Pasaulinę šlovę Umberto Eco (1932–2016) pelnė jo romanai, tačiau rašytojas taip pat buvo žinomas ir savo moksline bei publicistine veikla. Net tris dešimtmečius U. Eco bendradarbiavo su italų leidiniu „L’Espresso“, kuriame turėjo savo skiltį bei reguliariai rašė tekstus labai plačiomis temomis – nuo mobiliųjų telefonų, monoteizmo, internetinės pornografijos, Hario Poterio, tamplierių, socialinių tinklų, taksi vairuotojų iki „Charlie Hebdo“ ar Silvio Berlusconi. Visi šie tekstai sudėti į knygą „Pape Satàn aleppe“ pasirodė po rašytojo mirties (lietuvių kalba išleido leidykla „Tyto alba“, 2017).

Skaitytojams siūlome 2006 metais parašytą tekstą, kuriame U. Eco apmąsto skirtingų religijų susitikimą Europos žemyne, politinio korektiškumo ideologijos gniaužtus bei juoko galią.

Manau, praėjo jau penkiolika metų nuo tada, kai rašiau, kad po poros dešimtmečių Europa taps spalvotu žemynu, bet tas procesas pralies daug ašarų ir kraujo. Nebuvau pranašas, tik blaiviai mąstantis asmuo, kuris skaito istoriją tikėdamas, kad mokantis to, kas nutiko praeityje, galima suprasti tai, kas gali nutikti ateityje. Atmetus teroristinius išpuolius, pasižiūrėkim, kas šiandien jaudina žmones. Prancūzijoje licėjaus mokytojas sukritikuoja musulmonų religiją ir vos lieka gyvas. Berlyne iš repertuaro pašalinama Mozarto opera „Idomenėjas“, kurioje rodomos ne tik Jėzaus ir Budos (ir  kitų), bet ir Mahometo nukirstos galvos. Nekalbant apie popiežių, kuris, būdamas tokio amžiaus, jau turėtų suprasti tam tikrą skirtumą tarp eilinio profesoriaus paskaitos universitete ir popiežiaus kalbos, transliuojamos visų televizijų, ir gal būtų turėjęs būti kiek atsargesnis (nors, žinoma, siekiantieji pasinaudoti istorine citata, kad sukeltų naują religijų karą, nėra asmenys, su kuriais norėčiau vakarieniauti).

Apie prancūzų profesoriaus atvejį gražų straipsnį parašė Bernard’as-Henri Levy (žiūrėti spalio 4 dienos Corriere numerį): su jo mintimis galima nesutikti, bet privalu ginti jo teisę reikšti savo laisvą nuomonę religijos klausimu ir negalima pasiduoti šantažui. Apie „Idomenėjo“ atvejį tame pačiame Corriere numeryje Sergio Romano parašo tai, ką pabandysiu perteikti savais žodžiais, už kuriuos jis nėra atsakingas: jei liguistai trokštantis naujovių režisierius pastato Mozarto operą, į kurią įterpia kai kurių religijų kūrėjų nukirstas galvas, nors apie tai Mozartas nė iš tolo negalvojo – mažiausia, ką galima padaryti, tai išspardyti jam užpakalį, bet dėl estetinių ir filologinių priežasčių, lygiai kaip reikėtų prikulti tuos režisierius, kurie „Oidipo karaliaus“ veikėjus aprengia dvieiliais švarkais ir iškrakmolytais marškiniais. Tačiau tą pačią dieną laikraštyje Repubblica garsus muzikas Danielis Barenboimas, išmintingai pasvarstęs, ar tikrai toks pastatymas atitinka Mozarto dvasią, kalba apie menininko teises.

Manau, mano draugas Danielis sutiktų su apgailestavimu dėl kadaise kritikuoto (ir uždrausto) Shakespeare’o „Venecijos pirklio“ pastatymo, neabejotinai įkvėpto anuomet (ir dar anksčiau, nuo Chaucerio) paplitusio antisemitizmo, nors per Šeiloką autorius atskleidžia žmogaus menkumą ir niekingumą. Štai su kuo susiduriame: su baime kalbėti. Prisimenant, kad ne visi šie tabu primesti musulmonų fundamentalistų (kurių įžeidumas – ne juokai), o pradėti politinio korektiškumo ideologijos, kuri pati savaime remiasi pagarba visiems, tačiau dabar draudžia, bent Amerikoje, pasakoti anekdotus ne tik apie žydus, musulmonus ir neįgaliuosius, bet ir apie škotus, genujiečius, belgus, karabinierius, ugniagesius, miesto valytojus ir eskimus (kurių nederėtų taip vadinti, bet jeigu juos pavadinsim taip, kaip jie nori, niekas nesupras, apie ką kalbu).

Prieš dvi dešimtis metų dėsčiau Niujorke ir norėdamas parodyti, kaip reikia analizuoti tekstą, pasirinkau, kone atsitiktinai, apsakymą, kuriame (viena eilute) storžievis jūreivis apie prostitutės vulvą pasakė „plati kaip… malonė“ – vietoj dievybės vardo rašau daugtaškį. Po paskaitos prie manęs priėjo studentas, akivaizdžiai musulmonas, ir pagarbiai prikišo parodžius nepagarbą jo religijai. Atsakiau tik citavęs kitų vulgarybes, bet vis tiek atsiprašiau. Kitos dienos paskaitoje į savo kalbą įtraukiau nepagarbią (nors ir linksmą) aliuziją apie garsų krikščionių panteono asmenį. Visi prapliupo juoktis, jis irgi prisidėjo prie visuotinės linksmybės. Pasibaigus paskaitai paėmiau jį po ranka ir paklausiau, kodėl parodė nepagarbą mano religijai. O galiausiai pabandžiau išaiškinti skirtumą tarp linksmos užuominos, Dievo vardo minėjimo be reikalo ir burnojimo prie Dievą, kviesdamas jį didesnei tolerancijai. Jis atsiprašė ir, tikiuosi, suprato. Tik gal nesuprato tos begalinės katalikų tolerancijos, nes jei keiksmų „kultūroje“ dievobaimingas tikintysis aukščiausią esybę nusako neįmanomais pakartoti epitetais – kas dar galėtų kuo nors piktintis?

Bet ne visi pedagoginiai santykiai būna tokie taikūs ir mandagūs kaip su manuoju studentu. Todėl verčiau nekalbėti. Bet kas tuomet nutiks kultūrai, kurioje iš baimės leptelėti ką nederamo net mokslininkai nebedrįs remtis (tarkim) arabų filosofu? Ji taps damnatio memoriale, gerbtinos kitokios kultūros sunaikinimu tyla. O tai nepadėtų vieniems kitų nei pažinti, nei suprasti.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *