Auginti vaiką nėra lengva. Dažnai prireikia auksinės kantrybės, psichologinių niuansų išmanymo ir savitvardos. O kur dar nuolatinis fi­zinis nuovargis, kurį dažnai jaučia jaunos mamos. Tokiomis aplinkybėmis, kad ir prie mažiausio kaprizo, gali tapti sunku susitvardyti, neišsilieti ant vaiko, nekapštelt per užpakaliuką… Viena mama rašo: „Nesusitvardžiusi suduodu savo vaikui, po to – verkiu ir smerkiu save. Aš žinau, kad tai nėra gerai, tačiau nesugebu susitvarkyti su savimi. Bijau, kad jei kreipsiuosi į psichiatrą, jis kreipsis į kitas institucijas ir galiu netekti savo vaiko. Patarkite, kaip susi­tvardyti? Beveik visą dieną viena būnu su vaiku, neturiu kam jo palikti, vyras grįžta iš darbo vėlai…“ 

Beprasmiai zyzimai, ilgas ir nepertraukiamas vaiko riksmas, verkimas… Dažnai tėvai tiesiog pasijunta bejėgiai tokioje situacijoje, nesugebantys išspręsti problemos taikiai, be prievartos – tai dažnai sukelia pyktį. Psichologai sako, kad tam, jog susitvarkytume su pykčiu, visų pirma derėtų nerėkti. Alegoriškai tariant, pyktis žmoguje kyla iš apačios, pripildo žmogų nuo kojų iki viršaus, ir, rodosi, kad tuoj sprogs. Tada pyktis pradeda dusinti ir veržtis. Iš pradžių – žodžiais, o paskui – ir veiksmais. Todėl visų pirma, pykčiui kylant, derėtų išmokti bent trumpai patylėti.

Tačiau šis būdas tinkamas tik itin drausmingiems žmonėms. Efektyvesnis būdas tvarkytis su pykčiu – nutilti ir išeiti į kitą kambarį. Kad nusiramintum ir sugrįžtum į save. Žinoma, visada verta pagalvoti ir apie kunigo ar psichologo pagalbą. Kartais tiesiog reikia atrasti, su kuo apie tai pasikalbėti. Būna atvejų, kai augindami vaikus tėvai patiria vien pasitenkinimą – bet tai ne jų nuopelnas. O būna, kad vaikas erzina ir beveik nepatiriama teigiamų emocijų. Kodėl? Būtina surasti priežastį, todėl psichologas šiuo atveju labai pagelbėtų. O jei kalbėtume apie sudavimą, mušimą, tai, jau nekalbant apie elementarų žmogiškumą, derėtų įsisąmoninti, jog maži vaikai nieko tokio suprasti tiesiog nesugeba.

Pyktis – aukščiausia įniršio ir susierzinimo forma. Pyktį galime palyginti su ugnikalnio išsiveržimu ar sniego lavinos užgriuvimu – visiems aišku, kad su tokiais kataklizmais jau nerealu susitvarkyti, galima tik kažkur saugiai pasislėpus išlaukti ar pabėgti toliau, jeigu yra tokia galimybė. Atitinkamai, suvaldyti pyktį tuo metu, kai jis jau išsilieja, praktiškai nerealu, o štai pabandyti imtis tam tikrų profilaktinių priemonių daug anksčiau, nei pyktis išsiveržia, tikrai galima ir verta.
Tačiau grįžkime prie metaforos apie ugnikalnį. Sniego laviną vienu metu sukelia du faktoriai: kalnuose susikaupęs sniegas ir taip vadinama vibracija (tarkim, žmogaus šūksniai). Susikaupęs sniegas – tai traumos ir kitos stresinės gyvenimo situacijos. Kartais žmogus gali apie tai net nesusimąstyti, nepripažinti, neaptarti su artimaisiais, kurie geba suprasti, nuraminti, palaikyti, todėl galiausiai tokios patirtys susikaupia širdyje ir vis auga. Laikas nuo laiko jos gali imti ir išlįsti, tada žmogus pradeda elgtis neadekvačiai (agresyvumas, užsisklendimas ir pan.). Jauniems tėvams laviną sukelti gali kad ir visai nedideli vaiko kaprizai.

Paprastai viskas vyksta maždaug taip: vaikas rodo kaprizus, o mama ar tėtis ant jo išsilieja. Svarbiausia šioje situacijoje – sugalvoti būdų, kaip padaryti pauzę iškart, kai tik pajaučiame, kad pradedame „virti“. Ir kuo dažniau sau priminti, kad vaiko mušti nevalia. Ne paslaptis, kad vaikai neretai kaprizijasi dėl visiškų smulkmenų ar net apskritai be priežasties. Prisiminkite, kad tai neišvengiamas vaiko augimo etapas, kad nieko siaubingo dėl to neįvyksta, tai – normalus elgesys, atitinkantis vaiko amžių.

Mamos ir tėčiai, prasidėjus vaiko kaprizams, pasistenkite atsitraukti: pradėkite giliau ar greičiau kvėpuoti, trumpam išeikite iš kambario, galbūt – pasimelsti. Šios pauzės dažniausiai ir pakanka, kad prisimintume, jog pykti ant vaiko – neprotinga, kad tokias emocijas reikia tramdyti. Dažniausiai tik tiek ir tepakanka, jog pykčio lavina neišsiveržtų žodžiais ir veiksmais.

Kita vertus, ne viskas taip paprasta. Tai, kad tėvai sutvardė savo pyktį, tereiškia, kad simptomas tuo metu buvo pašalintas. Tačiau pykčio priežastys ir šaltiniai taip ir liko neišaiškinti bei nepanaikinti. Tad šis patarimas ne visada suveiks, pyktis periodiškai bandys išsiveržti – deja, su vis didesne jėga. Antra vertus, jei pyktį ilgai kaupsite, jis virs rimtomis psichosomatinėmis ligomis. Todėl dažnai nepakanka vien tvardytis – reikia bandyti išsiaiškinti, kodėl pykstate, kokios to priežastys – ir tada jau dirbti su jomis.

Būti tėvais nėra lengva. Dažnai jaučiamės tarsi visą parą „non-stop“ dirbančios įstaigos, su vienu ar dviem darbuotojais ir minimaliu jėgų resursu. Tačiau stebėkite save: ką veikiate, dėl ko pervargstate – gal kartais tereikia leisti sau tik truputėlį pailsėti, išsimiegoti ar pasveikti ir viskas bus gerai. Jeigu toks santykis su vaiku atsirado dėl to, kad patys išgyvenate stresą, tai jums būtina kitaip pažvelgti į savo problemas, peržiūrėti savo tikslus ir uždavinius, įvertinti svarbiausius savo gyvenimo lūžių momentus. Išmokime pažaboti neigiamus jausmus ir emocijas, tačiau darykime tai protingai ir atsakingai – pasitardami su draugais, vyresniais tėvais, specialistais, nes palaikymas ir patarimai sudėtingomis aplinkybėmis itin svarbūs.

Parengė Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė

Šis tekstas yra dalis SRTRF remiamo laikraščio „Kėdainių mugė“ ir VšĮ „Aštuntoji diena“ bendro projekto.

Comments are closed.