Mes visi ilgimės namų. Tos vietos, kurioje po dienos rūpesčių galėtume prisėsti su puodeliu arbatos ir šilta, švelnia antklode. Kambario, kuriame, atėjus nakčiai, užmigtume, jausdamiesi saugūs tarp sienų, bent trumpam paslėpusių mus nuo visų pasaulio nejaukumų ir pavojų. Ir, žinoma, tų, kurie savo buvimu ir sukuria tuos namus, atsakydami į turbūt giliausią žmogaus ilgesį – būti pažintam ir mylimam.

Taip, turbūt labiausiai namus mes sukuriame vieni kitiems. Ir nesvarbu, kur. Tiesiog ten, toje vietoje, kur esame kartu ir kur netikėtai užgimsta ryšys. Jis nusitiesia plonyte gija nuo tavęs iki manęs, sujungia gelmes ir sukuria keistą, bet jaukią erdvę, pulsuojančią gyvumu, ramybe ir artumu. Čia saugu ir gera, norisi išsitraukti savo mylimiausią puodelį ir, pririnkus į jį saulės spindulių ir pienių žiedlapių, išgerti pačios švelniausios pasaulyje arbatos…

Geltonis puoduke toks skaidrus, kad tik po kurio laiko atsitokėjame suvokdami, kad stovime viduryje papilkusio rudeninio lauko, kuriame paskutiniai gyvybės ženklai – parudę ir susitraukę krūmokšniai, atkišę liūdnas, spygliuotas šakeles į mūsų pusę. Mus jungiančios gijos pradeda trūkinėti ir išsigandę bandome jas raišioti, karštligiškai gaudydami plevenančius galus ir spausdami vienas kitam prie delnų, lūpų, krūtinės… Bet viskas veltui ir, nors mes vis dar kartu, o trapios gijos dar tiesiasi tarp mūsų, staiga suvokiame, kad jos niekada nebuvo pasiekusios mūsų gelmių.

Ilgesys po truputį virsta vienatve, kurios turbūt niekaip niekada nebegalėsime vienas iš kito paimti.

Tos gijos leido ne tik pažinti ir patirti artumą, bet ir patikėti, kad suprantame, ką jaučia kitas, kad abu – štai čia ir dabar – patiriame tą patį. Galbūt taip ir buvo, nežinau – mes abu nežinome, bet štai dabar stovime sutrikę, rankose laikydami sutrūkusius siūlus ir norėdami pasislėpti nuo staiga užgriuvusio pasaulio platumo. Nebėra tos jaukios erdvės, kurioje abudu slėpėmės. Nebėra tikėjimo, kad gali iki galo pažinti mano gelmes. Ilgesys po truputį virsta vienatve, kurios turbūt niekaip niekada nebegalėsime vienas iš kito paimti. Taip troškome būti pažinti ir suprasti, o štai dabar suvokiame, kad net ir šitą pilkšvą lauką matome skirtingai. Žinai, tik tau tie krūmokšniai atrodo liūdni, šiandien aš juose matau ne liūdesį, o nerimą, nuo kurio jie ginasi tais mažais spygliukais.

Galbūt vienatvė yra neatskiriama žmogaus dalis. Neatskiriama dėl kiekvieno iš mūsų ypatingumo, dėl tos išskirtinės paslapties, sudėtos į kiekvieno gelmes. Tad kaip aš iš tiesų galiu suprasti tave? Kaip man pažvelgti tavo akimis, pajusti tai, ką jauti? Žinai, baisiausia tuomet, kai supratęs tavosios paslapties gilumą, pamatau ir mūsų nesugebėjimą pažinti vienas kitą… Ir štai mes einame vienas į kitą apgraibomis, trokšdami atrasti ir būti atrasti. Bet gijos jau seniai nutrūko, puodelis suskilo ir išsiliejusi geltona šviesa nebesaugo mūsų nuo pasaulio didumo.

Tiesa, tos pasaulio platybės iš tolo visai neatrodo baisios. Žvalgaisi į jas pro mažą langelį iš dar mažesnio kambarėlio, nesuvokdamas, kokios plonos ir trapios tave gaubiančios sienos. Čia vis dar saugu, nors ir šiek tiek vieniša. Bet kartais pasitaiko, jog sienos pradeda aižėti ir tuomet mes su nerimu pasitinkame kiekvieną naujai atsirandantį plyšį. Tu nebesistebi, kai trupančios kambario sienos sukelia nesaugumo pojūtį, tik iš visų jėgų bandai sudėlioti atgal krintančias plytas. Niekam nesinori sėdėti akis į akį su rudeniu plyname lauke. O kartais tenka – ir ruduo būna vienintelis, geriantis arbatą su tavimi ant šito purvino kelio. Neramu, kai pasaulis toks didelis ir skaudus, o tu toks vienišas ir mažas.

Taip ir atrodo kančia – jos pavidalų daug, bet griuvimas visada šalia. Staiga ima ir subyra įsitikinimas, kad esi saugus, nepažeidžiamas, gebantis atremti visus gyvenimo iššūkius. Ir kuo labiau bijai savo silpnumo, tuo vienišesnis jautiesi. Kančia dažnai išryškina, pabrėžia vienatvę. Kitaip nei džiaugsmas, kuris dar gali pabūti vienas, kančia tiesiog šaukte šaukia: ateik, prisiliesk, išgirsk, nebegaliu čia būti be tavęs.

Aplink mus daug vienatvės. Ji skamba balsuose brangių žmonių, naktį renkančių pagalbos linijų numerius. Ji atsispindi akyse tų, kurie šią akimirką kovoja su troškimu pasitraukti iš gyvenimo. Ji apkabina senolius jų baltose lovose, kai nebelieka kam jų apkabinti.  Ji suskaičiuoja ašaras vaikų, vien tik sienoms šnabždančių savo rūpesčius. Tai ji, vienatvė, yra šalia tavęs, kai tu naktį guli atmerktomis akimis, bandydamas apsiginti nuo savo paties minčių.

Štai taip ir ateiname į vieni kitų vienatvę. Ateiname, nes pažįstame savąją ir suprantame gyvybės trapumą ir nepakartojamumą. Nes pažinome savo jaukaus kambarėlio sienų plyšius ir nustojome visomis išgalėmis saugoti jas nuo griuvimo.

– Ateik į mano vienatvę, – prašo daugybė balsų, dažnai nedrąsiai, nežinodami, ar turi teisę to prašyti. Galbūt dvejodami, ar yra aplink tų, kuriems rūpi. Galbūt nebūdami tikri, kad yra verti meilės. O gal tiesiog nerasdami žodžių, kuriais galėtų tau paaiškinti savo skausmą. O ir tu pats, toks pats vienišas ir pažeidžiamas, ištiesi savo rankas ir prašai sujungti tas sutrūkusias gijas. Mes vieniši, sakai, mes vieniši. Bet pabūkime šalia šitoje vienatvėje.

Ir taip ateina vakaras, spygliuotos krūmokšnių rankos prasmenga tamsoje, o mes gulime pasislėpę tarp keturių sienų. Aš prašau tavęs paskaityti pasaką. Ir tu skaitai – savo mėgstamiausią, apie kiškutį, susapnavusį baisų sapną. Sapne miškas buvo tuščias tuščias, o tyla – tokia spengianti ir didžiulė, kad kiškutis pravirko. Klausausi tavo žodžių ir girdžiu, kaip meškutis suranda kiškutį, apkabina ir sako: „Nebijok, kiškuti, mes visi esam vieniši“. Ir jie stovi apsikabinę. Visas miškas tuščias, o jiedviem jauku.

Štai taip ir ateiname į vieni kitų vienatvę. Ateiname, nes pažįstame savąją ir suprantame gyvybės trapumą ir nepakartojamumą. Nes pažinome savo jaukaus kambarėlio sienų plyšius ir nustojome visomis išgalėmis saugoti jas nuo griuvimo. Vietoj to išmokome gerti arbatą visur, kur tik galime, ir kaip begalėdami suraizgėme mus jungiančias gijas. Ir čia buvo namai, visur buvo, kur tik tu ėjai ieškodamas manęs, o aš – ieškodama tavęs. Taip ir ėjome į kitus, o jie bandė eiti į mus. Ilgėjomės namų ir kūrėme juos. Supratome, kad negalime pažinti iki galo, bet mokėmės mylėti ir perduoti tą meilę, kurią kadaise gavome. Ir buvo jauku. Tiek jauku, kiek tik galėjo būti.

Šis tekstas buvo rašytas G. Morkūno vardo esė konkursui, publikuojamas autorei leidus.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *