Pelenų trečiadienis. Išpažįstame, jog tesame dulkės, kurioms gyvybę įpūtė mylintis Viešpaties dvelksmas, o visos pastangos tapti savarankiškais nuo Gyvybės šaltinio yra savęs naikinimas, kurio technikas esame itin ištobulinę.

Tiesa, visada lieka viltis, jog nėra tokių pelenų, kuriuose Dievas negalėtų pažadinti gyvybės. Ne mirčiai, bet gyvenimui priklauso paskutinis žodis. Tai ir yra Geroji Naujiena. Tačiau kaip tapti Jos liudytojais, kaip pirmiausia pačiam tuo patikėti? Nepakanka ištarti „tikiu“. Kristų myriop pasmerkė ne mažatikiai, bet giliai religingi žmonės. Jiems  dailidės sūnus Jėzus atrodė mažatikis gundytojas, kuris paniekino didingas religines schemas.

Tai svarbus perspėjimas, žengiant į Gavėnią.  Įprastas kelias – auginti dvasinius raumenis, imtis kasdienių dvasinių treniruočių, idant į Prisikėlimą ateitume sutvirtėję Kristaus kariai, galėtume, kaip Petras Getsemanės sode, išsitraukti kardą ir duoti atkirtį tam, kas puola Dievo Sūnų.

Trikdo Jėzaus reakcija į Petro ištikimą tarnystę. Jis sudraudė savo mokinį, liepė jam atidėti į šalį kardą ir išgydė kareiviui padarytą žaizdą. Tarsi puikus metas pademonstruoti savo galią. Jei Dievas su mumis, kas gali mums ką padaryti? Tačiau Jėzus sudraudžia saviškius ir nueina su svetimais. Kaip atrasti drąsos, jėgų išlikti tokio Dievo mokiniu? Kaip neprasilenkti su Juo kasdienėse kovose už tiesą?

Nežinau atsakymo. Tiksliau sakant,  žinau, kad bet kuris mano atsakymas tėra žvakė prieš Viešpaties altorių. Žvakės tikslas yra ištirpti atlikus tai, kam ji buvo skirta. Per menkas tikslas Kristaus kariui? Būtent todėl, jog didžiausia pagunda yra būti ne Dievo rankomis, bet Jo atrama, kiekviena kelionė per Gavėnios išbandymus į Prisikėlimą prasideda nuo trikdančio realizmo – prisipažinimo, kad esu sukurtas iš dulkių ir į jas pavirsiu. Žinia, kuri, galiausiai, kartu su Kūrėjo pažadu, jog ne mirčiai priklauso paskutinis žodis, ir sudaro du kryžiaus skersinius.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *