Tai buvo viskas ekspromtu. Galvodavau dažnai kad pati savarankiškai išgysiu, bet pati nieko neieškojau ir nesidomėjau. Žinojau tik kad yra tokia Minesotos programa. Nuo rugsėjo slaugiau mamytę iki sausio 1d. paskutiniais mėnesiais buvau jau visiškai išsekusi ir palūžusi. Po mamytės mirties sūnus palaukęs gerą savaitę pradėjo mane kalbinti ką aš mąstau apie tolesnį savo gyvenimą. Nuoširdžiai pasikalbėjome ir aš priėmiau sprendimą, kad nebėra jau kur trauktis. Sūnus žinojo kiek man reiks čia būti kad išgyčiau bet to man nesakė, nes būnant namuose tikrai nebūčiau pasiryžusi tokiam laiko tarpui.

Aš niekada nesu buvusi tokiose programose tai ši man yra pirmoji. Pirmomis dienomis mane sužavėjo psicho-korekcija kol manęs nepradėjo kalbinti. Dabar aš i ją einu su jauduliu ir baime, nes atsibodo verkti ir snargliuotis čia prieš visus. Pradžioje buvau numačiusi kad busiu ne daugiau kaip tris mėnesius. Kadangi tokio termino čia nėra turėjau priimti sprendimą. Po dviejų dienų priėmiau sprendimą pasilikti 6 mėn. nes su kiekviena diena gaudavau vis kažką sau ko niekada nebuvau apie tai susimąsčiusi, kad tai susiję su mano alkoholio vartojimu.

Tas prakeiktas alkoholis sugadino mano gyvenimą visiškai. Praradau savo motiniškus jausmus, sveikatą, atmintį, šeimos pasitikėjimą ir svarbiausia savigarbą. Aš kiekvieną dieną pykdavau ant jų, kad jie negerbia manęs elgiasi ne pagal mano taisykles, nepaiso mano norų ir atrodydavo kad aplamai aš esu tuščia vieta jiems. Žino kad vakarienė mūsų šeimoje yra šventas dalykas ir jei negali spėti turi bent jau paskambinti ar pasakyti kelintą būsi. Bet kaip gi jie gali gerbti mane jei aš pati savęs negerbiu. Praradau visišką viltį, kad mano šeima vėl bus darni ir kartu vakarieniausime, juokausime ir kursime ateities planus. Važiuosime i keliones, po to vėl susėdę smagiai pasijuoksime iš filmuotos medžiagos kaip tėtis garsiai knarkia, kaip mama vartaliojasi nuo kalno su slidėmis, kaip dvyniai eina grumtynių sniege. Ir t.t. Praradau sveikatą, nes ligoninėje gulėjau ne vieną kartą ir tuo metu save grauždavau kokia aš bloga mama. Vaikai vieni su tėčiu, o jis valgyti gaminti nemoka, ar jie švarūs išėjo į mokyklą ar padarė pamokas.

Taigi mano šeima turėjo daug problemų dėl mano ligos. Dėl to prakeikto degančio skysčio, kuris nuodijo ne tik mane bet ir mano šeimą. Kentėjo vyras ir vaikai, sunku net įsivaizduoti ką jie jautė…skausmą, neviltį, gailestį, sielvartą. Mano vyras labai dvasingas žmogus. Jis tiesiog kai aš prikalusi slampinėdavau po namus jis pasiimdavo vaikus ir važiuodavo pas draugus ar šiaip kur papramogauti. Jis negalėdavo manęs tokios matyti. Ir tuo labiau kad vaikai tai matytų. Dažniausiai jis jausdavo pyktį man ir kad nešaukti ant manęs ir be reikalo nesibarti lėkdavo vakare i bažnyčią vakarines pamaldas. Vaikai ateidavo apsikabindavo mane ir prašydavo per ašaras…mamyte būk gera negerk. Juk matai kad tėtis pyksta. Kokią kančią ir skausmą jie patyrė dėl manęs. Ne kartą patyrė ir gėdą prieš savo draugus kad aš esu girta. Girdėjau kaip draugams sakydavo…ai buvo draugė užėjusi tai šampės ikalė , o yra pavargusi tai ir kalė į galvą. Jie dėl manęs buvo priversti meluoti ir slėpti kaip jiems yra sunku ir gėda. Jie buvo visiškai nusivylę ir praradę viltį, kad aš kada nors pasitaisysiu, nes tiek kartų aš jiems prisiekinėjau ir žadėjau, kad tai paskutinis kartas.

O mano gyvenimas visiškai nesikeitė, aš tiesiog nesugebėjau tai padaryti. Nes buvau visiškai bejėgė. Aš ne tik vaikams meluodavau bet ir draugėms, kurios žinojo kad aš geriu. Susitardavom kad mes susitiksim, p aš jas nuvildavau, nes nesugebėdavau sulaukti vakaro ir prisigerdavau viena. Draugams patikdavo lankytis mano namuose, nes aš visada juos šiltai priimdavau, vaišindavau, stengiausi parodyti kad man viskas gerai, kad aš laiminga. Jie lankydavosi pas mus dažnai, bet tik visad žinojau kad jie ateina į svečius tikrai ne pas mane, o pas mano vyrą. Aš būdavau kartu su jais, bet su jais negerdavau sakydavau, kad nenoriu. Bet pasitaikius progai nueidavau i savo slėptuvę ir išgerdavau viena. Kompanijos man nereikėdavo, nes aš buvau pripratusi tai daryti viena ir tiesiog mane kiekvienas jų žodis ar šiaip kokie beprasmei pokalbiai. Jei būdavo kad geriu su jais kartu, o aš išgeriu daug greičiau už juos ir man reikia laukti vėl kada čia kas papilstys tai mene apimdavo pyktis. Tada darydavausi kokteilius kad ilgiau turėčiau ką sriubčiot ir laukdavau kada greičiau visi svečiai išeis kad galėčiau normaliai viena išgerti. Kartais atsibosdavo gerti pasislėpusiai ir traukti butelius iš stalčių tai tiesiog sėsdavau i taksį ir važiuodavau į sodybą. Ten nuo nieko nereikėdavo slėptis. Pasistatau butelį ant stalo ir darau ką noriu. Slapsčiausi ir provokuodavau visus, nes galvodavau kad jie mane smerkia ir niekina. Jausdamasi tokia ujama ir palūžusi pradėjau šalintis nuo Dievo, kuris man buvo kaip pats baisiausias teisėjas. Nebėjau i bažnyčią, nes pykau ant jo, kad jis nepaprotina artimųjų dėl mano blogos savijautos, kad jie nieko nesupranta, kad suprasti ir užgirsti nenori. Jei aš pradedu skųstis kaip man blogai užgirstu tik vieną atsakymą NEGERK ir pagerės.

Prabuvus sodyboje 3-4 dienas ir gėrusi nieko nekontroliuojama, nieko nebijodama, nesislapstydama, kiek nori maišydama stiprius gėrimus su silpnais, prabudusi ryte jausdavau neapsakomą šleikštulį, pykinimą, savigailą, negalėdavau net vandens atsigerti, drebėdavo visas kūnas vemdavau tulžimi. Gulėdama keikdavau save kokia aš bevalė ir durna, kam aš tiek gėriau, nekęsdavau savęs ir mintyse sukdavosi tik viena mintis daugiau tiek tikrai negersiu. Jausdavau didelę gėdą prieš šeimą kad išvažiavau. Tokioj blogoj būsenoj suprasdavau kad šiuo metu gali padėti tik vyras. Tada skambinau jam ir paprašiau kada atvažiuotų manęs parsivežti, nes man labai bloga. Kai parsivežė jis pamatė kad man tikrai blogai. Aš tiesiog paprašiau, kad pakviestų draugę ir man pastatytų lašelinę, nes kitaip aš jau nebežinau kaip reiks išsikapstyti.

Artimi draugai galvojo, kad tai mano valios trūkumas ir apsileidimas. Kad per daug gerai gyvena ir pati nebežino ko nori. Trys nuostabūs vaikai, šitoks geras vyras, o ji mat sėdi namuose ir geria. Pažystami manau kad nevisi žinojo kad aš geriu.

Todėl mano sveikata ir fizinė būklė vis blogėjo. Kad manęs niekas nesupranta ir neužjaučia, kad aš niekam nereikalinga ir be manęs jiems visiems bus geriau tad planuodavau savo savižudybę. Vakare atsigulusi rašydavau atsisveikinimo laiškus. Ryte prasiblaiviusi juos perskaitydavau ir suplėšydavau, nes būdavo tokių nesąmonių prirašyta kad net baisu…kartais prabudusi ryte bandydavau prisiminti kaip aš vakar nuėjau miegoti net neatsimenu. O žiūriu ir skalbimo mašina užstatyta ir šiaip visokių darbų nudirbta. Kitą dieną visai neturėdavau jėgų nei noro kažką daryti, tiesiog gulėdavau lovoje prie teliko su katinu ir žiūrėdavau serialus ir visokius lengvo turinio filmus, nes kitų nelabai ir suprasdavau. Tiesiog man būdavo neįdomu, nes reikia mąstyti, analizuoti, o galva visai tuščia ir taip be proto skauda. Taip pat turėjau didelę problemą dėl sutrikusio virškinimo, kuris mane vargino ne mažiau nei alkoholis.

Būdama abstinensijos būsenojeguliu ir galvoju nu ką dabar daryti, esu visa nevilty. Galvoju jei išgerčiau tikrai pagerėtų sveikata ir jėgų atsirastų. Gal ką nors pasitvarkyčiau, o dabar guliu visa drebu ir negaliu iš lovos išlipti. Bet ir vėl galvoju jei negersiu dieną pasipurtysiu lovoje, išgersiu bulijono ir vakare jau bus gal kiek geriau ir šeima apsidžiaugs kad aš blaivi. Jei sugebėsiu tai dar ir vakarienę padarysiu, tai gal dar ir prie stalo visi susėsime. Bet…mano svarstymai trukdavo neilgai. Jei namuose pasislėpusi nieko neturėdavau , tai akimirksniu apsirengdavau ir akimirksniu jau ir parduotuvėje.o parduotuvėje pasiimdavau jau ne vieną ir ne dvi flečkutes, o iš karto pusė litro ir dar kokio šampano ir vyno kad tik netyčia netruktų, ir dar liktų rytojuj kad nereiktų drebėti. Taip pat primeluodavau šeimynai kaip man skauda pilvą ar dar kokią istoriją sukurdavau, kad tik nereiktų su šeima kur nors važiuoti ar eiti. Ir tik laukdavau, kad jie greičiau visi dingtų ir aš galėčiau sau ramiai išgerti.

Taigi po tokių gerų išgertuvių ir papuoliau į ligoninę. Išsikviečiau taksį ir išvažiavau į Švėkšną. Aišku ant kelionės pasiėmiau fleškutę, nes reikia važiuoti gerą valandą, o plius žinau, kad tai bus paskutinė, nes ligoninėj jau nebegausiu. Tai buvo pirmas kartas kada į ligoninę atsiguliau neblaivi ir jei gerai atsimenu tai įpūčiau 2,73 promiles. To gal ir nebūčiau atsiminusi, bet pasakė gydytoja trečioje dienoje kai pasikvietė mane pokalbiui. Ji sako šįkart parašysiu tau tą pačią diagnozę „Pogimdyvinė depresija“. Kad nesugadinčiau tau istorijos, bet tai paskutinis kartas. Pagal gydytojos išdėstytus faktus, kad alkoholis jau mano problema ir aš kai išeisiu iš psichiatrijos ligoninės gydytoja pasakė, kad reiktų rimtai susirūpinti savo ligai ir tolesniu jos gydymu. Tačiau aš kažkaip tuo nepatikėjau ir pagalvojau kad tai nesąmonė. O be to kaip aš pasakysiu savo šeimai kad aš esu alkoholikė. Ką pagalvos giminės, draugai. Juk visi tik sakydavo…kokia nuostabi šeima, kokie nuostabūs vaikai, koks geras vyras… o mama ALKOHOLIKĖ. Aš su vaikais praleisdavau labai daug laiko, kaip jie sureguos. Kokia gėda juk jie tokiam amžiuje kaip prasideda brendimas. Labai bijojau, kad jie mane pasmerks ir nebemylės. O man tai būtų gyvenimo pabaiga. Supratau ir kai kelis kartus nuvyliau vaikus, nes buvom suplanavę po mokyklos važiuoti rinkti akmenukų prie jūros, kitą kartą i Klaipėdą, bet aš jų belaukiant viena išgėrinėjau ir kol jie grįžo iš mokyklos aš jau nebegalėjau vairuoti. Jaučiau didelę gėda prieš savo šeimą. Taip pat išsigandau, kad gali pradėti lankytis socialiniai darbuotojai, pradės mane tikrinti ir .t.t taip pat dėl vyro, nes jis mūsų mieste gerai žinomas žmogus. Tiesiog aš labai bijojau, kad tai iškils į viešumą ir tai aš pakenksiu savo šeimai.

Niekada nebuvau susimąsčiusi, kad mano tėčio brolis prigėręs rūkė lovoje ir užmigo. Sudegė su visu namu. Jis buvo alkoholikas, bet niekada nesigydė ir nematė tam reikalo. Aš juk nuo jo niekuo nesiskiriu. Esu tokia pat alkoholikė, tik tiek kad esu čia ir bandau padėti sau kad taip nenutiktų.

Žinau, kad man reikia sustiprinti savo fizinę ir dvasinę būklę. Suprasti ir pritaikyti sau kodėl priklausomybė yra stipresnė už mano norus savarankiškai mesti gerti. Pripažinti, kad ši liga yra tikrai nepagydoma. Atrasti Dievą iš naujo ir priimti jį į savo širdį. Išmokti gyventi blaiviai, kad nebeskaudinčiau savo šeimos ir nebeapgaudinėčiau kitų ir savęs.

3 Comments