kitus dvejus metus užsibrėžėme tikslą sukviesti penkis tūkstančius Palestinos maratono bėgikų, išlaikyti tokį patį moterų dalyvių skaičių ir suburti bėgiojimo grupes visoje Palestinoje. Prieš keletą mėnesių lankiausi Gazoje, ten įkūrėme grupę. Palestinietės merginos bėgioja Gazoje. Žinote, kaip? Joms bėgant paplūdimiu, šeima šalia iš lėto važiuoja automobiliu, stebi jas visus dešimt kilometrų. Pats savo akimis mačiau. Tėtis vairuoja, greta sėdi mama, galinėje sėdynėje – brolis. Kremta keptas bulvytes, pro langą stebi dukrą ar seserį, iš veidų matyti, kad labai ja didžiuojasi. Visapusiška apsauga itin konservatyvioje aplinkoje. Taip jie pritaiko savo norus prie esamų sąlygų – ir vis tiek pasiekia savo tikslą.

Privalome patys imtis veiklos, kuri atneš pokyčių mūsų gyvenime.

Maratonas yra vienas svarbiausių tarptautinių Palestinoje vykstančių renginių.

Gatvių pavadinimai

Kaip žmogui susigaudyti gatvėse, jei niekas nežino jų pavadinimų? Jie sukabinti ant dailių mėlynų lentelių, tačiau niekas jomis nesivadovauja ir nepasitiki. Tad jei reikia surasti kokį biurą ar pastatą, orientuojamasi pagal aplinkines įdomybes; Ramaloje tai – prabangūs viešbučiai  arba didesni prekybos centrai. Kadangi aš juose paprastai nesilankau, tai dažnai suku ratų ratais, kol iškvotusi praeivius randu, ko ieškojusi.

– Kur tokia ir tokia gatvė?

– Ten, šalia „Bravo“ parduotuvės.

O kodėl ne šalia bibliotekos ar parko? Nes biblioteka tuščia, o parko nėra.

Jei atsidarai „Google“ žemėlapių paieškos sistemą, Palestina joje neegzistuoja. Visa arabų erdvė joje yra pilka plynė. Džiaukis, jei rasi pažymėtą bent pagrindinę miesto gatvę. Tačiau nelegalios Izraelio kolonijos šiuose internetiniuose žemėlapiuose sužymėtos iki smulkmenų. Primena Vokietijos Demokratinės Respublikos spausdintus padalyto Berlyno žemėlapius, kuriuose švytėjo tik komunistinis Rytų Berlynas, o už sienos – pilka dykuma, tarsi vakarinės miesto dalies niekada ir nebūtų buvę. Ar kas nors jais tikėjo?

Trink, trink – ir išsitrins.

Palestiniečiai turi išsileidę savo Vakarų Kranto miestų žemėlapių, jų galima aptikti turistų informacijos centruose. Tik jie dažnai tokie netikslūs, kad verčiau kamantinėti vargšus praeivius.

Trink, trink – ir išsitrins.

Straipsnis iliustruotas Giedrės Steikūnaitės nuotraukomis

2 Comments

  1. Čia tik ištraukos apie maratoną.Teko būti Palestinoje, Beatliejuje, pabendrauti su tenai gyvenančiais .Paliko labai gerą įspūdį, ypač jų nuoširdumas, svetingumas ir pasakiško skonio „virtuvė“…

    • Palestinos žmonės išties labai svetingi ir nuoširdūs. O maratonas vyksta balandžio pradžioje – nuvykę dar spėsite kartu pabėgioti!

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *