Jurga Ivanauskaitė (1961-2007) – viena spalvingiausių mūsų kultūros asmenybių. Jos kūrybinis palikimas – dvidešimt įvairių žanrų knygų (romanai, eilėraščiai, publicistika, pokalbiai, kelionių apybraižos), iš unikalaus braižo atpažįstami piešinių ciklai. Už atvirumą pasauliui bei kultūriniai įvairovei pagerbta Nacionaline kultūros ir meno premija, rašytoja į mūsų literatūrą atnešė sodraus Rytų kvapo bei autentiško gyvenimo liudijimą.

Savęs niekada netapatinau su žodžiu „rašytoja“. Visų pirma jaučiuosi esanti tiesiog žmogus, kuris bando įvairiais būdais komunikuoti su išoriniu pasauliu: jį tirdamas, į jį skverbdamasis, jį į save įsileisdamas.

Kūryba, kad ir kokia asmeniška, visada transformuoja tikrovę. Manau, asmeninė sfera yra ne vien tai, su kuo miegi ir ką valgai, bet ir sielos gyvenimas.

Niekada sąmoningai nesistengiau būti visuomeniškai ar politiškai aktyvi, tiesiog tam tikrose situacijose kažkoks vidinis, turbūt sąžinės, mechanizmas mane šaute iššaudavo veikti.

Baisiausias dalykas gyvenime – gyventi vadovaujantis kriterijumi, ką kiti apie tave pamanys, pasakys ar parašys.

Manau, kad žmogui užvis svarbiausia pažinti patį save su visomis giluminėmis aistromis bei ydomis, niekada nepamirštant pasikeitimo, tobulėjimo ar net tobulumo galimybės. Šanso paversti tai, kas pernelyg žmogiška, dievišku.

Jeigu pradėčiau levituoti angelų būryje su sparnais ir aureole, vis tiek daugelis sakytų, kad tai mano raganystės požymis arba tiesiog dar vienas Ivanauskaitės reklaminis triukas…

Man svarbu būti laisvai ne nuo žmonių, bet nuo visuomenės manipuliavimų.

Aš esu be galo smalsi. Visur noriu kišti nosį, viską liesti pirštais. Todėl dažnai tuos pirštus nusvylu. O išsilaižiusi, vėl traukiu pirmyn.

Mane stebina kai kurių žmonių nesugebėjimas (ar nenoras?) patikėti esminių dvasinių lūžių, permainų ir vidinio virsmo galimybe, naiviai galvojant, kad vieną kartą prisegta etiketė gali apibūdinti visą individo gyvenimą ir kūrybą.

Tikėjimas, mano supratimu, yra sugebėjimas įžvelgti, jausti, patirti, suvokti dvasinį realybės dėmenį. Tai tikėjimas pasauliu be ribų, kurias užbrėžia kasdienis, konvencionalus, racionalus mąstymas. Tai tikėjimas žmogumi, ne vien kaip fizine, bet ir kaip metafizine– sielos, dvasios būtybe.

Būna, kad ir mane, kaip kiekvieną žmogų ar gyvūną, apima absoliučios vientulystės nuotaika. Nors kuo toliau, tuo labiau vienatvė man reiškia pilnatvę.

Esu įsitikinusi, kad tikroji išmintis neatskiriama nuo šviesaus, skaidraus, pozityvaus mąstymo.

Kad ir kaip trokštume permainų ar net labai norėtume keistis, žmogus visą gyvenimą dažniausiai groja tą pačią melodiją, tik su tam tikromis variacijomis.

Aš sau taikau sūnaus palaidūno mitą ir sakau, kad esu dukra palaidūnė. Pasaulį man reikėjo apeiti vos ne keliais ir grįžti stipriai aplamdytais šonais, kad pamatyčiau, jog ir savo namuose viską turiu.

Kiekviena iš nebūties išplėšta diena tikrai yra ne mano nuopelnas. Dienas ir laiką mums dalija Dievas.

Žmogus man atrodo ne betoninis luitas, o tekantis srautas.

Sergantis – dar nereiškia niekam tikęs. Kad ir kokia sunki liga, svarbiausia jos neįsileisti į savo sielą. Tada stebuklingas galias parodys ir kūnas.

Netikiu žmonėmis be silpnybių, be ydų, o užvis labiausiai nemėgstu neklystančiųjų.

Keista, bet šiais laikais suvokti savo laikinumą ir baigtinumą yra didesnis maištas nei troškimas suardyti amžiną pasaulio tvarką ir būti nemirtingam. Tikruoju maištininku tampa nebe antžmogis, o tas, kuris drįsta viešai prisipažinti, kad yra bejėgis, silpnas, Evangelijos žodžiais tariant, „mažutėlis“.

Vis dar stengiuosi mokytis būti dėmesinga žmonėms. Stengiuosi net ir absoliučią Dievo tylą priimti kaip malonę.

Visi bent kartą juokais ar pusiau rimtai esame savęs klausę: kaip elgtumės, jei žinotume, kad gyventi liko vieneri metai, mėnuo, savaitė? <…> Man užtektų paprasčiausios dienos Prieš Nuosprendį.

Viskas pasaulyje vyksta tam tikrais potvyniais ir atoslūgiais. Žmogaus sąmonėjimui taip pat būdingas cikliškumas.

Gyvenkime taip, kad nebūtume kamuoliai, paspirti gimimo akimirką ir visą likusį gyvenimą riedantys į mirties vartus.

Pagal Jurgos Ivanauskaitės interviu bei tekstus parengė Gediminas Kajėnas

Comments are closed.