Nobelio literatūros premijos laureatė Svetlana Aleksijevič savo romanais-išpažintimis atkreipė dėmesį į nutylėtas istorijas ir tokiu būdų įmažino užribyje likusių kančią bei narsumą. Į 35 kalbas išversti jos kūriniai glumina žmogiškos dramos atvirumu ir paprastumu.

Skaitytojams siūlome ištrauką iš 1985 metais Baltarusijoje pasirodžiusios pirmosios S. Aleksijevič knygos „Karo veidas nemoteriškas“ (lietuviškai išleido leidykla „Alma littera“, 2017) ištrauką. Tai įžanga, kurioje autorė pasakoja šios knygos rašymo priežastis bei aplinkybes nulėmusias parašyti šią „ne karo, bet jausmų istoriją“.

Rašau knygą apie karą…

Aš, nemėgusi skaityti karinių knygų, nors mano vaikystėje ir jaunystėje jos visiems buvo mėgstamiausi skaitiniai. Visiems mano bendraamžiams. Ir nėra ko stebėtis – mes buvome Pergalės vaikai. Nugalėtojų vaikai. Pirma, ką pamenu apie karą? Savo vaikišką liūdesį tarp nesuprantamų ir gąsdinančių žodžių. Karas buvo minimas nuolatos: mokykloje ir namie, vestuvėse ir krikštynose, per šventes ir gedulingus pietus. Netgi vaikų pokalbiuose. Kaimynų berniukas kartą paklausė manęs: „O ką žmonės daro po žeme? Kaip jie ten gyvena?“ Mes irgi norėjome perprasti karo paslaptis.

Tada ir susimąsčiau apie mirtį… Ir jau niekada nesilioviau apie ją galvojusi, ji man tapo svarbiausia gyvenimo paslaptis.

Visko pradžia mums buvo tame baisiame ir paslaptingame pasaulyje. Mūsų šeimoje ukrainietis senelis, mamos tėvas, žuvo fronte, palaidotas kažkur vengrų žemėje, o baltarusė močiutė, tėčio mama, mirė nuo šiltinės partizanaudama, du jos sūnūs tarnavo armijoje ir dingo be žinios pirmais karo mėnesiais, iš trijų grįžo vienas. Mano tėvas. Vienuolika tolimų giminaičių kartu su vaikais vokiečiai sudegino gyvus – ką savo pirkioje, ką kaimo cerkvėje. Taip buvo kiekvienoje šeimoje. Visiems.

Kaimo berniūkščiai dar ilgai žaidė „vokiečius“ ir „rusus“. Rėkaudavo vokiškus žodžius: „Hende hoch!“ „Curiuk“, „Hitler kaput!“

Mes nepažinojome pasaulio be karo, karo pasaulis buvo vienintelis mums žinomas pasaulis, o karo žmonės – vieninteliai mums pažįstami žmonės. Aš ir dabar nepažįstu kito pasaulio ir kitų žmonių. O ar buvo jų kada nors?

***

Mano vaikystės pokario kaimas buvo vienų moterų. Bobų. Vyriškų balsų nepamenu. Taip man ir įstrigo: apie karą pasakoja moteriškės. Verkia. Dainuoja lyg verkdamos.

Mokyklos bibliotekoje – pusė knygų apie karą. Ir kaimo, ir rajono centre, kur tėvas dažnai važiuodavo knygų. Dabar turiu atsakymą – kodėl. Negi atsitiktinai? Mes visą laiką kariavome arba ruošėmės karui. Prisimindavome, kaip kariavome. Niekada negyvenome kitaip, turbūt ir nemokame. Neįsivaizduojame, kaip gyventi kitoniškai, kada nors mums reikės ilgai šito mokytis.

Mokykloje mus mokė mylėti mirtį. Rašydavome rašinius apie tai, kaip norėtume numirti vardan… Svajojome…

O balsai gatvėje šaukė apie kitką, viliojo labiau.

Aš ilgai buvau knygų žmogus, kurį tikrovė baugino ir traukė. Dėl gyvenimo nepažinimo nejutau baimės. Dabar galvoju: jei būčiau buvus didesnė realistė, ar būčiau galėjusi pulti į tokią bedugnę? Dėl ko visa tai buvo – iš nežinojimo? Ar dėl kelionės jausmo? Juk kelias traukia…

Ilgai ieškojau… Kokiais žodžiais galima perteikti tai, ką girdžiu? Ieškojau žanro, kuris atitiktų manąjį pasaulio matymą, mano regėjimą, mano girdėjimą.

Kartą pakliuvo į rankas A. Adamovičiaus, J. Brylio, V. Kalesniko knyga „Aš – iš ugnies kaimo“. Taip sukrėsta buvau tik kartą, skaitydama Dostojevskį. O čia – neįprasta forma: romanas, sukurtas iš paties gyvenimo balsų, iš to, ką girdėjau vaikystėje, iš to, kas dabar skamba gatvėje, namie, kavinėje, troleibuse. Taip! Ratas užsidarė. Aš radau tai, ko ieškojau. Ką nujaučiau.

Alesius Adamovičius tapo mano mokytoju…

***

Dvejus metus ne tiek susitikinėjau ir užrašinėjau, kiek mąsčiau. Skaičiau. Apie ką bus mano knyga? Na, dar viena knyga apie karą… Kam? Jau buvo tūkstančiai karų – mažų ir didelių, žinomų ir nežinomų. O parašyta apie juos dar daugiau. Bet… Rašė vyrai ir apie vyrus – tai buvo aišku iškart. Viskas, kas mums žinoma apie karą, žinoma iš „vyriško balso“. Mes visi priklausomi nuo „vyriško“ karo supratimo ir pajautimo. Nuo „vyriškų“ žodžių. O moterys tyli. Juk niekas, išskyrus mane, neklausinėjo mano senelės. Mano mamos. Tyli netgi tos, kurios buvo fronte. Jei staiga ima pasakoti, tai pasakoja ne apie „moterišką“ karą, o apie „vyrišką“. Derinasi prie kanono. Ir tiktai namie arba paverkusios su fronto draugėmis jos pradeda kalbėti apie savąjį karą, man nežinomą. Ne tik man, mums visiems. Savo žurnalistinėse kelionėse ne kartą buvau liudininkė, vienintelė visiškai naujų tekstų klausytoja. Ir patirdavau sukrėtimą kaip vaikystėje. Tuose pasakojimuose šiepdavosi baisi slaptumo grimasa… Moterų kalbose nėra arba beveik nėra to, ką mes įpratę skaityti ir girdėti: kaip vieni žmonės didvyriškai žudė kitus ir nugalėjo. Arba pralaimėjo. Kokia buvo technika ir kokie generolai. Moterų pasakojimai kitokie ir apie kitką. „Moteriškas“ karas savų spalvų, savų kvapų, savaip nušviestas ir su sava jausmų erdve. Savais žodžiais. Ten nėra didvyrių ir neįtikėtinų žygdarbių, ten yra tiesiog žmonės, užimti nežmonišku žmogaus darbu. Ir kenčia ten ne tiktai jie (žmonės!), bet ir žemė, ir paukščiai, ir medžiai. Viskas, kas gyvena kartu su mumis žemėje. Kenčia be žodžių, kas dar baisiau.

Bet kodėl? – ne kartą klausiau savęs. – Kodėl, apgynusios ir užėmusios savo vietą kažkada absoliučiai vyriškame pasaulyje, moterys neapgynė savo istorijos? Savo žodžių ir savo jausmų? Nepatikėjo pačios savimi. Nuo mūsų paslėptas ištisas pasaulis. Jų karas liko nežinomas…

Noriu parašyti šito karo istoriją. Moterišką istoriją.

***

Po pirmųjų susitikimų…

Nuostaba: karinės šių moterų profesijos – sanitarijos instruktorė, snaiperė, kulkosvaidininkė, priešlėktuvinio pabūklo vadė, minuotoja, o dabar jos – buhalterės, laborantės, gidės, mokytojos… Skirtingi vaidmenys – ten ir čia. Prisimena tarsi ne save, o kažkokias kitas mergiotes. Šiandieną pačios savimi stebisi. Ir mano akyse istorija darosi „žmogiška“, panaši į paprastą gyvenimą. Kitaip nušviečiama.

Pasitaiko nepaprastų pasakotojų, jų gyvenime būna puslapių, galinčių rungtis su geriausiais klasikos puslapiais. Žmogus taip aiškiai regi save iš viršaus – nuo dangaus, ir iš apačios – nuo žemės. Prieš jį visas kelias: aukštyn ir žemyn – nuo angelo iki žvėries. Prisiminimai – tai ne aistringas arba beaistris išnykusios realybės perpasakojimas, o praeities atgimimas, kada laikas pasuka atgal. Pirmiausia tai – kūryba. Pasakodami žmonės kuria, „rašo“ savo gyvenimą. Būna, kad ir „prirašo“, ir „perrašo“. Čia reikia būti budriam. Budėti. Bet kartu skausmas lydo, naikina bet kokią apgaulę. Pernelyg aukšta temperatūra! Nuoširdžiau, įsitikinau, elgiasi paprasti žmonės – medicinos seserys, virėjos, skalbėjos… Jos, kaip čia tiksliau nusakius, žodžius ima iš savęs, o ne iš laikraščių ir perskaitytų knygų – ne iš svetimų. Tiktai iš savo kančių ir išgyvenimų. Išsilavinusių žmonių jausmai ir kalba, nors ir keista, dažnai būna labiau paveikti laiko. Visuotinės jo šifruotės. Užkrėsti antrinio žinojimo. Mitais. Dažnai tenka ilgai eiti, sukti ratus, kad išgirstum pasakojimą apie „moterišką“ karą, o ne apie „vyrišką“: kaip traukėsi, puolė, kokiame fronto ruože… Reikia ne vieno susitikimo, o daug seansų. Kaip atkakliam portretistui.

Ilgai sėdžiu svetimame name ar bute, kartais visą dieną. Geriame arbatą, matuojamės neseniai pirktas palaidinukes, aptariame šukuosenas ir kulinarinius receptus. Žiūrime kartu vaikaičių nuotraukas. Ir štai tada… Po tam tikro laiko, niekada nežinai, kada ir kodėl, staiga ateina ilgai laukta akimirka, kai žmogus pasitraukia nuo kanono – gipsinio ir gelžbetoninio, kaip mūsų paminklai – ir grįžta prie savęs. Pradeda prisiminti ne karą, o savo jaunystę. Savo gyvenimo tarpsnį… Reikia pagauti šitą akimirką. Nepraleisti! Bet dažnai po ilgos dienos, pilnos žodžių, faktų, ašarų, atmintyje lieka tiktai viena frazė (tačiau kokia!): „Aš tokia maža išėjau į frontą, kad per karą netgi paaugau.“ Ją ir palieku užrašų knygutėje, nors magnetofone prisukta dešimtys metrų. Keturios penkios kasetės…

Kas man padeda? Padeda tai, jog mes įpratę gyventi kartu. Bendrai. Bendruomenės žmonės. Viskas pas mus visų akyse – ir laimė, ir ašaros. Mokame kentėti ir pasakoti apie kančią. Kančios pateisina mūsų sunkų ir nevykusį gyvenimą. Mums skausmas – tai menas. Turiu pripažinti, moterys drąsiai leidžiasi į šį kelią…

***

Kaip jos pasitinka mane?

Vadina: „mergaite“, „dukrele“, „vaikuti“, tikriausiai, jei būčiau jų kartos, elgtųsi su manimi kitaip. Ramiai ir kaip lygus su lygiu. Be džiaugsmo ir nuostabos, kuriuos dovanoja jaunystės ir senatvės susitikimas. Labai svarbus momentas, kad tada jos buvo jaunos, o dabar prisimena senos. Prisimena po ištiso gyvenimo – po keturiasdešimties metų. Atsargiai atveria man savąjį pasaulį, gaili: „Iškart po karo ištekėjau. Pasislėpiau už vyro. Už buities, už vaikiškų vystyklų. Noriai pasislėpiau. Ir mama prašė: „Tylėk! Tylėk! Neprisipažink.“ Aš atlikau savo pareigą Tėvynei, bet man liūdna, kad ten buvau. Kad tai žinau… O tu – visai mergaitė. Man tavęs gaila…“ Dažnai matau, kaip jos sėdi ir įsiklauso į save. Į savo sielos skambesį. Lygina jį su žodžiais. Su amžiumi žmogus supranta, kad štai buvo gyvenimas, o dabar reikia susitaikyti ir pasiruošti išeiti. Nesinori ir skaudu išnykti be niekur nieko. Atsainiai. Greitomis. Ir kai jis atsigręžia atgal, jam kyla noras ne tiktai papasakoti apie save, bet ir perprasti gyvenimo paslaptį. Pačiam sau atsakyti į klausimą: kodėl jam tai nutiko? Jis žvelgia į viską jau lyg atsisveikinimo ir liūdesio žvilgsniu… Beveik iš ten… Jau nėra prasmės apgaudinėti kitus ir save. Jam jau aišku, kad, be minties apie mirtį, žmoguje nieko negali įžiūrėti. Jos paslaptis egzistuoja virš visko.

Karas pernelyg intymus išgyvenimas. Ir toks pat begalinis, kaip ir žmogaus gyvenimas…

Kartą moteris (lakūnė) atsisakė su manimi susitikti. Telefonu paaiškino: „Negaliu… Nenoriu prisiminti. Trejus metus buvau kare… Ir trejus metus nesijaučiau moterimi. Mano organizmas apmirė. Mėnesinių nebuvo, beveik jokių moteriškų troškimų. O buvau graži… Kai būsimas vyras man pasipiršo… Jau Berlyne, prie reichstago… Jis pasakė: „Karas baigėsi. Mes likome gyvi. Mums pasisekė. Tekėk už manęs.“ Norėjau pravirkti. Šaukti. Trenkti jam! Kaip tai tekėti? Dabar? Tarp viso šito – tekėti? Tarp juodų suodžių ir juodų plytų… Tu pažiūrėk į mane… Pažiūrėk – kokia aš! Tu pirmiau padaryk iš manęs moterį: dovanok gėlių, kalbėk švelnius žodžius. Aš taip šito noriu! Taip laukiu! Aš vos jam netrenkiau… Norėjau trenkti… O jo vienas skruostas buvo apdegęs, tamsiai raudonas, ir aš matau: jis viską suprato, tuo skruostu jam srūva ašaros. Dar nesugijusiais randais… Ir pati netikiu, jog sakau: „Taip, tekėsiu už tavęs.“

Atleiskite man… Negaliu…“

Supratau ją. Bet tai irgi būsimos knygos puslapis ar pusė puslapio.

Tekstai, tekstai. Visur – tekstai. Miesto butuose ir kaimo pirkiose, gatvėje ir traukinyje… Aš klausausi… Vis labiau virstu viena didele ausimi, nuolat atsukta į kitą žmogų. „Skaitau“ balsą.

***

Žmogus didesnis nei karas…

Įsimenu būtent tai, kuo jis didesnis. Ten jam vadovauja kažkas galingesnio už istoriją. Turiu žvelgti plačiau – rašyti tiesą apie gyvenimą ir mirtį apskritai, o ne tiktai tiesą apie karą. Užduoti Dostojevskio klausimą: kiek žmoguje žmogaus ir kaip tą žmogų savyje apsaugoti? Be abejonės, blogis gundantis. Jis išmanesnis už gėrį. Patrauklesnis. Vis giliau pasineriu į begalinį karo pasaulį, visa kita staiga nublanko, tapo daugiau nei įprasta. Grandiozinis ir plėšrus pasaulis. Dabar suprantu grįžusio iš ten žmogaus vienatvę. Lyg iš kitos planetos ar iš ano pasaulio. Jis pažino tai, ko nepažino kiti, ir ką pažinti galima tiktai ten, arti mirties. Kai jis bando kažką perteikti žodžiais, jį apima katastrofos pojūtis. Žmogus netenka žado. Jis nori papasakoti, kiti norėtų suprasti, bet visi bejėgiai.

Jie visada kitoje erdvėje nei klausytojas. Juos supa nematomas pasaulis. Pokalbyje dalyvauja mažiausiai trys žmonės: tas, kuris pasakoja dabar, tas pats žmogus, koks buvo tada, įvykio akimirką, – ir aš. Mano tikslas – pirmiausia išgauti tų metų tiesą. Tų dienų. Be jausmų klastotės. Tuoj po karo žmogus būtų papasakojęs apie vienokį karą, po dešimtmečių, suprantama, kažkas jame keičiasi, nes į prisiminimus jis sudeda jau visą savo gyvenimą. Visą save. Tai, kaip gyveno šiuos metus, ką skaitė, matė, ką susitiko. Pagaliau, laimingas jis ar nelaimingas. Kalbamės vienudu, arba greta dar kas nors būna. Šeima? Draugai – kokie? Fronto draugai – viena, visi kiti – kas kita. Dokumentai – lyg gyvos esybės, jie keičiasi ir svyruoja kartu su mumis, iš jų be paliovos galima kažką išgauti. Kažką nauja ir reikalinga mums būtent dabar. Šią minutę. Ko mes ieškome? Dažniausiai ne žygdarbių ir didvyriškumo, o ko nors mažo ir žmogiško, kas mums įdomiausia ir artimiausia. Na, ką labiausiai norėčiau sužinoti, pavyzdžiui, iš Senovės Graikijos gyvenimo… Spartos istorijos… Norėčiau perskaityti, kaip ir apie ką tada žmonės kalbėdavosi namie. Kaip eidavo į karą. Kokius žodžius sakydavo paskutinę dieną ir paskutinę naktį prieš išsiskirdami su mylimaisiais. Kaip išlydėdavo karius. Kaip laukdavo iš karo… Ne didvyrių ir karvedžių, o paprastų jaunuolių…

Istorija – per niekieno nepastebėto jos liudininko ir dalyvio pasakojimą. Taip, mane tai domina, tai norėčiau paversti literatūra. Bet pasakotojai – ne tiktai liudininkai, mažiausiai liudininkai, o aktoriai ir kūrėjai. Neįmanoma priartėti prie tikrovės visai arti, kaktomuša. Tarp tikrovės ir mūsų – mūsų jausmai. Suprantu, jog turiu reikalą su versijomis, kiekvieno sava versija, o jau iš jų, iš jų skaičiaus ir sankirtų iškyla laiko ir jame gyvenančių žmonių vaizdas. Bet nenorėčiau, kad apie mano knygą sakytų: jos veikėjai realūs, ir ne daugiau. Tai, girdi, istorija. Tiktai istorija.

Rašau ne apie karą, o apie žmogų kare. Rašau ne karo istoriją, o jausmų istoriją. Aš – sielos istorikė. Viena vertus, tyrinėju konkretų žmogų, gyvenantį konkrečiu laiku ir dalyvavusį konkrečiuose įvykiuose, o kita vertus, man reikia įžiūrėti jame amžinąjį žmogų. Amžinybės virpėjimą. Tai, kas žmoguje būna visada.

Man sako: na, prisiminimai – tai ir ne istorija, ir ne literatūra. Tai tiesiog gyvenimas, prišnerkštas ir menininko ranka neišvalytas. Kalbėjimo žaliava, jos pilna kiekviena diena. Visur mėtosi tos plytos. Bet plytos dar ne šventovė! Bet man viskas kitaip. Būtent ten, šiltame žmogaus balse, gyvame praeities atspindyje slypi pirmapradis džiaugsmas ir atsiveria neįveikiamas gyvenimo tragiškumas. Jo chaosas ir aistra. Unikalumas ir mįslingumas. Ten visa tai dar nepatyrę jokio poveikio. Viskas tikra.

Aš statau šventoves iš mūsų jausmų… Iš mūsų troškimų, nusivylimų. Svajonių. Iš to, kas buvo, bet gali išnykti.

***

Dar apie tą patį… Mane domina ne tiktai mus supanti realybė, bet ir toji, mūsų viduje. Man įdomus ne pats įvykis, o jausmas. Sakyčiau – įvykio siela. Man jausmai – realybė.

O istorija? Ji – gatvėje. Minioje. Aš tikiu, jog kiekviename iš mūsų – istorijos dalelė. Viename – pusė puslapio, kitame – du trys. Mes kartu rašome laiko knygą. Kiekvienas šaukia savo tiesą. At­spalvių košmaras. Ir reikia visa tai išgirsti, ir tame ištirpti, su visu tuo susitapatinti. Ir kartu neprarasti savęs. Sujungti gatvės ir literatūros kalbą. Keblu dar ir tai, jog apie praeitį kalbame šiandienos kalba. Kaip ja perteikti anų dienų jausmus?

***

Vyrai… Jie nenoriai įsileidžia moteris į savo pasaulį, į savo teritoriją.

Minsko traktorių gamykloje ieškojau moters, ji tarnavusi snaipere. Buvo garsi snaiperė. Apie ją ne kartą rašė fronto laikraščiai. Namų telefono numerį man davė Maskvoje jos draugės, bet seną. Pavardę irgi turėjau užsirašiusi mergautinę. Nuėjau į gamyklą, kur, kaip žinojau, ji dirba kadrų skyriuje, ir išgirdau iš vyrų (gamyklos direktoriaus ir kadrų skyriaus viršininko): „Argi vyrų neužtenka? Kam jums tos moteriškos istorijos. Moteriškos fantazijos…“ Vyrai bijojo, kad moterys apie kažkokį ne tokį karą papasakos.

Buvau vienoje šeimoje. Kariavo vyras ir žmona. Susitiko fronte ir ten pat susituokė: „Savo vestuves atšventėme apkase. Prieš mūšį. O baltą suknelę pasisiuvau iš vokiško parašiuto.“ Jis – kulkosvaidininkas, ji – ryšininkė. Vyras iškart pasiuntė moterį virtuvėn: „Tu mums ko nors paruošk.“ Jau ir arbatinis užvirė, ir sumuštinių priraikyta, ji prisėdo prie mūsų, vyras tuoj pat ją pakėlė: „O kur braškės? Kur mūsų sodo lauktuvės?“ Po mano atkaklaus prašymo nenoriai užleido savo vietą tardamas: „Pasakok, kaip tave mokiau. Be ašarų ir moteriškų smulkmenų: norėjo būti graži, verkė, kai kasą nukirpo.“ Vėliau ji man pašnibždom prisipažino: „Per naktį su manim studijavo „Didžiojo Tėvynės karo istorijos“ tomą. Baiminosi dėl manęs. Ir dabar nerimauja, jog ne tai prisiminsiu. Ne taip, kaip reikia.“

Šitaip buvo ne vieną kartą, ne vienuose namuose.

Taip, jos daug verkia. Šaukia. Man išėjus geria širdies tabletes. Kviečia greitąją. Bet vis tiek prašo: „Tu ateik. Būtinai ateik. Mes taip ilgai tylėjome. Keturiasdešimt metų tylėjome…“

Suprantu, jog verksmo ir šauksmo neįmanoma aprašyti, kitaip svarbiausia taps ne verksmas ir ne šauksmas, o aprašymas. Vietoj gyvenimo liks literatūra. Tokia ši medžiaga, tokia šios medžiagos temperatūra. Nuolatos viršija skalę. Geriausiai matomas ir labiausiai atsiveria žmogus kare ir dar galbūt meilėje. Iki pačių gelmių, iki panagių. Mirties akivaizdoje visos idėjos blanksta ir atsiveria nesuvokiama amžinybė, kuriai niekas nepasirengęs. Mes dar gyvename istorijoje, o ne kosmose.

Keletą kartų gavau skaityti atsiųstą tekstą su prierašu: „Apie smulkmenas nereikia… Rašyk apie mūsų didžiąją Pergalę…“ O „smulkmenos“ – tai, kas man svarbiausia, – gyvenimo šiluma ir aiškumas: vietoj kasų paliktas kuodelis, katilai karštos košės ir sriubos, kurios nebėra kam valgyti – iš šimto žmonių po mūšio grįžo septyni; arba tai, kaip po karo negalėdavo eiti į turgų ir žiūrėti į raudoną mėsą ant prekystalio… Net į raudoną kartūną… „Ak, brangute mano, jau keturiasdešimt metų praėjo, o mano namuose nerasi nieko raudono. Po karo nekenčiu raudonos spalvos!“ <…>

***

Klausausi, kai jos kalba… Klausausi, kai jos tyli… Ir žodžiai, ir tylėjimas – man tekstas.

Tai – ne spaudai, tau… Tie, kurie buvo vyresni… Jie sėdėjo traukinyje susimąstę… Liūdni. Pamenu, kaip vienas majoras naktį, kai visi miegojo, pradėjo kalbėti su manimi apie Staliną. Jis gerokai išgėrė ir išdrąsėjo, jis prisipažino, kad jo tėvas jau dešimt metų lageryje be teisės susirašinėti. Nežinia, ar jis gyvas, ar ne. Tas majoras ištarė baisius žodžius: „Aš noriu ginti Tėvynę, bet nenoriu ginti to revoliucijos išdaviko – Stalino.“ Niekada nebuvau girdėjusi tokių žodžių… Aš išsigandau. Laimei, jis ryte dingo. Turbūt išėjo…

Pasakysiu tau kaip paslaptį… Draugavau su Oksana, ji buvo iš Ukrainos. Pirmą kartą iš jos išgirdau apie baisų badą Ukrainoje. Holodomorą. Net varlės ar pelės nebebūtumei radęs – viską suvalgė. Jų kaime išmirė pusė žmonių. Mirė visi jos jaunesni broliai ir tėtis su mama, o ji išsigelbėjo, naktimis kolūkio arklidėje vogdama arklių mėšlą ir valgydama. Niekas negalėjo jo valgyti, o ji valgė: „Šiltas nelenda burnon, o šaltą galima. Geriau sušalusį, jis kvepia šienu.“ Sakydavau: „Oksana, draugas Stalinas kovoja. Jis naikina kenkėjus, bet jų daug.“ – „Ne, – atsakydavo ji, – tu kvaila. Mano tėtis buvo istorijos mokytojas, jis man sakydavo: „Kada nors draugas Stalinas atsakys už savo nusikaltimus…“

Naktį gulėjau ir galvojau: o jeigu Oksana – priešas? Šnipė? Ką daryti? Po dviejų dienų mūšyje ji žuvo. Ji nebeturėjo nieko iš artimųjų, nebuvo kam siųsti pranešimo apie žūtį…

Šią temą liečia atsargiai ir retai. Jos iki šiol paralyžiuotos ne tik Stalino hipnozės ir baimės, bet ir ankstesnio savo tikėjimo. Negali dar liautis mylėjusios to, ką mylėjo. Drąsa kare ir minties drąsa – dvi skirtingos drąsos. O aš maniau, jog tai tas pats. <…>

Aš ne taip sau užrašinėju. Aš renku, žvalgau žmogaus dvasią ten, kur kentėjimas iš mažo žmogaus kuria didelį žmogų. Kur žmogus išauga. Ir tada jis man – jau ne bežadis ir nepalikęs pėdsakų istorijos proletariatas. Atsiveria jo siela. Tai kurgi tas mano konfliktas su valdžia? Supratau – didžiai idėjai reikia mažo žmogaus, jai nereikia didelio. Toks jis nereikalingas ir nepatogus. Sunkiai palenkiamas. O aš jo ieškau. Ieškau mažo didelio žmogaus. Pažemintas, sutryptas, įžeistas – perėjęs stalininius lagerius ir išdavystes, jis vis dėlto nugalėjo. Padarė stebuklą.

Tačiau karo istorija buvo paversta pergalės istorija.

Jis pats apie tai papasakos…

Iš rusų kalbos vertė Alma Lapinskienė

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *