Pradėsiu gi nuo kito galo, nors visi sako, kai nežinai nuo ko pradėti, pradėk nuo pradžios. Bala nematė, vis tiek knieti Jums išpasakoti ir savųjų namų kontekstą – o kaipgi čia   apsieisi be vaikystės patirčių. Žinau, dabar madinga karti šunis ant pradžių pradžios, visokie froidai ir jungai jau gerai atmušę tam ranką – galgi dėl to ir kiek trivialu. Bet nepaisant to, vis tiek išporinsiu Jums kiek vaikystės. Kitaip – kaip paaiškinsiu sunkų kelią į tuos, būtent tuos – savus –  namus.

Gyvenimo korta taip lengvai „nepaėjo“ – laiku neišmokusi nukreipti dėmesio į procesą, aš vis dar visomis išgalėmis stengdavaus laimėti. Tam pasitarnavo ir mokykla…

Žodžiu, jau ankstyvoj vaikystėj aš baisų baisiausiai norėdavau laimėti. Regis, jau atėjau į pasaulį su pergalės troškimo genų kombinacija. Atsimenu pirmus kortavimo žaidimus – pliekdavom su močiute, net langai išrasodavo. Mano močiutė, smetoniškų laikų inteligentė, tik per sovietų represijas neragavusi išsvajotosios mokytojos profesijos, ne tik mokėjo atmintinai trisdešimt tris pasakas, išmokė mane ketverių skaityti, bet ir kortuotoja buvo nemenka. Prirodė visokių triukų, atskleidė savo jaunystės žaidimą „Šešiasdešimt šeši“, o kiek partijų sulošta! Aišku, pliekdavom mes ne iš pinigų – iš ano meto saldainių su anyžium, labai simbolišku pavadinimu „Raminančios“. Ramintis reikėjo mums abiems – ir man, ir mylimai močiutei. Laimėjusi aš pakildavau iki padangių, o pralošusi imdavau visaip reikšti nepasitenkinimą. Taip ir neišmokau garbingai pralaimėti – močiutė, nors šviesi ir supratinga, kažkaip išsigąsdavo tų mano „aš-nooooriuuu-laimėėėėt“ proveržių, ir dažnai nusileisdavo, lyg tyčia sumėtydavo kortas man palankia linkme. Bet gyvenimo korta taip lengvai „nepaėjo“ – laiku neišmokusi nukreipti dėmesio į procesą, aš vis dar visomis išgalėmis stengdavaus laimėti. Tam pasitarnavo ir mokykla – pajutę norą visur dalyvauti, mokytojai manim užsiimdavo, repetuodavau, kartais, sulig panaktėm. Skaitovų konkursas – Lina jau čia, iki užsimušimo kartoja nelemtą Juzos likimą („Užsivėrė beržų lapai jai už nugaros. Liko Juza. Mažai begyvas“ – kaip dabar prisimenu…) ir galvoja, kaip čia neužmiršt uždėt to kairinio botago ant priekinio nugaros raumens. Jaunųjų filologų rungtynės – laižydamasi rašaluotas lūpas skrebena pirmuosius kiek negrabius eilėraščius (kad ir tokiu „pranašingu“ pavadinimu – „Tobula“). Biologijos olimpiada – mėgina iš magnetofono juostelės atpažinti paukščių balsus ir dėlioti piestelę prie kuokelio, nors nė per nago juodymą nesišviečia biologės ateitis. Chemikų dienos – bando atrasti rūgščių ir šarmų pusiausvyrą, nors nė velnio nepavyksta išlaikyti pusiausvyros savo pačios viduje. Ir taip – kam gi viso to reikėjo tai mažai mergytei,  jau vėliau – paauglei? Iš dabarties perspektyvos žiūrint, man regis, aš įpratau tik tokiu būdu tapti vertinga ir matoma. Kai laimėdavau – tarsi būdavau įrašyta į garbingą Visatos švieslentę. Kai pralošdavau – išnykdavau būties lauke it koks Češyro katinas, palikdamas iš savęs tik išsiviepusią grimasą. Jacques‘as Lacanas taikliai atskleidžia veidrodžio – kaip pirminės medijos – svarbą asmens vystymosi eigoje. Galvoju, kas buvo tas veidrodis, tas atspindys, su kuriuo ėmiau tapatintis ir kurio padedama galėjau identifikuotis? Gal tai močiutės akys, pritariamai žybsinčios man išlošus eilinę kortų partiją. Gal tai pasididžiavimu rasojantis mokytojos žvilgsnis, man laimėjus kažkelintą konkursą. O gal tai stebuklingas, pasakų motyvus atspindintis veidrodis, kuriame aš galiu save aptikti tik laimėjusi („Veidrodėli veidrodėli, kas pasaulyje geriausias?“). Kad ir kaip buvo, ir vėliau išsaugojau šį įprotį – laimėjusi spiegdavau iš džiaugsmo ir įvairiausiais rakursais sukiodavau stebuklingą veidrodėlį, o pralošusi krisdavau į gilią neviltį ir guosdavausi, jau ne išimtomis iš apyvartos „Raminančiomis“, o naujamadiškais „Karūnos“ saldainiais. Taip buvo, kol daug pirmykščio sultinio nutekėjus, aš atradau namus.

Kai laimėdavau – tarsi būdavau įrašyta į garbingą Visatos švieslentę. Kai pralošdavau – išnykdavau būties lauke it koks Češyro katinas, palikdamas iš savęs tik išsiviepusią grimasą.

Visi žino posakį apie kareivius ir generolus („Blogas tas kareivis, kuris nesvajoja tapti generolu“), bet aš ne visai juo tikiu. Kažkokioj srity – mes eiliniai, kitoj – jau viršilos. Negali visur būti pirmas. O ir nereikia. Atsitiko taip, kaip atsitiko – tai mažai kortuotojai, o vėliau stropiai mokinei suaugus, jau visai nebejuokingas rodėsi toks desperatiškas noras laimėti. Pajutau, kad tai trukdo ir dvasinėje, ir praktinėje – fizinėje – plotmėje. Pirmojoje – skleistis mano autentiškai būčiai, darniam dialogiškumui tarp įvairių AŠ psichikos struktūrų, Kito ir pasaulio, mano ryšiui su transcendencija. Supratau, kad skurdinu dvasią – su tuo nuolatiniu troškimu žibėti ant scenos. O smarkiai nusiminusi, nusivylusi pralošus, negaliu gerai atlikti studentės, mamos, žmonos ir kitų vaidmenų. Edukologas Abraham Maslow savirealizaciją laikė aukščiausia žmogaus siekiamybe. Tačiau juk savirealizacija, nukreipta tik į nuolatinį norą laimėti – nelabai ir autentiška, argi ne?

Gal labai jau neįtikimai skamba, bet įveikti šį nuolatinį troškulį laimėti ir nusivylimą nepavykus, man padėjo rašytojos Elizabeth Gilbert (lietuviams žinoma kaip knygos „Valgyk, melskis, mylėk“ autorė ) motyvacinė kalba, kurią žiūrėjau per „TEDtalks“. Šiaip jau visokių motyvacinių liūliavimų vengiu kaip maro, bet tąsyk ėmė ir užkabino paprasta autorės išsakyta mintis – kiekvienas privalo turėti savo vidinius namus – vietą, į kurią grįžta nepaisant sėkmių ir pralaimėjimų, vietą, į kurią pareina, nepriklausomai, kokio masto triumfą prieš akimirksnį pasiekė, ar kokio dydžio duobėje dar vakar buvojo. Tuos namus, kuriuos žmogus myli labiau už save, didesnius už Ego viduje iškeldintus rūmus. Tuos namus, be kurių jų gyvenimas, jų būties epicentras prarastų autentiškumo branduolį. Elizabeth tokie namai yra rašymas. Ir ši paprastutė idėja paskatino mane įsigraužti į patį savo buities ir būties pamatą ir gerokai pašniukštinėti – kas yra mano namai, mano branduolys, kur aš grįžtu, nepaisant natūralaus gyvenamojo pasaulio bangavimo. Ne iš karto, labai pamažu jaukinausi mintį apie namus. Nusprendžiau, kad mano namai yra rašymas ir šeima. Ir labai po truputį mokiausi ir mokausi pralaimėti – vis dar suskausta ten kažkur, ties penktuoju šonkaulių lanku. Bet jau neįsirausiu į neišbrendamas savigailos pelkes – po žingsnį, po colį pareinu į savo namus. Dabar žinau, kad rašau ne todėl, kad laimėčiau. Arba, gerai jau, ne tik todėl. Ir vaiką auginu ne todėl, kad būčiau pripažinta geriausia mama pasaulyje. Tai dėl namų – kad kiekvieną kartą turėčiau, kur sugrįžti. Kiekvieną kartą, kai imu savęs gailėti, kai viena savasties dalis inkščia it keturdienis šunytis, kai svyra rankos ir kojos vėl užpuolus pabaisai „Tingiu-nė-krust“, aš galvoju apie savo namus. Po smarkiausių vidinių kovų – it Jokūbo su angelu – gyvenamajame pasaulyje kartas nuo karto prasiaučiančių škvalų, aš – duktė paklydėlė – jau turiu kur pareiti. Į savo namus. Tie namai truputį netvarkingi – dažnai nespėju nupūsti ten dulkių nuo savo sakinių ir vaiko prišnerkšto stalo, bet nepaisant to, ten jaukiai žiburiuoja lempos senoviniais gaubtais, ten į dailią mozaiką rikiuojasi močiutės mokėtų trisdešimt trijų pasakų skyvitai. Ten, mano namuose, vyksta gyvenimas, tikras ir gyvas, ten laiko indams pikiruojant sekundes, melodingai taukši klaviatūra, ten, ant mėnulio rago pamauti, supasi kaukai iš vakare sekamos sakmės.

Kiekvienas privalo turėti savo vidinius namus – vietą, į kurią grįžta nepaisant sėkmių ir pralaimėjimų, vietą, į kurią pareina, nepriklausomai, kokio masto triumfą prieš akimirksnį pasiekė, ar kokio dydžio duobėje dar vakar buvojo. Tuos namus, kuriuos žmogus myli labiau už save, didesnius už Ego viduje iškeldintus rūmus.

Dabar kortuojam jau mes su sūnum – tik naujamadiškom kortom – pliekiam žaidimą „Uno“, net langai užrasoja. Ir, o Dievulėliau, – ši Visata man ištaisė geroką šposą – prieš ausis ir akis turiu gyvą savo mažos kopiją, kuri be proto ir be saiko nori laimėti. Pasitelkusi visus kantrybės aruodus, mokau ir rodau, kad svarbiausia – žaidimo procese patiriamas džiaugsmas. Aiškinu , kaip svarbu pralošus, garbingai pasveikinti laimėjusį. Ir be galo tikiuosi, kad mano sūnus atėjus laikui ras savo namus. O tai bus pati didžiausia pergalė.

Šis tekstas buvo rašytas G. Morkūno vardo esė konkursui, publikuojamas autorei leidus.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *