Kartą vienam žmogui teko leistis į ilgą kelionę. Toli gražu ne viskas jos metu buvo sklandu. Ne kartą ir ne du keliautojas pasijuto paklydęs, nes kryžkelėje, kurių kelyje pasitaikė daugybė, pasirinko ne tą kelią. Prie kai kurių kryžkelių rodyklėse buvo kažkas prirašyta, bet raidės buvo mažos, liejosi, ir keliautojui teko pasikliauti tik savo nuojauta. Ne kartą teko pargriūti. Ir ne tik dėl nuovargio, bet dėl to, kad užkliūdavo už ko nors, ko nepastebėdavo.
Kelyje keliautojas buvo ne vienas, sutiko daug žmonių. Kadangi skubėjo, tai negaišo laiko su sutiktais žmonėmis ilgiau pabendrauti. Tuo labiau kad buvo įsitikinęs, jog jie tik maišosi jam po kojomis ir trukdo keliauti, be to, ne vienas sutiktas žmogus gerokai sunervino, kai pradėjo aiškinti, jog keliauti jam trukdo ir nusilpusios akys, siūlė padovanoti akinius, kurie esą padės daug geriau orientuotis kelyje. Keliautojas buvo įpratęs pasitikėti tik savimi ir buvo įsitikinęs, jog nešioti akinius gali tik silpnavaliai tinginiai. Be to, keliautojas nebuvo įpratęs, kad kas nors juo rūpintųsi ir įtarė, jog tie, kurie siūlo akinius, kažko būtinai už tai pareikalaus, o gal net bandys nuvilioti į kokį akligatvį.
Tiesa, sakyti, kad keliautojas visai nepaisė kitų žmonių nuomonės, būtų neteisinga. Ne vienoje kryžkelėje, užuot bandęs nagrinėti kelio ženklus ar aiškintis, kur koks kelias veda, jis paprasčiausiai eidavo ten, kur eina dauguma. Kurį laiką jam tai atrodė labai išmintingas pasirinkimas ir kelionės palengvinimas. Tačiau netrukus turėjo nusivilti, nes suprato, jog visai pasiklydo ir reikia brautis atgal iki ten, kur išklydo iš kelio.
Ar keliautojas jau pasiekė tikslą? Jis vis dar keliauja, tačiau tikiu, kad galiausiai jis atras savo kelią, jei tik nugalės puikybę, užsidės akinius, kuriuos jam visgi įbruko kelyje sutiktas žmogus, įdėmiai apsidairys aplinkui, pamatys rodykles, kurių anksčiau nepastebėjo ir keliauti tikslo link taps kur kas lengviau. Tikiu, kad tai įvyks dar iki tol, kol keliautojas iššvaistys visas jėgas ir praras viltį.
Spėju, kad jau supratai, jog istorija apie keliautoją, kuris, nepaisydamas silpno regėjimo, užsispyręs nenorėjo užsidėti akinių, tai pasakojimas apie mus, šių dienų žmones, kurie klumpa, pasiklysta, jaučiasi visiškai sutrikę, tačiau nenori pasinaudoti ta pagalba, kurią yra gavę iš To, kuris viską čia sukūrė, todėl išmano nepalyginamai geriau nei mes.
Kūrėjas ne tik nenusisuko nuo puikybei pasidavusio žmogaus, bet visaip stengiasi padėti. Viena iš labai svarbių pagalbos priemonių – Jo padovanotas pasakojimas, apie tai, koks iš tiesų yra pasaulis, su kokiais išbandymais mums tenka susidurti gyvenimo kelyje, ką turėtume daryti, idant išliktume žmonėmis, nepaisydami visų pagundų. Visa tai apreikšta Šventajame Rašte, kurį, kad ir kaip būtų paradoksalu, šiandien mes neretai priimame ne kaip gelbėjimosi ratą skęstančiajam, bet kaip Baudžiamąjį kodeksą, ne kaip gyvenimo pilnatvės atodangą, bet kaip uniformą, į kurią esą mus bando įsprausti.
Viena didžiausių kvailysčių, kurią daugybė žmonių jau kelis šimtmečius kartoja, tai, kad krikščionybė paniekina protą, reikalauja nuskurdinti mąstymą, suparalyžiuoja jį tikėjimo dogmomis. Liūdniausia, kad net ir didelė dalis krikščionių, regis, yra įsitikinę, jog Apreiškimas turi būti priimamas kaip instrukcijų rinkinys, kurių nereikia bandyti suprasti, bet veikiau aklai vykdyti. Tokiu atveju tarp proto ir tikėjimo pastatoma neperžengiama siena, kuri, deja, proto neišlaisvina, o tikėjimo nebrandina.
Abejonės, klausimai, svarstymai – tai neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Gyvename laikais, kurie neretai vadinami proto amžiumi, pabrėžiant, jog žmonija per kelis pastaruosius šimtmečius sugebėjo išsiaiškinti daug svarbių dalykų apie pasaulį. Kita vertus, šiandien esame net didesni lengvatikiai nei mūsų protėviai, kurie kur kas menkiau pasitikėjo proto visagalybe. Šiandien žmonės gyvena prietarų, keisčiausių įsitikinimų tirštumoje. Ne kartą teko girdėti, kai išdidžiai samprotaujama, jog išsilavinęs žmogus negali tikėti visais tais dalykais, kurie rašomi apie Jėzaus gyvenimą, Jo darytus stebuklus. Tačiau tokiems krikščionybės kritikams atrodo visiškai normalu, kai išsilavinęs žmogus nevažiuoja keliu, per kurį neseniai perbėgo juoda katė, kasdien skaito horoskopus ir rūpinasi savo auros valymu.
Chestertonas yra pasakęs, kad tikėjimą Dievu atmetęs žmogus tikrai netampa protingesnis. Paprastai jis netampa net nuosekliu pozityvistu, pasitikinčiu tik tuo, ką galima patikrinti juslėmis, bet yra pasirengęs patikėti kiekviena kvailyste. Išrovus tikėjimo Dievu augalą, toje vietoje labai greitai priauga pačių įvairiausių piktžolių.
Beje, Apaštalų darbuose pasakojama apie Pauliaus kalbą Atėnuose, žymiajame filosofų mieste. Pasakojama, jog Paulius vaikščiojo po Atėnus ir stebėjosi neregėtu įvairiausių kultų suklestėjimu, kurio ryškiausiu simboliu galima vadinti aukurą, skirtą nežinomam dievui. Deja, bet pernelyg susireikšminęs protas labai greitai tampa ne išmintingu mokytoju, bet sutrikusiu tarnu.
Taip pat ir apie krikščionis, bijančius abejonių ir klausimų, galima pasakyti, kad jie pamiršo, jog yra mylimi dangiškojo Tėvo vaikai, o ne aršaus diktatoriaus, baudžiančio už kiekvieną klaidą, vergai.
Tikrai normalu prisipažinti Dievui, kad ne viską, ką Jis apreiškė, galiu suprasti ir priimti. Normalu net ginčytis su Juo, išsakyti savo abejones, nepasitenkinimą. Bent tol, kol tai yra tikras pokalbis, kuriame ne tik kalbame, bet klausomės ir norime išgirsti. Beje, Šventajame Rašte turime puikų pavyzdį apie Jobą, kuris ginčijosi ir net priekaištavo Dievui. Jo religingi bičiuliai išsigandę bandė nutildyti ir aiškino, kad svarbu paklusti, ir tiek. Tačiau Šventajame Rašte aiškiai pasakyta, kad Dievas palaikė priekaištaujančio Jobo, o ne šventeivų jo bičiulių poziciją.
Jonas Paulius II viename iš paskelbtų dokumentų pateikė gražią metaforą, kad protas ir tikėjimas yra tarsi du mūsų išminties paukščio sparnai, kurie leidžia skristi. Paukščiui reikalingi du sparnai. Jie nekonkuruoja vienas su kitu, nors ir yra skirtingi. Jie abu tarnauja paukščiui ir leidžia pakilti labai aukštai.
Tikintysis neturi bijoti proto. Juk protas taip pat yra Dievo kūrinys ir dovana mums. Taip pat ir mūsų protui tikėjimas atveria naujų supratimo erdvių, kur vien tik savo paties jėgomis protas nebūtų nužengęs. Deja, bet mūsų protas iš tiesų yra tarsi kiek nusilpusios akys, kurios mato daug, bet trūksta ryškumo ir detalių. Apreiškimas mums padovanoja galimybę pamatyti pasaulį kur kas ryškiau. Tačiau nepamirškime, kad akiniai beprasmiai aklam žmogui. Apreiškimas padovanotas ne tam, kad nebereikėtų mąstyti patiems, bet veikiau, jog galėtume mąstyti aiškiau ir giliau.
Beje, kai regėjimo problemų turintis žmogus užsideda akinius, tai, ką pro juos pamato, nebūtinai jį vien tik džiugina. Jis pamato ne tik pasaulio grožį, bet ir visas jo žaizdas. Apreiškimo dėka mes ne tik galime ryškiau matyti Dievo meilės ženklus, tačiau taip pat skaudžiau suprantame ir savo nuodėmingumą bei nuolat daromas klaidas.
Tikrai galima sakyti, kad protas ir tikėjimas yra du skirtingi keliai ta pačia kryptimi. Tačiau yra ir kita pusė, kur protas, deja, mažai ką gali padėti tikėjimui. Tai pasitikėjimo judesys, rizikingas žengimas į prarają, teturint tik pažadą ir jokių garantijų.
Abraomas Šventajame Rašte vadinamas tikėjimo tėvu. Tačiau iki tokio įvardijimo jis turi nueiti ilgą, skausmingą ir rizikingą kelionę.
Tarsi joks didvyris. Paprasčiausiai gyvena, paniręs į kasdienybės rūpesčius, kol vieną tamsią naktį yra Viešpaties pažadinamas ir gauna užduotį palikti viską, ką turi, ir keliauti į jam ir jo vaikams Pažadėtąją žemę. Viskas prasideda net ne nuo klausimo – kuo aš galėčiau labiausiai pasitarnauti Dievui? Nėra jokių racionalių argumentų – kodėl kažkur reikia, keliauti, kam tai padės. Tikėjimo kelionės pradžia – susitikimas. Visiškai netikėtas susitikimas naktį. Beje, ir Abraomas dar buvo Abramas, dar tikėjimo kelionė nebuvo perkeitusi jį tiek, kad net vardas turėjo pasikeisti.
Jei dar mums atrodo, kad kelionę į Pažadėtąją žemę galima kaip nors racionaliai pagrįsti, tai tolesnis pasakojimas apie Abraomą paneigia visus mūsų argumentus. Turiu galvoje svarbiausią Abraomo tikėjimo išbandymą, kai Dievas, padovanojęs jam sūnų kaip stebuklą, tarsi kaip atpildą už ištikimybę, pareikalauja Izaoko aukos. Įtampa pasiekia kulminaciją, kai visiškai nebelieka atsiremti į jokį racionalų pagrindimą, kai nebėra jokio pasiteisinimo ar pateisinimo, net nėra jokios meilės ir vilties, tėra aštrus kaip peilis Abraomo rankose tikėjimas.
Tikrai nepasakysiu geriau nei nuostabusis danų mąstytojas Sorenas Kierkegaardas: „Aš negaliu suprasti Abraomo, tam tikra prasme negaliu iš jo išmokti nieko kito – tik nuostabos. Kai kas nors įsikala į galvą, kad, apmąstydamas Abraomo ir Izaoko istorijos baigmę, pajudės tikėjimo link, tai apgaudinėja save ir apgaus Dievą pirmo tikėjimo judesio atžvilgiu; iš paradokso iščiulpiama gyvenimiška išmintis.“
Ar mes galime ko nors išmokti iš Abraomo? Ar tikėjimo galima išmokti? Ar tikėjimu galima užkrėsti tarsi virusu? Ar tikėjimu galima žavėtis kaip žygdarbiu? Tačiau ant Morijos kalno, kur Abraomas vedėsi aukai savo sūnų, nebuvo jokio žygdarbio, kurį galėtume kartoti ir taip esą pratintis tikėti. Žinia yra visai kita. Mes tegalime tikėjimo keliu eiti savo silpnomis kojomis, ir ši kelionė prasideda nuo to, kai esame pašaukiami naktį keltis ir eiti.
Protas čia nutyla ne dėl to, kad tikėjimas yra priešingas protui. Paprasčiausiai, protas yra visuotinybės stichija, o tikėjimo judesys visada yra unikalus ir labai konkretus veiksmas, kaip ir Dievo mirtis ant kryžiaus ar Prisikėlimas. Protas čia priverstas nutilti ir nueiti savo keliu. Tai tikrai nėra proto pralaimėjimas, kaip kad žodžiai „Teesie Tavo valia“ nėra žmogaus pralaimėjimas Dievui.
Pradėjau šį laišką tekstą alegorija apie keliauninką, kuris klaidžioja ir nenori priimti Apreiškimo dovanos. Visi tie klaidžiojimai, nesėkmės kelionės metu – tai ne amžiams prarastos galimybės, gyvenimo rūdys, tai širdies paruošimas kvietimui, kuris suteiks kelionei naują prasmę ir kokybę. Ne, kelyje nesumažės kryžkelių ar erškėčių. Net dar labiau reikės įdėmiai dairytis ir mąstyti. Pasikeis tik viena – kad ir kokie išbandymai lauktų, keliauninkas niekada nebesijaus vienišas ar pasiklydęs.
Tekstas iš knygos – Andrius Navickas. Laiškai plaukiantiems prieš srovę.
