Vasario 20 d., garsiajam Kurt Cobain būtų suėję penkiasdešimt metų. Norėdami paminėti šio menininko, grupės Nirvana vokalisto jubiliejų, dalinamės jo mintimis, kurios padės geriau pažinti šį maištaujantį, jautrų ir neilgai, deja, ištvėrusį gyvenimą žmogų.

Jau geriau tegu manęs nekenčia už tai, kas esu, negu myli už tai, kuo nesu.

Mane žavi aistra. Man patinka dalykai, kurie yra tvirtai pastatyti. Mėgstu sukčiauti žaisdamas kortomis. Rašau eiles. Tyčia neskaitau kitų kūrybos. Klausausi vinilinių plokštelių. Man patinka būti vienumoje. Dažnai stengiuosi labai daug, kad tik išvengčiau konflikto. Turiu tvirtą nuomonę, kurią pagrįsti galiu veikiau ne svariais argumentais, bet tik savo nuogu nuoširdumu. Man patinka nuoširdumas, nekaltumas. Kaip gera vėl sugebėti jausti.

Norėdamas būti kažkuo kitu, švaistai laiką, kurį galėtum skirti tam, kas esi.

Dėkui už tragediją. Man jos reikėjo kūrybai.

Man atrodo, kad paukščiai kiekvieną rytą klykia be sustojimo, norėdama mums pranešti apie visą liūdesį, pyktį ir blogį, sukauptą pasaulyje. Deja, mes nekalbam paukščių kalba.

Tikiu, kad kiekviename žmoguje yra kažkas gero.

Aš tiesiog myliu žmones. Myliu juos taip stipriai, myliu juos net per daug. Ir man dėl to labai liūdna.

Aš laimingas, nes susiradau draugų. Jie gyvena mano galvoje.

Vien tai, kad esi linkęs į paranoją, nereiškia, kad jie iš tikro tavęs negaudo.

Žinoma, kad esu feminizmo šalininkas. Man bjauru žiūrėti, kaip vis dar elgiamasi su moterimis. Mums reikia daugiau moterų muzikančių, menininkių, rašytojų… Atrodo, kad visose srityse dominuoja vyrai. Ir man labai norisi, kad tai pakistų.

Daug mieliau būčiau padaręs tūkstančius dalykų vietoj to, kad sėdėčiau ir skųsčiausi savo nuobodžiu gyvenimu.

Jie juokiasi, kad esu kitoks. Aš juokiuosi, kad jie visi vienodi.

Aš pavargau nuolat vaidinti, kad esu kitoks nei esu, tam kad įtikčiau žmonėms ir užmegsčiau daug ryšių.

Jei mano akyse atsispindėtų mano siela, visi pravirktų, matydami, kad šypsausi.

Norėčiau, kad nebebūtų rasistų, homofobų ir seksistų. Žinau, kad jie vaikšto šia Žeme ir mane tai labai neramina.

Laisvė, meilė, empatija.

Žinojau, kad esu kitoks. Maniau, kad gal esu homoseksualus ar dar koks, nes negalėjau pritapti prie visuomenės ir negalėjau savęs identifikuoti kartu su kitais amerikiečiais vyrais, neatitikau jų mačo siekiamo  įvaizdžio. Jiems nepatiko menas ar muzika, jie tik norėjo pasiguldyti merginas ir mosuoti kumščiais.

Niekas nebijo pačio aukščio, jie bijo nukristi. Niekas nebijo ištarti ‘Aš tave myliu’, jie bijo atsakymo.
Geriau sudegti nei išblukti.
 „Tikiuosi, kad niekad netapsiu nuobodus pats sau. Manau, kad esu pakankamai neurotiškas, kad nuolat padaryčiau kažką keisto.“
„Jaučiu, kad ši visuomenė pamiršo, kas yra menas. Menas tai išraiška. O išreiškiant save, tu gali būti visiškai laisvas.“
„Muzika tai energija. Tai atmosfera, tai jausmas, tai nuotaika.“

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *