Šiemet sukanka šimtas metų ne tik nuo bolševikų įvykdyto Spalio perversmo Rusijoje, bet ir nuo po jo prasidėjusios seksualinės revoliucijos, kurią vėliau bandyta „ištrinti“ iš istorijos vadovėlių. Dauguma esame girdėję apie Vakaruose XX amžiaus antroje pusėje vykusią seksualinę revoliuciją, kuri siejama su hipių judėjimu ir nauja feminizmo banga. Tačiau, jei lygintume su tuo, kas vyko Rusijoje beveik dešimtmetį po 1917 metų, hipių judėjimo šūkiai tėra nekaltas vaikų žaidimas.

Seksas – tarsi troškulio numalšinimas

Bolševikinio perversmo ideologai Vladimiras Leninas ir Levas Trockis ginčijosi dėl daugelio dalykų, tačiau jie visiškai sutarė dėl to, kad šeima ir santuoka yra senosios buržuazinės santvarkos liekanos, jų derėtų atsikratyti, kuriant naująjį „komunizmo statytoją“.

Gerai žinoma, kad pirmieji bolševikų valdžios dekretai buvo „Dėl taikos“ ir „Dėl žemės“, tačiau paprastai nutylima, kad iš karto po jų Leninas paskelbė dekretus, kuriais panaikino santuoką ir bausmes už homoseksualumo praktikavimą. Santuoką turėjo pakeisti „seksualinė sąjunga“, kuri galėjo būti itin lengvai sudaroma ir nutraukiama.

Po Spalio perversmo plačiai išplito įtakingos bolševikės ir diplomatės Aleksandros Kalantaj teiginys, kad naujojoje visuomenėje seksą dera traktuoti kaip bet kurį kitą fiziologinį poreikį, pavyzdžiui, troškulį. Esą nėra jokio skirtumo, ar lytiškai santykiauti, ar numalšinti troškulį, išgeriant stiklinę vandens. Svarbiausia atsisakyti buržuazinio gėdos jausmo – naujojoje visuomenėje kiekvienas žmogus su savo kūnu gali daryti, ką nori.

Viename Rusijos mieste – Saratove – vietinė valdžia net paskelbė dekretą apie tai, kad monogamija – tai buržuazinės visuomenės atgyvena ir pora, kuri nori turėti lytinius santykius tik tarpusavyje, yra ideologiškai nesubrendusi ir nesuvokia, kad naujoje visuomenėje visi viskuo privalo dalintis. „Moteris negali būti siejama tik su vienu vyru, nes tai neatitinka kolektyvizmo principų“, – buvo skelbiama dekrete.

Komjaunuolė negali atsakyti komjaunuoliui…

Pavyzdį visiems turėjo rodyti komunistai ir komjaunuoliai. Įtakingiausiame bolševikų laikraštyje „Pravda“ ne kartą buvo smerkiamos komjaunuolės merginos, turinčios „seksualinių prietarų“. Įtakingos komunistės laikraščio puslapiuose įrodinėjo, kad komjaunuolė negali atsisakyti lytiškai santykiauti su komjaunuoliu, jei šiam kilo toks poreikis. Komjaunuolė privalo padėti kitiems komjaunuoliams atsikratyti įtampos, kurią kelia nepatenkinti seksualiniai poreikiai, ir čia nėra vietos kurio nors kolegos išskyrimui iš kitų.

Buvo rengiamos netgi specialios atsipalaidavimo vakaronės, kurios dabar būtų pavadintos seksualinėmis orgijomis, o bolševikinė ideologija tai vadino kolektyvo telkimu ir tikruoju solidarumu.

Tiesa, netrukus kilo susirūpinimas dėl to, kad prasidėjo nesantuokinių vaikų, kuriais tėvai neketino rūpintis, bumas. Į tai buvo reaguojama keletą kartų padidinant kontraceptinių priemonių gamybą ir populiarinant abortą, kaip paprasčiausią būdą „išspręsti nedidelę problemą“. Išreikalauta, kad mokyklose daugiau dėmesio būtų skirta seksualiniam švietimui, kuris buvo suvokiamas pirmiausia kaip „saugaus“ sekso propagavimas.

Lyčių santykiai

Ar žinote, kad Petrograde 1918 metų gruodžio 19 d. įvyko pirmoji oficiali lesbiečių eisena? Ji buvo skirta pažymėti dekreto „Dėl santuokos panaikinimo“ metinėms. Istorikų tvirtinimu, šią eiseną labai palankiai sutiko tiek L. Trockis, tiek V. Leninas. Homoseksualūs santykiai per pirmąjį bolševikų kuriamos valstybės gyvavimo dešimtmetį buvo suvokiami kaip modernus maištas prieš daug metų egzistavusius seksualinius apribojimus.

Kiek labiau bolševikų lyderius trikdė vis dažnesnės nuogalių eitynės. Taip pat ir tai, kad vis daugiau žmonių prisidėjo prie judėjimo, kuris ragino didžiuotis savo kūnu, ir nuogi pradėjo važinėti viešuoju transportu. Toks elgesys netrukus buvo viešai pasmerktas. Tačiau ne dėl to, kad yra amoralus, bet buvo pareikšta, kad sovietinis žmogus privalo saugoti savo sveikatą ir Rusijos klimatas nėra pritaikytas gyvenimui be rūbų.

XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje Rusijos didmiesčiuose išplito trijų ar keturių asmenų seksualinės sąjungos. Pavyzdžiui, poetas Vladimiras Majakovskis ne vienerius metus gyveno vienu metu su dviem moterimis, kurios, kaip teigiama, puikiai sutarė tarpusavyje ir jie trise gyveno viename kambaryje bei suvokė save kaip trinarę „seksualinę sąjungą“.

Porevoliucinės komunos

Dar viena naujove tapo sparčiai populiarėjančios komunos. Netgi pasirodė ne viena brošiūra, kurioje teigiama, kad komjaunuoliška komuna turėtų būti ateities santykių modelis.

Pirmosios komjaunuoliškos komunos pradėtos kurti Petrograde ir Maksvoje. Paprastai jose gyveno dešimt–dvylika abiejų lyčių komjaunuolių. Tokioje komunoje gimę vaikai paprastai būdavo atiduodami į specialius internatus, kurių bolševikinėje Rusijoje daugėjo didžiuliais tempais.

Plačiai pagarsėjo ir kitokios komunos. Pavyzdžiui, specialiu Felikso Dzeržinskio įsaku, Bolševo mieste buvo įkurta darbo komuna be priežiūros likusiems nepilnamečiams. Čia gyveno tūkstantis paauglių nuo dvylikos iki aštuoniolikos metų, nemaža dalis merginų. Abiejų lyčių paaugliai gyveno kartu. Šioje komunoje gimę vaikai taip pat keliavo į specialius internatus, o komunos prižiūrėtojai net džiaugėsi tuo, kad pavyko nuo sekso nuplėšti buržuazinės romantikos šydą, todėl komunoje seksualiniai santykiai suvokiami tiek pat natūraliai kaip valgymas ar poilsis, svarbiausia, praktiškai nekyla jokių konfliktų tarp vaikinų dėl merginų.

Kontrrevoliucija ir „valstybė be sekso“

Seksualinę revoliuciją nutraukė Sovietų Sąjungos vadovu tapęs Josifas Stalinas. Kas privertė šį diktatorių susirūpinti seksualine morale? Pirmiausia tai, kad sekso revoliucija turėjo drastiškus socialinius padarinius. Sovietų Sąjungos miestus tiesiog užplūdo pamestinukai, kuriais derėjo pasirūpinti valstybei. Antra, J. Staliną neramino tai, kad seksualiniams pasilinksminimams komunizmo statytojai pradėjo skirti per daug jėgų, kurias visas, pasak jo, derėtų skirti šalies industrializacijai. Trečiąja, veikiausiai svarbiausia, priežastimi tapo siekis sukurti totalitarinę valstybę, kurioje būtų kontroliuojamas kiekvienas gyvenimo aspektas. Paradoksalu, jog J. Stalinas, keisdamas valstybės santykį šeimos ir santuokos atžvilgiu, apeliavo į… Leniną. Buvo cituojami Lenino žodžiai paskutiniais jo gyvenimo metais, kad jis nerimauja, jog jaunimo santykiai pernelyg pradėjo priminti tuos, kurie būdingi buržuazinėms visuomenėms, kad jauniems žmonėms gerokai trūksta disciplinos.

Nuo pat J. Stalino valdymo pradžios pradėta arši kova prieš palaidumą, vėl atsirado lozungai, kad šeima – tai visuomenės ląstelė. Netrukus buvo sugrąžintas santuokos statusas ir paskelbta, kad ištikimybė šeimoje – tai tikro komunisto bruožas. Nesantuokiniai ryšiai tapo pretekstu pašalinti iš komunistų partijos ar valstybinių pareigų.

1934 metais buvo uždrausti abortai, tų pačių metų kovo mėnesį Kalininas pasirašo įstatymą, draudžiantį ir baudžiantį už lytinius kontaktus tarp vyrų. Po to prasidėjo masiniai homoseksualų suėmimai dideliuose SSRS miestuose.

Seksualinis švietimas buvo šalinamas iš mokyklų, literatūroje, kine, dailėje seksualumo propagavimas paskelbiami nepageidautini. Na, o jau Leonido Brežnevo stagnacijos laikais oficialiai paskelbiama, kad Sovietų Sąjungoje nugalėti bet kokie lytiniai iškrypimai, palaidas elgesys – sovietiniai žmonės lytiniais santykiais užsiima disciplinuotai ir tik vykdydami šeimyninę pareigą. Pasak plačiai nuskambėjusios vienos komunistės kalbos Sovietų Sąjungos komunistų partijos suvažiavime: „Mūsų valstybėje sekso nėra.“

Parengė Andrius Navickas.

Šis tekstas yra dalis SRTRF remiamo laikraščio „Kėdainių mugė“ ir VšĮ „Aštuntoji diena“ bendro projekto