Man menas tai žaidimas. Savotiškos slėpynės. Autorius užkoduoja savyje visą, kartais net neiššifruojamą, jautrią esatį su tamsos ruožais ir ryškiom šviesom, kurios gali perkirsti net storiausią odą. Man menas tai kažkas, kame slypi jausmas. Nebūtinai teisinga proporcija, išradingiausiai parinktas žodis ar įvairialypė simetrija. Tai yra kažkas, kas sujudina. Kai kas priverčia tave kvestionuoti savo požiūrį, vertybes ar poelgius. Kai kas pasirodo tiesiog artima, nes, rodos, supranti, kas norėta meno kūriniu atvaizduoti. Būna, kad šokiruoja. Būna papiktina ar prajuokina. Būna pravirkdo arba nesukelia jokio jausmo. Tai žaidimas: arba menininkas ras raktą į tave, arba ne. Arba tu surasi įėjimą į meno kūrinį, arba ne. Priklauso, kiek tau pavyks atsiverti, net su tom savo dalim, kuriomis nesižavi, ir kiek autoriui pavyks palikti aiškiai matomų ar jaučiamų užuominų, kurias naudosi kaip raktažodžius, bandydamas suvokti esmę.

Aš esu linkusi į meną žiūrėti labai plačiai atmerktomis akimis ir leisti jam kerotis labai įvairiose kultūros sferose. Tikiu, kad menas neapsiriboja ištapytomis drobėmis, simfonijomis, nespalvotais kadrais, kostiumais, kino juostomis ar grimu, žiestais puodais, skulptūromis… Viskuo, ką įtrauktume į vaizduojamojo ir taikomojo meno sąvokas. Man menas yra daugybė mažų detalių, kurių visų greičiausiai niekada nepavyks surinkti į vientisą dėlionę. Tą pačią poeziją kartais galime rasti ne tik sueiliuotuose posmuose, bet ir lietaus lašėjime tamsios nakties glėbyje ar žvilgsnyje žavios nepažįstamosios, kuriam suteiksime labai daug ugnies ir gebėjimo mus sušildyti. Kartais bučiniai ir prisilietimai gali būti panašūs į kūrybą. Apskritai žmogaus kūniškumas ir erotika yra meno dalys, kurios atsispindi visų laikų kūryboje ir yra fundamentalios. Lygiai taip pat kaip ir sielos atsargus, kad ir nuožmus, narstymas po kaulelį. Menas neslepia žaizdų, menas jas kartais atveria ir pila druską ant jų. Kartais jis gydo, deda trauklapius ant nubrozdintų kelių.

Man menas yra daugybė mažų detalių, kurių visų greičiausiai niekada nepavyks surinkti į vientisą dėlionę.

Nesu meno kritikė ir nebandau apibrėžti profesionalumo svarbos meno kūrinyje. Tikiu, kad egzistuoja kažkokie objektyvūs kanonai, padedantys kritikams meną sudėlioti į geresnį ir prastesnį bei kai kuriuos kūrinius pavadinti šedevrais, pamatuoti jų išliekamąją vertę. Bet taip pat tikiu, kad labai didelė meno vertinimo dalis yra subjektyvi. Tai labai normalu ir suprantama. Kaip ir filosofija – mums įdomiausia ta jos dalis, kuri kelia klausimus, kurie mums patiems yra kilę ir yra aktualūs, atrodo svarbūs. Yra dalykų, kurie man nesukelia jokių jausmų, kuriuose nematau didelės svarbos ar tiesiog nedegu noru į tai gilintis. Aš abejinga. O štai šalia sėdintis jaunuolis klauso tų dalykų išplėstomis akimis ir drebančiais pirštais užsirašinėja savo įžvalgas.

Yra knygų, pripažintų puikiomis, kurios manyje nieko nesujudino. Aš skaičiau ir kankinausi, tarsi būčiau verčiama. Tai buvo apie dalykus, kurių tuo metu aš nesupratau, kurie man buvo visiškai svetimi ar neįdomūs. Aš negaliu sakyti, kad tai šlamštas ar įvertinti prastai kaip literatūrinį veikalą. Tiesiog man nepatiko. O štai vienos autorės knygas rijau su ašaromis akyse ir spurdančia širdimi. Gėriau kiekvieną jos žodį tarsi rasą vasaros rytmetį. Tai buvo mano pasaulis, kuriame pagaliau nebesijaučiau viena. Tai buvo žodžiai, kurie įsibrovė į mano sielą ir išsitatuiravo patys ant mano širdies briaunelių. O vienas filosofijos profesorius sakė, kad jos knygos yra visiškai prastas skaitalas, nevertas eikvoti laiko. Ir aš negalėjau jam šokti į akis ir badydama pirštais į prisibraukytas savo eilutes tvirtinti, kad jis klysta. Tai nebuvo literatūra, kuri tyrinėjo jam svarbius dalykus. Galbūt man sulaukus garbaus amžiaus tos knygos teliks nostalgijos pėdsakais, bet taip pat nebeužves su manimi tvaraus dialogo. Juk mes patys augame ir kintame kartu su kiekvienu lapų nusispalvinimu. Reikia tai mokėti priimti.

Man atrodo, kad reikia leisti menui egzistuoti visokiam. Ir profesionaliam, ir tam, kuriam dar yra daug vietos augti ir plėstis. Jei menininkas suranda savo auditoriją, kuriai jo kūryba tampa reikalinga, tai jau suteikia jam svarią priežastį, nepaisant kritikos ar „profesionalų“ nepritarimo, nenutraukti savo veiklos ir toliau kurti.

Galbūt aš esu kitokios poezijos mėgėja ir Mantvydo Leknicko rašiniai man atrodo verti kritikos, bet man džiugu, kad žmogus lieja savo jausmus tokiu būdu, kuris suprantamas minioms, kurioms labai trūko, kad kažkas atlieptų jų jausmus. Leiskime tam egzistuoti, leisti knygas ir plėtoti kūrybines erdves, nors ir galbūt ne visi esame gerbėjai. Esti daug kūrėjų, kurie verti konstruktyvios kritikos vien tam, kad sugebėtų tobulėti ir ištaisyti klaidas, vis labiau augti savo sferoje ir sekėjams suteikti vis daugiau priežasčių jį sekti. Taigi nereikia vien vaikščioti iškėlus liuksus ir nuolat raginti. Patarimai ir šiurkštesni žodžiai, iš tų, kurie toje srityje apkeliavę daugiau žemės ploto, visada yra laukiami ir būtini menininkui, siekiančiam mokytis ir tobulėti. Bet konstruktyvi ir pagrįsta kritika yra ne tas pats, kas pilamas purvas ir negatyvo perpildyti pasisakymai, kurie nieko nestato ir nesuteikia pamatų, o tik griauna.

Kūrėjas su kūriniu vis vien yra surištas tam tikra bambagysle, net jei ir bando palaikyti atstumą tarp savęs ir kūrinių. Mane žavi ne tik Vincento Van Gogh’o nutapytas žvaigždėtas dangus, bet ir ten atsispindintis milžiniškas jautrumas ir į gabalėlius susiskaldęs jo sveikas protas bei širdis, kuri man atsivėrė daug plačiau ir leido nerti giliau, susipažinus su dailininko asmenybe ir biografija.

Tai nėra vien dangus, vaizduojantis tai, ką jis matė. Tai iliustracija jo giliausių jausmų, perteiktų teptuko prisilietimais ant drobės. Pildami purvą ant kūrinio, mes teršiame ir kuriančiojo sielą. O tai neteisinga, žiauru ir sadistiška. Kodėl mes išsigąstame drąsos? Nes ji mums nepažįstama? Štai žmogus, apsinuoginęs prieš minią, atvėręs savo giliausias žaizdas, demonstruojantis randus ir pūlius… O mes galime tik mėtyti akmenis? Man gali tas atsivėrimas atrodyti netikras, nepakankamas, negražus ar neveiksmingas. Aš nusuku akis ir nueinu, jei neturiu ką pasakyti tokio, kas tam žmogui padėtų, mano įsitikinimu, pakilti. Kas mes tokie, kad niekintume dvasinę išraišką ir atvirumą, kurį kiekvienas reiškia savais pavidalais? Aš nepalaikau tų, kurie man nepatinka ir kurių tikslai, saviraiškos priemonės ar išreiškiamos idėjos man atrodo nepriimtinos ar neturinčios reikiamo gylio. Aš laisva su savo abejingumu ir sugebėjimu nueiti šalin ir turiu teisę nepalaikyti tokio menininko. Bet aš noriu leisti jam egzistuoti, aš noriu leisti žmonėms surasti tokį menininką, jei jiems būtent jo kūryba atvers svarbias duris, kurios leis atrasti naujus kelius.

Teko susidurti su ekspertais. Tais, kurie, apsirėdę prabangiais rūbais, gurkšnoja viskį ir žodžių nevynioja į vatą. Greičiausiai jų cinizmas pagrįstas ir jie, tiek laiko bei jėgų pašventę meno tyrinėjimams, jaučiasi galintys, tarsi teisėjai, skelbti nuosprendį, kam verta gyventi, o kam nedelsiant reikia atlikti mirties bausmę. Jie ramia sąžine daugybę pralieto prakaito ir įdėto darbo gali pasiųsti velniop.

Man tokie žmonės yra snobai, kurie mėgaujasi gautais laurais ir neretai pervertina savo sumanumą ir teisuoliškumą. Galbūt tapdamas kritiku turi nusiteikti tam tikram žiaurumui ir reikia nebijoti tiesiai šviesiai išsakyti matomus prefesionalo akiai trūkumus ir netobulumus. Bet ar matėtė, kokiu leksikonu dažnai jie naudojasi? „Tai tiesiog šlamštas“, „Prastas kūrinys, nieko neverta beskonybė“… Vien skaitant tokius vertinamuosius sakinius atrodo, kad išsipurvini pats. Kritikuokite, leiskite žmonėms mokytis, bet nesakykite, kad jie neturi teisės pasauliui atverti savo širdies. Ypač, jei atsiranda tų, kuriuos tas atvirumas ir drąsa įkvepia patiems ieškoti jėgų savo gyvenime.

Galbūt tai dabartinis modernus pasaulis, kuriame visose srityse mes esame tarsi alkani žvėrys, pamiršę egzistuojantys ne vieni. Ir apsižvalgydama aplinkui aš dažnai pristingu jautrumo. Labai paprasto, banalaus ir nuvalkioto jautrumo kitai esybei ir sau pačiam. Jautrumo pasauliui, net ir tomis akimirkomis, kai ant jo pasidaro labai pikta.

Menas turi būti visoks. Spalvotas, baltai juodas, apiblukęs, ryškus, vaizduojantis pievas ar įamžinantis klyksmą. Menas neturi būti vien gražus, vien malonus ir primenantis kreminius pyragaičius. Kartais tai kaukes nusiėmusių demonų portretai, kuriuose pastebime dalelę savęs ir išsigąstame. Kartais tai absurdiškas objektas, iliustruojantis metaforą, kurią menininkui labai norėjosi išsakyti vaizdiškai. Tai menas. Kraujuojantis, pūliuojantis, o kartais skaidrus kaip šaltinio vanduo. Nemėgstu ribų, todėl nenoriu jų brėžti. Nenoriu apriboti savęs ir statyti tvoras vietoj tiltų. Noriu pažiūrėti, kur atsidursiu sutikdama žaisti šitą žaidimą. Čia nėra laimėtojų ar finišo linijos. Viskas vyksta procese, kol įnikę į ieškojimus sugebame atrasti daug daugiau nei manėme ieškantys, kol leidžiame sau klysti ir išbandyti jėgas, nukaunant baimes.

Štai įsimyli žmogų. Ir kvėpuoji juo, ir kiekvieną žingsnį dedi vardan jo. Ir jo akys mėlynumo tartum giliausios jūros, o rankos švelnesnės už brangiausią šilką. Ir ne visi tai mato. Ir kažkam jis gali būti tik vaikigalis susivėlusiais plaukais. Ir šalia gali stovėti daugiau žinantis, gražiau susišukavęs, aukštesnis, atletiškesnis ir aukštesnio lygio vyras. Bet tau nė motais, nes įsimylėjai kitą. Taip ir su menu. Labiausiai mus išlaisvina sugebėjimas pamatyti grožį trūkumuose ir begalybę mažoje detalėje. Atrandame savas dalis kitų išskaptuotose sielose ir užpildome tuštumą savyje. Menas tai žaidimas. Bet čia neapsieisime viena partija. Svarbu niekada nenustoti žaisti. Net ir nukirtus abiems karaliams galvas. Žaisime, kol liks figūrų. Vardan meno, kuris pakylėja, išlaisvina ir padeda suvokti, kas esi.

Visada būsiu pilna dėkingumo jam už tai. Net jei ir ne visada viską supratau ir įvertinau taip, kaip reikėjo.

2 Comments

  1. Labai nuoširdus straipsnis. Autorė meniškai valdo plunksną.Su daug kuo sutinku.Sėkmės.

  2. Ar ne A.Navicko dukra esate? Gerai valdote plunksną, kaip ir tėtis /jei tėtis, gal dėdė/.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *