„Palestinoje grėsmė niekada nedingsta ir niekada nesibaigia, ji visą laiką labai arti. Mes niekada nepatiriame „postperiodo“. Pavyzdžiui, Gazoje bombos šiuo metu nebekrinta, tačiau virš galvų skraido sraigtasparniai. Vos kas, ir bombardavimai atsinaujins. Grėsmė labai reali, tad niekada neprieiname tos ribos, kai grėsme lieka praeityje“ – tai Jeruzalėje gyvenančios ir dirbančios vienos pirmųjų palestiniečių psichoterapeučių Samai Džabr žodžiai. Šiais metais lietuvių kalba pasirodė žurnalistės Giedrės Steikūnaitės knyga „Palestina: Laisvė yra labai graži“, kurioje palestiniečių lūpomis autorė pasakoja jų kančios, kovos ir laisvės ilgesio istoriją.

Daugiau nei dvejus metus gyvenusi Jeruzalėje, G. Steikūnaitė turėjo galimybę iš arti pamatyti Palestinos tikrovę ir jos žmonių kasdienybę. Kaip pati teigia, jos žinios apie šį kraštą, kurias iki tol daugiausia formavo žiniasklaida, stipriai prasilenkė su savo pačios pamatyta ir pažinta Palestina. Būtent tai ir paskatino ją leistis į ilgus pokalbius su daugiau nei dviem dešimtimis palestiniečių – maratono organizatoriumi, (ne)paprastomis senolėmis, fotožurnalistu, buvusiu meru, psichologu, ekonomikos profesoriumi, buvusiais kaliniais, studentais, menininkais, knygyno vadovu, verslininkais ir amatininkais.

Jos užrašyti liudijimai – tai sukrečiantis pasakojimas apie jau beveik septynis dešimtmečius besitęsiančią palestiniečių tautos tragediją ir kovą už savo žemę, alyvmedžius, jūrą ir teisę būti…

Knygos autorę Giedrę Steikūnaitę kalbina Gediminas Kajėnas.

Daugiau nei pusė Vakarų Kranto gyventojų – jaunesni nei 18 metų amžiaus.

Kaip nutiko, kad atsidūrėte Palestinoje? Kas apskritai Jus paskatino vykti į šį kraštą?

Teisingumo, žmogaus teisių idėjos man visad buvo artimos. Palestinoje jos kvėpuoja kiekvienoje sankryžoje, ant kiekvieno medžio, kiekvieno žmogaus akyse. Studijuodama Londone turėjau progų truputį susipažinti su to krašto situacija ir kultūra.

A.a. Paulius Normantas yra sakęs: „Į klausimą, kodėl išvažiavau į Tibetą, man lygiai taip pat sunku atsakyti, kaip ir į klausimą, kodėl tapau fotografu. Aš nežinau, tiesiog taip nutiko.“ Nutiko ir man. Tik aš iškeliavau kaip žurnalistė: turėjau patirti, kad turėčiau teisę rašyti.

Į Palestiną vykau pažinti ir suprasti, tačiau vėliau suvokiau, kad prieš pažįstant reikia išsikuopti viską, ką anksčiau tariausi žinanti. Kitaip tariant, ne kažką išmokti, o „at-mokti“ įkaltus stereotipus, propagandą, melą ir priimti realybę tokią, kokia ji yra. O tuomet privalėjau pasidalinti ir su kitais. Taip gimė mano knyga.

Žurnalistė Giedrė Steikūnaitė

Žinių apie Palestiną mes dažniausiai sulaukiame dviem atvejais – kai praliejamas kraujas bei planuojamos naujos statybos naujakuriams. Tačiau tai, matyt, „didieji“ įvykiai, į kuriuos žiniasklaida įpratusi reaguoti. O kokią Palestiną pamatėte Jūs?

Žiniasklaida dažnai tapo labai vienpusišką Palestinos paveikslą, kuriame atkartojamas Izraelio naratyvas, o palestiniečiai vaizduojami kaip necivilizuoti, smurtaujantys arabai. Žinoma, tai neatspindi realybės.

Užtat knygoje rasite pasakojimų, kokių nebūna žiniasklaidoje – ir apie palestiniečių kultūrą, ir apie dėl okupacijos patiriamas skriaudas. Mano sutikti ir kalbinti žmonės yra tokie patys, kaip ir žmonės bet kur kitur pasaulyje – juokaujantys, besilinksminantys, verkiantys, kuriantys. Tačiau jų gyvenime yra didžiulis veiksnys, lemiantis šiandieną ir rytojų.

Prie Betliejaus esantis Batiro kaimelis dėl jame išlikusių tradicinių žemdirbystės terasų neseniai įrašytas į UNESCO saugotino pasaulio paveldo sąrašą. Nuvažiavau fotografuoti, prisėdau kavinukėje. Prisistatė senukas ir, pajutęs, kad aš irgi nuo arklo, pasiskyrė mano gidu. Išvaikščiojome jo žemę, jis rodė kiekvieną pomidorą, kiekvieną baklažaną, petražolių krūmelį ir pasakojo, kaip jais rūpinasi. Tada priskynė vynuogių ir davė man valgyti, „nes labai skanios“. Tokia ta Palestina.

Palestinos kaimelių architektūra natūraliai išsidėsto gamtovaizdyje.

Ar galima sakyti, kad savo knygoje nuo „didžiojo“ pasakojimo, pereinate prie „mažųjų“ istorijų ir tokiu būdu, per palestiniečių kasdienybę, bandote prisiliesti prie pačios jų tikrovės?

Mano galva, žmogus ir jo istorija yra didesni už politinius žaidimus, kad ir kokie pavojingi jie būtų. Žinoma, politiniai sprendimai veikia kiekvieną mūsų gyvenimo aspektą, tačiau kai jie tampa pagrindiniu pasakojimo herojumi, dingsta tikrasis atskaitos taškas – žmogus. Todėl ir pasirinkau tokį pasakojimo būdą – pirmuoju asmeniu, situaciją perteikiant per kasdienes detales, o ne politologinę prizmę.

Juk galime parašyti žodyninį karinio patikros punkto apibrėžimą, tačiau jis nepadės pajusti, ką reiškia būti įstrigus metaliniame narve, už kurio sėdintis uniformuotas jaunuolis kontroliuoja tavo judėjimą.

Šia knyga norėjau parodyti Palestiną, kuri nuo mūsų slepiama: su kasdienybe, asmeniniais liudijimais, prisiminimais, tikromis žmonių patirtimis.

Aidos tremtinių gyvenvietė. Užrašas ant sienos anglų kalba: „Mes laimėsime“.

Įsiminė Jūsų kalbinto psichologo Vaelio Davabšo žodžiai: „Mes visi patiriame netiesioginį kankinimą, nes kiekvieną dieną kenčiame nuo okupacijos“. Knygoje nuolatos galima sutikti tiesiogine ar perkeltine prasme naudojamą kalėjimo įvaizdį, o Jūsų kalbinti žmonės – tartum liudija  apie nuolatos patiriamą skriaudą. Ar galite papasakoti, su kokiais apribojimais, žmogaus teisių pažeidimais palestiniečiai susiduria kasdien.

Gyvenimas okupacijoje reiškia, kad bene kiekvieną tavo gyvenimo aspektą reguliuoja svetima, primesta, tau priešiška valdžia. Įvairiuose Jungtinių Tautų dokumentuose įtvirtinta tautų teisė į suverenumą, laisvą apsisprendimą Palestinos atveju tarsi negalioja. Net ir tokių pasaulinių organizacijų sprendimai tampa diskusiniai: vieniems jie galioja, kiti leidžia sau juos ignoruoti.

Izraelis ignoruoja ir daug kitų JT nutarimų ir tarptautinės teisės normų (ypač Ketvirtąją Ženevos konvenciją): 1948 m. tremtiniams iki šiol neleidžiama grįžti; į okupuotą teritoriją nuolatos perkeliami šalies-okupantės piliečiai, t. y. nelegalūs kolonistai; prisidengiant „saugumo sumetimais“ konfiskuojama privati palestiniečių žemė; rezistencija apkaltinti žmonės kalinami Izraelio teritorijoje esančiuose kalėjimuose, kur šeimos nariams juos aplankyti po varginančios kelionės reikia specialaus leidimo. Kalinami keli tūkstančiai žmonių, tarp jų – keli šimtai vaikų ir nepilnamečių, kartais – vos dvylikos metų amžiaus. Tai – politiniai kaliniai, tik be tokio statuso. Beje, palestiniečiams Vakarų Krante taikoma ne civilinė teisė, o karinis tribunolas.

Dažnai vyksta naktiniai kariuomenės reidai, ypač kaimo vietovėse: Izraelio kariai užpuola kaimelį, apšaudo ašarinėmis dujomis bei guma aptrauktomis arba pilnai metalinėmis kulkomis, įsiveržia į privačius namus, juos išdarko, neva ieškodami kažko neleistino. Izraelis mėgsta naudoti ir tarptautinės teisės draudžiamą kolektyvinę bausmę: už vieno žmogaus veiksmus baudžiama visa šeima (nugriaunamas namas, kuriame gyvena kelios giminaičių šeimos) arba bendruomenė (uždaromi visi įvažiavimai į gyvenvietę).

Garsines granatas Izraelio kariuomenė naudoja prieš civilius demonstracijų metu.

Izraelis tebestato savo betoninę sieną, atskiriančią Vakarų Krantą nuo Jeruzalės, nors Tarptautinis Teisingumo teismas dar 2004 m. nurodė ją nugriauti ir sumokėti nukentėjusiems kompensacijas. Siena riboja palestiniečių judėjimo laisvę, kaip ir kariniai patikros punktai – kai kurie jų nuolatiniai, kiti vadinami „skraidančiais“ ir gali išdygti tarsi iš niekur. Jie sutrikdo eismą, žmonės įstringa kelyje, praranda daug laiko, kartais jiems neleidžiama pasiekti savo kelionės tikslo. Judėjimo laisvės nebuvimas kartu veikia ir daugelį kitų Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje įtvirtintų prigimtinių žmogaus teisių: teisę į darbą, mokslą, gyvenamosios vietos pasirinkimą, sveikatos apsaugą, santuoką ir t.t. Daugelis Vakarų Kranto palestiniečių nei kartą gyvenime nėra buvę prie jūros, nors ji – vos už keliolikos kilometrų. Tam reikia specialaus leidimo, kurį gauti labai sudėtinga. Žmonės iš Gazos beveik neturi šansų patekti į Jeruzalę, Vakarų Krantą ar dabartinę Izraelio teritoriją.

Gazos palestiniečiai praktiškai užrakinti blokados kankinamame mažulyčiame žemės plotelyje. Gazos žvejus Izraelio karinis jūrų laivynas apšaudo iš vandens, neleisdamas užsidirbti pragyvenimui. Jeruzalės palestiniečiai, kurių protėviai kartų kartomis gyveno šiame mieste, oficialiai laikomi „rezidentais“, ne piliečiais. Jiems neleidžiama balsuoti, jų sumokami mokesčiai į bendruomenę beveik negrįžta savivaldybės paslaugų teikiamu pavidalu. Be to, nuolat gresia išvarymas iš miesto be teisės sugrįžti. Kišamasi ir į asmeninius žmonių gyvenimus: pvz., Jeruzalės gyventojui ar Izraelio piliečiui palestiniečiui susituokus su žmogumi iš Vakarų Kranto, porai neleidžiama pasirinkti, kur jie kartu nori gyventi. Leidimo gyventi Izraelio teritorijoje tenka laukti ilgus metus, per kuriuos dėl tokių sunkumų gali iširti ir poros santykiai.

Tad dalis žmogaus teisių pažeidimų vykdoma fiziškai, kiti – su biurokratijos pagalba, įteisinant diskriminaciją. Visa tai persunkia žmonių kasdienybę ir trukdo tiesiog gyventi.

Palestinos vėliava ilgą laiką buvo drausta, už jos iškėlimą grėsė kalėjimas.

Knygos viršelyje pavaizduotas jaunas palestinietis su veidą dengiančiu apdangalu. Man rodos, kad ši nuotrauka kaip tik ir patvirtina tą Palestinos įvaizdį, kokį turbūt daugelis apie šį kraštą yra susidarę iš žiniasklaidos reportažų. Neabejotinai tai susiję su terorizmu, civilių žudymu, bombų sprogdinimu. Tad kas yra šie jaunuoliai? Ar išties jie visada susiję su ginkluotu pasipriešinimu?

Knygos viršelio nuotrauka daryta Džalazuno tremtinių gyvenvietėje prie Ramalos. Tai – 68-osioms palestiniečių nakbos (etninio valymo pradžios) metinėms skirta tapyba ant sienos. Ji labai simboliška: apelsinai mena tremtinių gimtosios Jafos apelsinų sodus, kuriais Palestina kadaise garsėjo; žemėlapio kontūrai yra kartu ir praeities, ir trokštamos ateities vaizdas, t. y. laisva, nesuskaldyta Palestina. O skara veidą dengianti moteris simbolizuoja žmones, kurie kovoja už savo laisvę – su ginklu ar kitaip. Knygoje cituoju pašnekovus, kurie sako, kad tiesiog atsikelti ryte ir eiti apžiūrėti savo alyvmedžių okupacijos sąlygomis yra rezistencija. Tremtiniui kartoti savo sunaikinto gimtojo kaimo vardą, neužmiršti savo kilmės ir neatsisakyti teisės sugrįžti yra rezistencija. Išlaikyti savo kalbą, tradicijas, kultūrą taip pat yra pasipriešinimas okupacijai.

Čia reikia atminti, kad Jungtinių Tautų rezoliucijos ir tarptautinės teisės normos užtikrina tautų teisę į kovą už nepriklausomybę bei išsilaisvinimą „visomis priemonėmis, įskaitant ginkluotą pasipriešinimą“. Tačiau ginkluoto palestiniečių pasipriešinimo okupacijai nedaug belikę. Tik Gaza savadarbiais ginklais ginasi nuo Izraelio bombų ir raketų, o kitur palestiniečiai prieš vieną galingiausių pasaulio armijų dažniausiai kovoja akmeniu. Užtat ir veidą dengiasi tradicine skara kufija, kad nebūtų atpažinti nuotraukose ar vaizdo medžiagoje – tai grėstų kalėjimu.

Ar teroristas yra tas, kuris meta akmenį į gerai ginkluotą užpuoliką? O kaip valstybiniu lygiu vykdomas teroras, kai kankinami civiliai gyventojai? Kiek smūgių žmogus gali pakelti, kol atsistos apsiginti?

Maisto prekėmis tradiciškai apsirūpinama turguje.

Palestiniečių tauta turbūt irgi nėra vienalytė. Jūsų kalbinti žmonės negaili kritikos savivaldai bei turtingiesiems palestiniečiams, kaltina juos korupcija, susiskaldymu, idealų atsisakymu. Ar tai reiškia, kad ir tarp pačių palestiniečių šiandieninės situacijos matymas yra labai skirtingas?

Žinoma. Palestiniečiai, kaip ir bet kuri tauta, nebūtinai sutaria kiekvienu klausimu, ir tai natūralu. Tačiau visi žmonės – išskyrus galbūt tuos, kurie iš okupacijos tiesiogiai pelnosi – sutinka, kad okupacija privalo baigtis. Kaip ir su kokia ateitimi prieš akis – derybų klausimas, tačiau spręsti turi patys palestiniečiai, o ne okupantas, europinės sąjungos ar JAV.

Žmonės ne kvaili, jie puikiai supranta, kur priespaudos šaltinis. Tačiau vieni yra pasiruošę dėl laisvės aukoti daugiau nei kiti. Pas mus juk anuomet draustą trispalvę balkone kėlė irgi ne kiekvienas. Ir nuosavų komunistų turėjome, ir kolaborantų, ir sistemos veikimą užtikrinančių „nekaltų“ varžtelių, be kurių sistema galbūt būtų griuvusi anksčiau, nei griuvo.

Taip ir Palestinoje. Joje didžiulė socialinė atskirtis, korupcija, žmones dar labiau kursto ir skaido išorinės jėgos. Tokie vidiniai nesutarimai labai kenkia laisvės kovai ir juos būtina kuo greičiau spręsti. Vakarų Krante šiuo metu gyvena kiek daugiau nei du su puse milijono palestiniečių – gyventojų skaičius labai panašus į Lietuvos.

Karinis patikros punktas prie Kalkiljos, skirtas darbo leidimus turintiems palestiniečiams įvažiuoti į Izraelio teritoriją. Į eilę žmonės stoja jau antrą-trečią valandą ryto, kad spėtų į darbą, dažniausiai statybose.

Izraelio-Palestinos konfliktas yra persunktas kraujo, gal todėl jis negali būti vertinamas vienareikšmiškai? Kita vertus, Tibeto situacija parodo, kad šiandien net ir taikus pasipriešinimas nesulaukia aktyvaus pasaulio galingųjų palaikymo, nes ekonomika ir galia statoma aukščiau už tiesą.

Pirmiausia turime tiksliai įvardyti situaciją: tai ne „konfliktas“, o karinė okupacija, praėjusiame amžiuje pradėto kolonijistinio projekto tęsinys. Tai suvokus, viskas pasidaro aišku ir tampa lengviau apsispręsti, kurioje pusėje stovime.

Stovėti prieš politinę, ekonominę ir karinę galią nėra lengva – tą mes patys puikiai žinome iš savo istorijos – tačiau priešintis priespaudai, mano galva, yra būtina. Klausimas tik, kokiais būdais realiai galima kažko pasiekti. Kiek dar žvakučių reikės uždegti taikių demonstracijų už Tibeto laisvę metu, kad ta laisvė ateitų? Kiek vienuolių turės susideginti, kad kažkas pasakytų „Gana“?

Priespauda yra smurtas: fizinis, emocinis, dvasinis. Reikia atminti, kad didžioji dauguma pasaulio nepriklausomybės judėjimų – veržiantis iš kolonijizmo gniaužtų Afrikoje, Azijoje, Pietų Amerikoje, griaunant apartheidinę sistemą Pietų Afrikoje, taip pat kova už civilines teises (pvz., JAV) – truko ilgai ir ne vien taikiais būdais.

Palestiniečiai protestuoja jau kiek dešimtmečių, o laisvės kaip nėra, taip nėra. Atvirkščiai – situacija blogėja, nes pasaulio galios centrams taip naudinga. Paprastas žmogus sistemai nerūpi – užtat jis turėtų rūpėti kitam paprastam žmogui.

Malda taikaus protesto prieš okupaciją metu. Už nugaros – Izraelio kareiviai.

Teko matyti tokią nuotrauką – vyrai krikščionys rankomis apjuosę rato centre besimeldžiančius musulmonus juos saugo nuo galimų incidentų. Ši nuotrauka buvo užfiksuotas Egipte. Ar įmanomas toks vaizdas Vakarų Krante ar Izraelyje? Ar kokia nors forma vyksta dialogas tarp paprastų izraeliečių ir palestiniečių?

Palestinoje nuo seno kaimynystėje gyvena skirtingas religijas išpažįstantys žmonės: musulmonai, krikščionys, žydai, ateistai, samariečiai, drūzai (islamo atmaina)… Jeruzalėje sutikti senoliai man pasakojo puikiai prisimenantys, kad prieš 1948 metais įsikuriant Izraeliui religija žmonių neskaidė: per šabą musulmonai stengdavosi nekelti triukšmo, per ramadaną – islamo pasninko mėnesį – žydai ir krikščionys viešai nepuotaudavo, o per Velykas į bažnyčią sutikti šviesos ir pakramsnoti saldainių rinkdavosi vaikai iš įvairias religijas išpažįstančių šeimų. Tad religija Palestinoje nėra problema – problema yra prisidengiant religija vykdoma priespaudos politika, taip žmones skaldant ir įtikinėjant, kad vieni geresni ar labiau „išrinktieji“ nei kiti. Arabų kalba žodis „ala“ (kirtis ant pirmo skiemens) reiškia ne kažkokį mistinį neteisingai sulietuvintą „Alachą“, o Dievą, nes tikima, kad Dievas visiems yra vienas.

Jeruzalės Kristaus kapo bazilikos raktus turi musulmonų šeima. Betliejuje po imamo kvietimo maldai per mečetės garsiakalbius skamba bažnyčių varpai. Esu mačiusi, kaip ramadano metu Palestinos krikščionys dalija vandens buteliukus ir datules kamščiuose prie karinių Izraelio punktų prieš pat pasninko pabaigą įstrigusiems musulmonams. Tad Jūsų pateikta situacija Egipte kasmet vyksta ir Palestinoje. Kavinių langai ramadano metu būna uždangstyti, kad nepasninkaujančiųjų pasisėdėjimai netrikdytų tikinčių musulmonų, o prie Kalėdų eglės Betliejuje fotografuojasi musulmonų šeimos. Tokios nerašytos pagarbos vieni kitiems taisyklės, bendros kultūros puoselėjimas.

Viešiems renginiams skirta aikštė Aidos tremtinių gyvenvietėje prie Betliejaus. Šalia – Izraelio siena.

Dialogai tarp paprastų žmonių vyksta įvairiais lygiais, tačiau reikia atminti, kad vyraujantys galios santykiai reguliuoja ne tik politinius, bet ir socialinius bei asmeninius žmonių santykius. Viena pusė juk yra engėjas, kita – engiamasis. Dabartinė Vakarų Kranto palestiniečių karta su izraeliečiais žydais dažniausiai susiduria prievartos situacijose: kariniuose patikros punktuose, kalėjimuose, per nelegalių kolonistų atakas. Tai lemia tarpusavio atmosferą: okupanto kareiviui juk nelinkėsi geros dienos, net jei jis vakare ir pakeičia savo uniformą mėlynais džinsais.

Kita vertus, žinau atvejų, kai bendradarbiaujama ekonominiu būdu: pavyzdžiui, naujos Beit Sahūro miestelio alaus daryklos įkūrėjui palestiniečiui rasti miežių ir salyklo tiekėjų iš užsienio padėjo aludaris žydas. Tiesa, neseniai vienas Haifos baras buvo užsipultas internete už tai, kad savo lankytojams siūlė kito palestinietiško alaus, gaminamo Birzeito miestuke prie Ramalos. Nacionalistinių pažiūrų izraeliečiai bombardavo baro puslapį feisbuke rėkdami „Gėda!“ ir vadindami jo įkūrėjus – ukrainietį ir tadžiką – išdavikais. Tokia atmosfera, palaikoma valdžios ir visos rasistinės sistemos, naikina bet kokio dialogo galimybę.

Maždaug penktadalis Izraelio piliečių yra palestiniečiai – palikuonys tų, kurie 1948 metais liko savo namuose, kai jų kaimynai buvo tremiami, arba sugebėjo grįžti (didžiausias palestiniečių gyventojų daugumą turintis miestas Izraelio teritorijoje yra Nazaretas). Šie žmonės kasdien susiduria su izraeliečiais žydais darbe, gatvėje, kavinėse. Tačiau gyventojų atskirtį didina sionistinė propaganda, kuria persisunkusi Izraelio politika, žiniasklaida, švietimo sistema, bei arabus tiesiogiai ir netiesiogiai diskriminuojantys Izraelio įstatymai, kurių yra daugiau nei 50.

Koks visavertis dialogas gali vykti, jei jo dalyviai neturi lygiaverčių pozicijų?

Jeruzalės senamiesčio stogai. Į šį miestą įvažiuoti palestiniečiams iš Gazos ir Vakarų Kranto reikia specialaus leidimo.

Pastaruoju metu žiniasklaida skelbia apie naujus Izraelio valdžios planus Vakarų Krante statyti 2,5 tūkst. namų naujakuriams. Tad įdomu, kaip Jūs įvardytumėte Palestinos situaciją šiandien? Ar įmanoma kalbėti apie pozityvų pokytį?

Juokais sakau, kad šiuo metu geriausia naujiena, mano nuomone, yra ta, kad ateina pavasaris. Pražys kalvos, sugrįš saulė. O visa kita…

Palestiniečiai nebeskaičiuoja tų tūkstančių naujų statybų nelegaliems Izraelio kolonistams. Tokių veiksmų akivaizdoje jaučiamas bejėgiškumas – ypač, kai nesulaukiama jokios rimtos pagalbos iš demokratines vertybes viešai deklaruojančių Europos ir kitų šalių.

Jungtinės Tautos raštu jau daugel metų „smerkia“ Izraelio nusikaltimus, tarptautinės teisės pažeidinėjimus, tačiau ar kas nors nuo to pasikeitė? Kolonijų daugėja, nes Izraelis ne tik nėra baudžiamas: okupacija jam beveik nieko nekainuoja – kaip tik, iš jos pelnomasi. Bendradarbiaudama su okupantu, korumpuota savivalda malšina bet kokius pasipriešinimo daigelius, spaudžia žmones iš visų pusių; palestiniečiai palikti likimo valiai.

Tačiau teigiamų pokyčių visgi yra ne politiniame lygmenyje. Pastebiu, kad tinkamai informuoti paprasti Europos, Amerikų, Azijos žmonės pradeda suvokti, kas iš tiesų vyksta Palestinoje. Jie stoja į palestiniečių pusę, smerkia Izraelį už žmogaus teisių pažeidimus, įgyvendina BDS judėjimą (boikoto, finansinės pagalbos nutraukimo ir sankcijų – angl. Boycott, Divestment and Sanctions). Paprasti žmonės reikalauja teisingumo, taip pat – atskaitos ir atsakomybės iš savo valstybių.

Viena iš Palestinos (arabiškai Falastyn) vardo atsiradimo teorijų ta, kad jis reiškia „kalvas ir slėnius“.

Įdomu, ar po šios knygos pasirodymo lietuvių kalba dar galėsite patekti į Palestiną?

Izraelis kontroliuoja visus įvažiavimus į Palestiną – oro ir jūrų uostus, sausumos pasienio punktus. Tai Izraelis sprendžia, kas gali patekti į Palestiną, o kam draudžiama. Daug įvairių šalių piliečių yra patyrę tokį neadekvačiais kaltinimais ir nepagrįstomis baimėmis grįstą Izraelio elgesį: oro uoste žmonės tardomi ir kai kurie išsiunčiami atgal be teisės sugrįžti dešimt metų.

Mano knyga yra dokumentinė, joje surinktos tikros žmonių istorijos. Jei Izraelis uždraus žmogui įvažiuoti į šalį, nes nepatiks to žmogaus parašyta knyga, tai daugiau pasakys apie Izraelį, nei apie knygą. O draudimo atveju, žinoma, tikėsiuosi visapusės pagalbos iš laisvos, nepriklausomos, suverenios Lietuvos valstybės, kurios pilietė esu. Tiesa išlaisvina.

Pokalbis iliustruotas Giedrės Steikūnaitės nuotraukomis

Ši publikacija parengta pagal projektą „Aštuntoji diena“, kurį remia „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“.

7 Comments

  1. Ačiū.

  2. Begalinė pagarba autorei už drąsą rašyti tiesą. Norėtųsi tikėti, kad ji nebus sutraiškyta dabartinės žiniasklaidos brutualaus gaivalo, šluojančio bet kokią ES ir JAV pozicijos neliaupsinančią nuomonę. Tvirtybės, Giedre.

  3. PASAULYJE TURI BŪTI PASMERKTI VISI OKUPACINIAI RĖŽIMAI , AR TAI IZRAELIO AR TAI SOVIETŲ. JIE YRA OKUPANTAI IR TAI JIEMS REIKIA SAKYTI Į AKIS (AUSIS)

  4. Na paziurejus laida per LRT ir paskaicius si straipsni zut but issikasiu is kur nors sita knyga. Labai suintrigavo

  5. Zinute Giedrei.
    Gyvenu Niujorke. Buvau Lietuvoj knygu mugej. Nusipirkau jusu knyga. Labai noreciau su jumis susisiekti. Turiu draugu is salies, apie kuria rasote. Rodziau jiems jusu knyga. Gal turit angliska varianta arba bent google vertima… Mano facebook Erna Lapiene.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *