Diagnozė: ūmus žaidimų nepakankamumas

Tradiciškai, mokymasis ir žaidimai laikomi priešingais užsiėmimais, tačiau, jei susimąstytume, suprastume, kad jie tiesiogiai susiję vienas su kitu. Šiandien vaikams lieka vis mažiau laiko žaisti, nes jau nuo ankstyvojo amžiaus pradedami lankyti įvairūs būreliai, užsiėmimai, pradedama mokytis. Kodėl tai nėra naudinga ir kuo tai gresia ateityje, svarsto psichologas, Bostono koledžo profesorius Piteris Grėjus (Peter Gray).

Mano vaikystėje, 1950-aisiais, mokytis buvo galima dviem būdais: mokykloje (beje, ji atimdavo gerokai mažiau laiko, nei šiuolaikiniams vaikams) ir taip vadinamojoje „kiemo gaujoje“. Kiekvieną dieną po pamokų mes su draugais susitikdavome kieme ir žaisdavome iki sutemų, taip pat ir per atostogas, išeigines.

Tradiciškai manoma, kad vaikai mokosi mokykloje, o žaidimai – tai poilsis nuo mokymosi. Tačiau galimas ir alternatyvus požiūris: žaidimas – tai ir yra mokymasis. Žaisdami vaikai įgyja svarbiausios gyvenimiškos patirties, kurios neišmoks jokioje mokykloje.

Tarp mūsų būdavo skirtingo amžiaus vaikų, ir mes turėjome laiko viskam: spėdavom ištyrinėti mus supantį pasaulį, panuobodžiauti ir atrasti vaistų nuo nuobodulio, patekti į pasalą ir iš jos išsikapstyti, svajoti, užsiimti savo hobiu, skaityti komiksus ir knygas ne iš mokyklinės programos… Tai, ko išmokau vadinamojoje „kiemo gaujoje“, suaugus, pasirodė, buvo žymiai naudingiau nei pamokos mokykloje. Manau, kad mano draugai laikosi tokios pačios nuomonės.

Tačiau pastaruosius 50 metų vaikų žaidimai tampa vis labiau apriboti. Howardas Chudacoffas savo knygoje „Žaidžiantys vaikai: amerikietiška istorija“ (2007) XX amžiaus pirmąją pusę įvardija kaip auksinę žaidimų laisvei. Nuo 1900 metų vaikai vis mažiau buvo išnaudojami darbui – tad jiems atsirado daug laisvo laiko. Tačiau maždaug nuo 1960-ųjų ši laisvė pamažu ir patyliukais suaugusiųjų buvo vis labiau ribojama ir didinamas laiko, skirto mokymuisi mokykloje ir ruošiant pamokas, intervalas.

Dar daugiau – iš vaikų pradėta atiminėti ir popamokinė laisvė. Vietoj žaidimų lauke atsirado sporto ir kiti būreliai, kuriems vadovauja suaugusieji. Tėvai pradėjo vis labiau jaudintis dėl savo vaikų ir mažiau leisti žaisti į lauką vieniems, be priežiūros. Žinoma, visi šie pokyčiai buvo nulemti tam tikrų priežasčių, tačiau galiausiai nutiko taip, kad vaikams beveik nebeliko laiko žaisti ir tyrinėti pasaulį savarankiškai.

Apribojus laisvę žaisti, padidėjo vaikų psichikos sutrikimų. JAV jau daugiau kaip 60 metų atliekamos medicininės apžiūros dėl moksleivių polinkio į depresiją. Rezultatų analizė nedžiugina: pastebimas stabilus tokių sutrikimų augimas. Nuo 1950-ųjų šis skaičius išaugo 5-8 kartus. 15-24 metų vaikų ir jaunimo savižudybių skaičius išaugo daugiau nei du kartus, o iki 15 metų – daugiau nei 4 kartus.

Manau, kad tai, jog vaikai vis mažiau žaidžia, lemia ir empatijos lygmens kritimą bei vis didėjantį narcisizmą. Empatija – tai gebėjimas ir noras pažvelgti į situaciją kito žmogaus akimis, pajusti tai, ką jaučia kitas. Narcisizmas susijęs su perdėta savimyla, kuri didina nejautrumą kitam ir negebėjimą kurti emocinius ryšius.

Vaikai negali socialinių įgūdžių ir vertybių įgyti mokykloje, nes mokykla – autoritarinė terpė, skatinanti konkurenciją, o ne kooperaciją.

Manau, jog empatijos nebuvimas ir narcisizmas – tiesioginės socialinių žaidimų apribojimo pasekmės. Vaikai negali socialinių įgūdžių ir vertybių įgyti mokykloje, nes mokykla – autoritarinė terpė, skatinanti konkurenciją, o ne kooperaciją. Mokymasis ir žaidimai – tai natūrali priešprieša. Tradiciškai manoma, kad vaikai mokosi mokykloje, o žaidimai – tai poilsis nuo mokymosi. Tačiau galimas ir alternatyvus požiūris: žaidimas – tai ir yra mokymasis. Žaisdami vaikai įgyja svarbiausios gyvenimiškos patirties, kurios neišmoks jokioje mokykloje.

Kodėl žaidžia visų žinduolių jaunikliai? Kodėl jie žaidimams eikvoja savo energiją, o kartais dėl to net patenka į mirtiną pavojų? Šiuo klausimu domisi psichologai evoliucionistai.

Žmogus – daugiausia žaidžianti biologinė rūšis.

Pirmasis, kuris į problemą pažvelgė į Darvino teorijos pusės, buvo vokiečių filosofas ir psichologas Karlas Groosas. Knygoje „Gyvūnų žaidimai“ (1898) jis tvirtino, kad žaidimas atsirado natūralios atrankos proceso metu kaip įgūdžių ugdymo priemonė, kuri būtina išgyvenimui ir rūšies pratęsimui. Ši teorija paaiškina, kodėl jaunikliai žaidžia daugiau nei suaugę gyvūnai. Antroji Grooso knyga vadinosi „Žmonių žaidimai“ (1901). Mokslininkas pastebi, kad žmonėms tenka išmokti gerokai daugiau dalykų nei gyvūnams. Be to, žmonės įsisavina ne tik bendruosius įgūdžius (pvz., ėjimas, bėgimas), bet ir specifinius, priklausančius nuo kultūros (tarkim, medžioklė ar žvejyba). Todėl žmogus – daugiausia žaidžianti biologinė rūšis.

Šiandien susiformavęs reikalavimas, kad mokyklos geriau paruoštų vaikus gyvenimui. Tačiau kaip? Ar mums reikia vien specialistų, kurie tepadėtų geriau įsiminti teisingus atsakymus? Ar iniciatyvių žmonių, kurie keltų naujus klausimus, ieškotų atsakymų, kritiškai ir kūrybiškai mąstytų. Deja, bet šiandien dauguma mokyklų nemoko pastarųjų įgūdžių.

Jau apie 20 metų JAV, Anglija ir Australija stengiasi perimti Japonijos, Kinijos ir Pietų Korėjos ugdymo modelį. Šiose šalyse moksleiviai mokyklose praleidžia daugiau laiko ir todėl geriau išlaiko tarptautinius testus.

Deja, pamirštama, kad šis modelis, vis dėlto, daugelyje šalių absoliučiai nepasiteisino. Minėtųjų Azijos šalių absolventai geriau išlaiko testus, tačiau jų kūrybinis mąstymas gerokai menkesnis, be to, jie nejaučia tikro susidomėjimo mokymusi ir žiniomis. Kadangi visą savo laiką moksleiviai skiria mokymuisi, nebelieka laiko kūrybinei saviraiškai, iniciatyvumui, fizinių ir socialinių įgūdžių lavinimui. Kitaip tariant, jie laiko žaisti beveik neturi.

Nuo 1984 metų JAV atliekami tyrimai rodo, kad moksleivių kūrybiniai rodikliai vis silpsta. Ypatingai tai liečia kūrybinį mąstymą, kuris tikrinamas Torenso testais. Džordžijos universiteto profesorius Markas Runco tvirtina, kad šis rodiklis apie ateities žmogų pasako žymiai daugiau nei IQ testai, pažymiai ar klasiokų atsiliepimai.

Kūrybos išmokyti neįmanoma. Galima tik kurti sąlygas kūrybiškumui vystytis. Vaikams kūrybiškumas būdingas iš prigimties. Didieji menininkai ir genijai – yra tie, kuriems pavyko ir suaugusiems išsaugoti šią vaikystės savybę.

Kūrybos išmokyti neįmanoma. Galima tik kurti sąlygas kūrybiškumui vystytis. Vaikams kūrybiškumas būdingas iš prigimties. Didieji menininkai ir genijai – yra tie, kuriems pavyko ir suaugusiems išsaugoti šią vaikystės savybę. Einšteinas, nekentęs mokyklos, savo pasiekimus teorinėje fizikoje ir matematikoje laikė kombinuoto žaidimo pasiekimu. Daugybė tyrimų ne kartą patvirtino, kad kūrybiškumas pasireiškia tada, kai žmogus įtrauktas žaidimo dvasios, kai į užduotį žvelgia kaip į žaidimą, pramogą.

Harvardo verslo mokyklos psichologė Teresa Amabail savo knygoje „Kūryba kontekste“ (1996) rašo, kad bandymas pakelti kūrybinį potencialą su skatinimo ar varžymosi sistemų pagalba duoda atvirkščią efektą. Sunku reikšti kūrybiškumą, kai nuolatos turi galvoti apie kitų nuomonę. Šiuolaikinėje mokykloje vaikus nuolatos vertina, todėl ši vieta absoliučiai netinka kūrybiškumo vystymui.

Gebėjimas bendrauti su kitais žmonėmis – svarbiausias įgūdis, būtinas laimingam gyvenimui. O dauguma žaidimų juk turi socialinę prigimtį. Todėl būtent žaidimai yra efektyviausias mokymo(si) instrumentas, nes vaikai juose žaidžia savanoriškai.

Jei vaikui kažkas nepatinka, jis gali išeiti. Tačiau, jei jis nori žaisti su kitais, teks aktyviai tartis, ieškoti kompromisų ir nusileisti. Vaikai, žaisdami „namus“ žymiai daugiau laiko skiria vaidmenų pasidalinimui, nei pačiam žaidimui, spręsdami, kas bus mama, kas – tėtis, o kas – vaikas.

Kad patirtum malonumą žaisdamas socialinius žaidimus, turi būti pakankamai atkaklus, bet ne despotiškas. Auksinė socialinių žaidimų taisyklė: su kitais elkis taip, kaip norėtum, kad būtų elgiamasi su tavimi. Nors, tiesą sakant, viskas šiek tiek sudėtingiau: su kitais elkis taip, kaip jie norėtų, kad su jais būtų elgiamasi. Tam reikia įsijausti į kito žmogaus poziciją, pažvelgti jo akimis. Tokie principai veikia ir gyvenime. Socialiniuose žaidimuose vaikai šių įgūdžių mokosi. Be to, socialiniai žaidimai moko, kaip susitvarkyti su neigiamomis emocijomis – tarkim, baime ir pykčiu. Zoologai tvirtina, kad vienas svarbiausių gyvūnų žaidimo tikslų – išmokyti jauniklius tiek emociškai, tiek fiziškai susitvarkyti su nepaprastomis situacijomis. Dauguma jauniklių, žaisdami patys pakliūva į pavojingiausias situacijas. Jie bėgioja skardžiais, šokinėja iš medžių.

Vaikai, žaisdami „namus“ žymiai daugiau laiko skiria vaidmenų pasidalinimui, nei pačiam žaidimui, spręsdami, kas bus mama, kas – tėtis, o kas – vaikas.

Vaikai daro tą patį, sukeldami tėvų siaubą. Žaidžiant, vaikams gali ir įtūžis sukilti, jei kažkas tiesiog pastūmė. Tačiau vaikai, kurie nori ir toliau žaisti, žino, kad šį įniršį reikia kontroliuoti. Isterijos kartais suveikia su tėvais, bet ne su žaidimų draugais.

Mokykloje už vaikus labai daug ką nusprendžia suaugusieji. Žaisdami vaikai patys priima sprendimus ir tvarkosi su problemomis. Tai suaugusiems atrodo, kad vaikai yra silpni. Žaisdami vaikai – stiprūs ir nepriklausomi. Žaisdamas vaikas mokosi būti suaugęs, atsakingas, kontroliuoti savo elgesį.

Isterijos kartais suveikia su tėvais, bet ne su žaidimų draugais.

Ribodami vaikų žaidimus ir laiką žaisti, mes trukdome jiems pasirengti gyvenimui. Deja, galime sulaukti itin liūdno rezultato – priklausomybės jausmo ir prislėgtumo, nerimo, depresijos, narcisizmo ir kūrybinių gebėjimų praradimo.

Pagal užsienio spaudą parengė J. Lūžaitė-Kajėnienė