Tekstas skelbtas žurnale Ateitis, 2016 m. Nr.10.

Žiniasklaida yra demokratijos sarginis šuo, kuris pradeda loti, kai prasideda negeri ar bent įtartini dalykai. Daugybę kartų galėjome įsitikinti, kaip greitai išsigimsta demokratija be kontrolės mechanizmo, be stebėtojų, kurie perspėja, jog bandoma veikti ne galvojant apie bendrąjį gėrį, bet apie savosios galios didinimą, išskirtinai apie savo interesus.

Deja, iš patirties žinau, kad šunų būna įvairių. Buvome priglaudę keistoką mišrūną, kuris, pasirodžius svetimiems žmonėms, išsigandęs slėpdavosi ir nė necypteldavo mus perspėti. Na, o ramią naktį, kai aplinkui nebūdavo nė gyvos dvasios, pradėdavo skalyti, demonstruodamas, kad esą atlieka sargo funkciją. Šis šuo buvo prastas sargas. Kai pradėjo senti, jis skalydavo vis dažniau, paprastai iš susierzinimo ar noro pademonstruoti, kad yra labai svarbus.

Turiu pripažinti, kad didžioji dalis Lietuvos žiniasklaidos labai primena būtent tokį šunį, o ne patikimą sargą. Tiesa, nesąžininga būtų sakyti, kad žurnalistai Lietuvoje nesugeba atkreipti dėmesio į svarbius dalykus: valdžią turinčių asmenų piktnaudžiavimą, kurio nors svarbias pareigas valstybėje užimančio politiko keistenybes ir t. t. Tačiau bėda ta, kai pradedama garsiai rėkti ne tik dėl svarbių dalykų, bet dėl kiekvienos smulkmenos, o, neretai, ir dėl visiškai išgalvotų dalykų, tai nebeskatina reaguoti, bet net didina abejingumą – net ir rimti perspėjimo signalai pradeda atrodyti kaip isteriškas skalijimas.

Puikiai suprantu, kad žiniasklaidos priemonėms tenka veikti informacijos pertekliaus situacijoje. Jei dar prieš porą šimtų metų galima buvo sakyti, kad žurnalistai rūpinasi, jog kuo daugiau visuomenės gyventojų būtų informuoti apie svarbius įvykius jų šalyje bei už jos sienų, tai šiandien informacijos yra kur kas daugiau nei galimybių ją įsisąmoninti ir žurnalistui sudėtingiausia ne parengti žinią, bet pasiekti, kad ją kas nors pastebėtų. To dažniausiai siekiama vis labiau dramatizuojant antraštes, taip pat bet kurią informaciją pateikiant kaip sensaciją ir ignoruojant visa tai, iš ko negalima išvirsti skandalo viralo.

Tačiau ar tikrai skalijimas yra svarbiausia žiniasklaidos funkcija? Dar kartą primenu, kad žurnalistika gimė kaip tarpininkas ir liudytojas. Ar šiandien mums nebereikia tikro tarpininkavimo? Gyvenant informacijos pertekliaus situacijoje itin sunku objektyviai įvertinti alternatyvius aktualių problemų sprendimus. Tuo labiau, kad „velnias“ dažnai slypi detalėse, o visas jas įžvelgti tikrai sunku. Deja, šiuolaikinei žiniasklaidai preciziškumas, atspalviai rūpi mažiausiai. Visa energija skiriama ne tiltų, bet barikadų statymui. Žvelgiant į politinį gyvenimą, dažnai atrodo, kad politikai būtų galėję sutarti dėl kompromiso, ieškoti bendrų sąlyčio taškų, jei žurnalistai nebūtų pradėję sureikšminti kiekvieną menkiausią skirtumą, o politinį dialogą nebūtų pradėję vaizduoti kaip gladiatorių kautynes.

Brexit – Didžiosios Britanijos pasitraukimas iš Europos Sąjungos – turėtų būti mums visiems perspėjimas. Britai buvo kviečiami diskutuoti, ar jų valstybei naudinga būti bendroje Europos erdvėje? Vienas iš diskusijos motyvų buvo siekis permąstyti dabartinę ES būklę ir imtis būtinų reformų. Kuo visa tai baigėsi? Kiek daugiau nei pusė referendumo dalyvių primetė savo nuomonę likusiai visuomenės daliai. Dalis balsavusių už Brexit paprasčiausiai norėjo pasakyti, kad toli gražu ne viskas gerai ES. Lygiai taip pat, kaip ir didelė dalis, balsavusių už Britaniją ES, norėjo tikrų reformų suvienytos Europos erdvėje. Žurnalistai šioje diskusijoje buvo tikrai ne tarpininkai, bet veikiau kurstytojai, kuriems patiko vis gilėjanti praraja tarp skirtingų pozicijų, nes tai buvo naudinga didesnio dramatizmo kūrimui. Nemanau, jog turiu teisę vertinti, ar Britanijos gyventojai balsavo „teisingai“, tačiau visiems akivaizdu, kad po referendumo šios valstybės gyventojai liko kur kas labiau susiskaldę ir susipriešinę. Laimėtojais gali jaustis nebent žurnalistai, kuriems tai buvo proga pasijusti itin svarbiais. Tačiau ar patys žurnalistai, kaip piliečiai, nesusimąsto apie tai, kokius padarinius reitingų, tiražų didinimo, noras jaustis galingais ir įtakingais daro visuomenei?

Prisiminkime situaciją po Seimo rinkimų, kai buvo deramasi dėl valdančiosios koalicijos, arba, kai buvo svarstomas itin svarbus pagalbinio apvaisinimo įstatymas. Žurnalistai gaudė kiekvieną neatsargiai išsprūdusį politikų žodį, dramatizavo kiekvieną menkiausią detalę ir viską vaizdavo kaip gladiatorių mūšį, kuriame būtinai kažkas turi pralaimėti. Jokiu būdu nemanau, kad žurnalistai kalti dėl to politinio chaoso, kuriame jau seniai gyvename. Tačiau man akivaizdu ir tai, kad šiandien dominuoja vienpusiška, irzli ir tikrais ar menamais skandalais, konfliktais mintanti žiniasklaida. Tikiu, kad alternatyvos įmanomos ir būtinos, tačiau puikiai žinau ir tai, kaip jas sudėtinga puoselėti. Tiesa, krikščionys neturėtų bijoti sudėtingų išbandymų. Svarbiausia nesusigundyti ciniškos žiniasklaidos klonavimu, naiviai viliantis, kad pakaks „teisingos“ ir „pamaldžios“ informacijos injekcijų.

Ar žiniasklaida privalo vien kritikuoti? Yra toks anekdotas. Pacientas skundžiasi gydytojui, kad veikiausiai serga mirtina liga, nes, kad ir kurią kūno vietą paliestų, visur labai skauda. Gydytojas po apžiūros jam ir sako: „Išsiaiškinau priežastį – jūsų pirštas, kuriuo liečiate, sulaužytas.“

Kasdien mums kartojama, kad Lietuvoje viskas blogai. Net jei atsiranda žmonių, kurie stengiasi darbuotis sąžiningai ir kūrybiškai, visada atsiras ciniškas choras, kartojantis, jog veikiausiai jie slapta siekia savanaudiškų tikslų ir tereikia gerai pakapstyti. Konkuruojantys tarpusavyje dėl skandalingų istorijų ir demaskuojančios informacijos žurnalistai tapo panašūs į medžiojančią gaują. Jie be skrupulų gali įskaudinti žmones, nepaisyti jų orumo – priemonės pateisina tikslą.

Tikrai nenoriu pasakyti, kad žurnalistai neturi imtis visuomenei nepatogių temų, tylėti apie skaudulius, nebūti sarginiu šunimi, kai meluojama iš politinių tribūnų ir t. t. Bėda ta, kad, kaip jau sakiau rašinio pradžioje, kai šuo skalija be perstojo, tai labai lengva pražiopsoti plėšiką, nes skalijimas tampa įprastu, kasdieniu triukšmu, į kurį rimtai nekreipiame dėmesio. Nenuostabu, kad šiandien į tikrus skandalus įsivėlę politikai ar verslininkai pirmiausia skuba aiškinti, kad tėra negatyvios žurnalistikos aukos. Kai žurnalistai piktnaudžiauja turima galia, jie netampa įtakingesni, veikiau – priešingai, įvyksta žiniasklaidos infliacija.

Baigti noriu popiežiaus emerito Benedikto XVI žodžiais, pasakytais 2009 metais ir sukėlusiais žurnalistų pasipiktinimą: „Kasdien laikraščiai, televizija ir radijas skelbia , kartoja ir sutirština blogas naujienas, tad priprantame prie didžiausių baisybių, esame jų pripildomi ir tam tikra prasme apnuodijami jomis, nes neigiamas poveikis niekada iki galo nepanaikinamas, o kasdien kaupiasi. Jis slegia širdį ir juodina mintis…“

P.S. Kitame „Ateities“ numeryje ketinu pratęsti svarstymus, klausdamas – o kaip mes, krikščionys, galime keisti vyraujančias tendencijas žurnalistikoje ir su kokiomis dilemomis susiduriame.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *