2017 m. sausio 24 dieną šis tekstas pelnė XIII Don Kichoto žurnalistikos premiją už geriausiai parašytą darbą XXXIV Ispanijos Karaliaus premijų ceremonijoje. Apdovanojimą teikia Ispanijos naujienų agentūra EFE ir Ispanijos Tarptautinės kooperacijos bei vystymosi agentūra. Šis tekstas buvo skelbtas iliustruotame Vocento leidėjų grupės dienraščių priede „XL Semanal“ 2015 m. rugsėjo 13 dieną.

 Jo autorius Arturo Pérez-Reverte yra leidėjas ir vienas iš klubo Zenda, jungiančio rašytojus, žurnalistus, leidėjus ir skaitytojus, steigėjų. Rašytojas gimė Kartagenoje (Cartagena, Ispanija) 1951 m. Dvidešimt vienerius metus dirbo karo korespondentu. Įvairiose šalyse yra parduota daugiau nei 15 milijonų jo romanų egzempliorių, nemažai jų buvo ekranizuoti. Šiuo metu jis daugiausia laiko skiria literatūrai, jūrai ir plaukiojimui; yra Ispanijos Karališkosios Akademijos narys.

 376 metais po Kristaus prie Dunojaus pasienio prisistatė neaprėpiama daugybė vyrų, moterų ir vaikų. Tai buvo gotai pabėgėliai, kurie ieškojo prieglobsčio traukdamiesi nuo Atilos ordų. Dėl įvairių priežasčių – taip pat ir dėl to, kad Roma jau nebuvo tokia, kaip senais laikais – jiems leido įeiti į imperijos teritoriją, nepaisant to, kad, skirtingai nuo ankstesnių imigrantų bangų, šitie nebuvo išnaikinti, pavergti ar pajungti, sekant ano meto papročiu. Praėjus keliems mėnesiams šie pabėgėliai įsitikino, kad Romos imperija nėra rojus, kad jos valdytojai yra silpni ir korumpuoti, kad nėra turtų ir maisto visiems, ir kad neteisybė ir gobšumas suleido į juos dantis. Taigi, praėjus dvejiems metams po to, kai jie persikėlė per Dunojų, šitie patys gotai Adrianapolyje nužudė imperatorių Valentinianą ir sutriuškino jo kariuomenę. O po 98-erių metų jų anūkai nuvertė nuo sosto Romulą Augustulą, paskutinį imperatorių, ir likvidavo kas dar buvo likę iš Romos imperijos.

Tiesiog viskas jau buvo, įvyko. Kitas reikalas, kad mes apie tai pamiršome. Kad neatsakingi valdantieji ištrynė laikmenas, kurios mums būtų padėjusios susigaudyti. Kiek tik siekia atmintis, vienos tautos užėmė kitas iš bado, iš ambicijos ar spaudžiamos kitų, kurie užėmė ir skriaudė juos pačius. Ir visi iki labai nesenų laikų gynėsi ir laikėsi vienodai: peiliais pasitikdavo įsiveržėlius, grobdavo jų moteris, parduodavo į vergiją jų vaikus. Ir taip gyvendavo kol Istorija padėdavo ant jų tašką, užleisdama vietą kitoms imperijoms, kurios savo ruožtu, atėjus saulėlydžiui, patirdavo tokią pat dalią. Ir tai, ką vadiname Europa ar Vakarais (imperija, paveldėjusi sudėtingą civilizaciją, įsišaknijusią Biblijoje ir Talmude bei giminingą Koranui, suvešėjusią Viduramžių Bažnyčioje ir Renesanse, ir įtvirtinusią žmogaus teises ir laisves Švietime ir Prancūzijos revoliucijoje), šiandien susiduria su ta problema, kad viskas – Homeras, Dantė, Servantesas, Šekspyras, Niutonas, Volteras – turi garantinį laiką, ir vyksta išpardavimas dėl nugriovimo (angl. demolition sale). Nes ji nepajėgia išstovėti. Apsiginti. Ji viso labo turi pinigų. O pinigai palaiko tik kurį laiką, ne daugiau.

Mokame už savo nuodėmes. Komunistinių režimų išnykimas ir karas, kurį skystaprotis Jungtinių Valstijų prezidentas užvirė Viduriniuose Rytuose siekdamas įtaisyti vakarietišką demokratiją vietovėse, kur žodžiai Islam ir Rais – religija, sumišusi su gentinėmis lyderystėmis– daro demokratiją sunkiai įmanomą, pastatė katilą ant ugnies. Krito centurionai, kurie saugojo mūsų sienas – jie irgi buvo barbarai, kaip ir visose imperijose. Visi šitie centurionai buvo niekšai, bet tai buvo mūsų niekšai. Kai jų neliko, sienas užtvindė viltį praradusių žmonių bangos, avangardas moderniųjų barbarų – istorine šio žodžio prasme – kurie šuoliuoja iš paskos. Taip atsidūrėme akistatoje su situacija, kuri mums yra nauja, bet iš tiesų ji – sena kaip pasaulis. Tokia situacija yra istorinė neišvengiamybė, nes atsidūrėme kaip tik ten, kur atsidurdavo visos imperijos, nepajėgiančios kontroliuoti migracijos bangų, iš pradžių taikių, o vėliau agresyvių. Imperijos, civilizacijos, pasauliai, kurie dėl savo silpnumo buvo nugalėti, transformavosi arba išnyko. Ir tie keli centurionai, kurie šiandien dar yra likę prie Reino ar Dunojaus, jau pasmerkti. Jiems paskelbė nuosprendį mūsų egoizmas, mūsų veidmainiškas geruoliškumas, mūsų istorinis neišmanymas, mūsų bailus nekompetentingumas. Anksčiau ar vėliau – ir dėl to, kad toks yra gamtos dėsnis – tiesiog norėdami išlikti, šie paskutiniai centurionai galiausiai pereis į barbarų pusę.

Tai ar suprasime galų gale: mes nelaimėsime šios kovos, šio karo mes nelaimėsime. Jau neįmanoma. Mūsų pačių socialinė, religinė, politinė dinamika to neleidžia. Ir tie, kurie stumia gotus stovėdami už jų nugaros, tai žino. Tie, kurie anksčiau stabdė ir vienus, ir kitus mūšio lauke, pjaudami galvas ištisoms tautoms, jau nebegali to daryti. Mūsų civilizacija, laimei, nepakenčia tokių žiaurybių. Bloga naujiena yra tai, kad mes persistengėme spausdami stabdį. Europos visuomenė dabar reikalauja iš savo kariuomenių, kad jos būtų nevyriausybinės organizacijos, o ne karinės pajėgos. Kiekvienas jėgos veiksmas – nors tik jėga gali varžytis su kai kuriomis Istorijos dinamikomis – atmetamas vos pasiūlytas, ir netgi Hitleris šiandien rastų Vakarus mažiau pasiryžusius pasipriešinti jam ginklu, nei juos rado 1939. Bet kokį veiksmą prieš gotų stūmėjus tuoj sukritikuoja pacifistų grupės, ir jų pasipriešinimas yra tiek pat ideologiškai teisėtas kiek istoriškai nerealistinis. Tikrovę ir jos pasekmes pakeičia demagogija. Reikšminga detalė: žvalgomosios operacijos Viduržemio jūroje rengiamos ne tam, kad sustabdytų imigraciją, bet tam, kad padėtų emigrantams saugiai pasiekti Europos krantus. Galiausiai viskas yra vienas neaprėpiamas ir neišvengiamas prieštaravimas. Mūsų laikų pilietis yra geresnis nei prieš keletą amžių ir netoleruoja tam tikrų neteisybių ir žiaurybių. Tokia istorinė poveikio priemonė kaip perrėžti gerklę, laimei, jau lieka atmesta. Ir gotai negali būti išžudyti. Žmonijos laimei. Imperijos nelaimei.

Visa tai veda prie klausimo esmės: Europa – ar kaip norėsime vadinti šią jaukią aplinką iš teisių ir laisvių, ekonominės ir socialinės gerovės – yra pagraužta iš vidaus, ir jai kyla grėsmė iš išorės. Jinai nei moka, nei gali, nei nori, o gal net ir neturi gintis. Išgyvename absurdą, kai gailimės barbarų, ir net jiems plojame, ir tuo pat metu norime, kad mūsų patogus gyvenimas liktų nepaliestas. Tačiau viskas nėra taip paprasta. Gotai ir toliau vyks pas mus bangomis, užlies sienas, kelius ir miestus. Jie turi tam teisę, ir dar turi kaip tik tai, ko neturi Europa: jaunystę, jėgą, ryžtą ir alkį. Kai taip atsitinka, lieka nedaug alternatyvų, jos irgi yra istorinės: jeigu atvykėlių nedaug, jie integruojasi į vietinę kultūrą ir ją praturtina. Jeigu jų daug, ją perkeičia arba sugriauna. Ne per vieną dieną, žinoma. Imperijų griuvimas trunka šimtmečius.

Tai mus atveda prie klausimo šerdies: kaip įkurdinti imperijos viduje gotus kai jų per daug. Konfliktai, kuriuos sukelia jų artumas. Teisės, kurias jie gauna ar turi gauti, ir – teisinga ir logiška – turi teisę jomis pasinaudoti. Tačiau nei Romos imperijos, nei dabartinės Europos buvo ar yra tiek, kad užtektų visiems: nei darbo, nei maisto, nei ligoninių, nei jaukių būstų. Be to, net ir jautriaširdžiai vienaip gailisi pabėgėlio pasienyje, matydami, kaip motina su vaiku veržiasi per vielinę tvorą ar skęsta jūroje, ir kitaip kai mato, kaip jie su jų lūšnomis įsikuria greta jo namo, sodo ar golfo lauko, ir kaip jie kartais sukčiauja, kad sudurtų galą su galu visuomenėje, kur fėjų krikštamočių stebuklingos lazdelės sulūžo, o smailios kepurytės susiraukšlėjo. Visuomenėje, kurioje ne visi – ir kuo toliau tuo mažesnė dalis – galime gauti tai, ko trokštame. Taigi, aiškiau nebūna. Atsiranda rajonai, miestai, kurie pamažu virsta parako statinėmis su įsmeigtu dagčiu. Vienur ir kitur kartais jis užsidegs, nes ir tai yra istoriškai neišvengiama. Ir ypač Europoje, kur intelektualinis elitas nyksta, uždusintas vidutinybės, o visokios pakraipos – priklausomai nuo to, iš kur pučia vėjas – beraščiai ir populistai politikai užsėda valdžią. Galiausiai bus griebtasi paskutinės priemonės: tai yra griežtesnė ir labiau kontroliuojanti policija, akstinama tų, kurie turi ką prarasti. Tai gimdys naujus konfliktus: nuskriaustieji, reikalaujantys to, ko trokšta, įpykę piliečiai, represijos ir sąskaitų suvedinėjimas. Nepraeis daug laiko, ir visoje Europoje prisidaugins smurtingų ksenofobiškų grupių. Ir daugelis iš praradusiųjų viltį pasirinks smurtą tam, kad išbristų iš bado, priespaudos ir neteisybės. Taip ir dalis romiečių – ne visi gi buvo barbarai – padėjo gotams plėšti miestą, norėdami jiems įsiteikti ar savo iniciatyva. Jokia pax romana neneša visiems tos pačios naudos. Ir nėra jokio būdo Istorijai sustabdyti. „Turi būti koks nors [problemos] sprendimas“, šūkauja laikraščių vedamieji, žiniasklaidos diskusijų dalyviai ir piliečiai, nepajėgiantys to suprasti. Nes niekas mokyklose nepaaiškina, kad Istorija yra ne išsprendžiama, bet išgyvenama. Daugių daugiausiai ją galima perskaityti ir išstudijuoti, kad užkirstume kelią fenomenams, kurie niekuomet nėra nauji, nes Žmonijos istorijoje nauja dažnai yra užmiršta [sena]. Tik mes pamiršome, kad ne visuomet egzistuoja sprendimas, kad kartais neišvengiamai būna taip kaip būna, nes toks gamtos dėsnis: kiti laikai, kiti barbarai. Išliks daug senųjų dalykų, susimaišiusių su naujais, bet Europa, kuri apšvietė pasaulį, yra pasmerkta mirti. Gal bėgant laikui ir vykstant maišymuisi susikurs kitos imperijos, geresnės už šitą, tačiau nei Jūsų, nei manęs ten nebus, kad tuo įsitikintume. Mes išlipame sekančioje stotelėje. Ir važiuojant šiuo maršrutu galima daryti du racionalius dalykus. Galima rinktis nuskausminančią paguodą, tai yra, ieškoti paaiškinimo moksle ir kultūroje; ne tam, kad sustabdytume tai, kas vyksta –tai neįmanoma –, bet kad bent jau suprastume, kodėl viskas eina šuniui po uodega. Kaip tas romietis, kurį mėgstu įsivaizduoti stovintį giedru veidu prie savo bibliotekos lango kol barbarai plėšia Romą. Nes supratimas visada padeda priimti. Ir ištverti.

Antras racionalus dalykas, mano manymu, būtų paruošti jaunimą, rūpinantis jų vaikais ir anūkais. Kad jie blaiviai, drąsiai, žmogiškai ir su sveika nuovoka pasitiktų artėjantį [kitokį] pasaulį. Kad prisitaikytų prie neišvengiamybės, išsaugodami ką gali iš gerų dalykų, kuriuos nykstantis pasaulis paliks po savęs. Duoti jiems įrankius, kad išgyventų tokioje aplinkoje, kuri tam tikrą laiką bus chaotiška, smurtinga ir pavojinga. Kad kovotų už tai, kuo tiki, arba kad susitaikytų ir priimtų neišvengiamybę, tik ne iš kvailumo ar skystumo, bet blaiviai apsvarstę. Su intelektualia ramybe. Tam, kad jie taptų tuo, kuo nori ar gali tapti: padarykime, kad jie mąstytų kaip graikai, kovotų kaip trojiečiai, ir – jei ateis tokia akimirka – sąmoningai rinktųsi savižudiškai didžiuotis kaip romėnai. Padarykime, kad jie būtų vieninteliais išlikę gyvi [angl. survivors] mišrūnai, pasiryžę be kompleksų stoti akistaton su nauju ir geresniu pasauliu; tačiau nekvailinkime jų pigia demagogija ir Walto Disnėjaus pasakaitėmis. Jau laikas, kad mokyklose, šeimose, gyvenime kalbėtume su savo vaikais žiūrėdami jiems tiesiai į akis.

Iš ispanų kalbos vertė Jūratė Micevičiūtė

Tekstą originalo kalba skaityti čia:

http://www.zendalibros.com/los-godos-del-emperador-valente/

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *