Žurnalas „Literatūra ir menas“
2017-02-24 nr. 3604

Visi žinome, kad menininkai, filosofai, menas ir filosofija labai praturtino mūsų pasaulį. Pabandykime pažvelgti iš arčiau į keletą menininkų, filosofų ir/ar meno kūrinių, davusių mums šį tą įdomaus ir vertingo.

Ferencas Lisztas

Vengrų kompozitorius ir atlikėjas virtuozas, „naujosios vokiečių mokyklos“ atstovas Ferencas Lisztas pasauliui davė listomanijos terminą, kuriuo apibūdinama ypač intensyvi, netgi isteriška, dažnai vadinama mistine ekstaze, reakcija į muziką, siejama su Liszto muzikinių pasirodymų XIX a. viduryje poveikiu klausytojams. Listomanija dažnai tapatinama ir su giminingu terminu bit­lomanija (arba šiandien vadinama dar ir bieberomanija – nuo kanadiečių atlikėjo Justino Bieberio), susijusia su „The Beatles“ muzikiniais pasirodymais XX a. 7 dešimtmetyje, kai publiką ištikdavo isterija, o klausytojos pradėdavo orgazmiškai raudoti ir/ar kratytis apimtos konvulsijų. Tačiau listomanijos, kitaip nei bitlomanijos ar bieberomanijos, terminas suprantamas labiau medicinine prasme, kadangi XIX a. tokios isterijos ir mistinės ekstazės išraiška per Liszto muzikinius pasirodymus buvo nepalyginamai stipresnė ir komp­likuotesnė, pasąmoningai labiau susieta su krikščioniškos mistinės transcendencijos tradicijos potyriu romantizmo kultūroje.

Stendhalis

Prancūzų rašytojas realistas-romantikas Stendhalis davė pasauliui Stendhalio, arba hiperkulturemijos, sind­romą, kuris pasireiškia padažnėjusiu širdies ritmu, nestabilumo ar nesvarumo būsena, haliucinacijomis, sumišusiomis su didingumo ir svarbumo jausmu, stebint meno kūrinius. 1817 m. Stendhalis, viešėdamas Florencijoje, pirmą kartą susidūrė su Giotto freskomis Šv. Kry­žiaus bazilikoje. Rašytojas patyrė į haliucinaciją panašią būseną, kai freskos kalbėjosi su jo siela, jį krėtė drebulys, žemė slydo iš po kojų. Vėliau Stendhalis aprašė šį potyrį vienoje savo knygų. Šis sindromas dažnai dar vadinamas Florencijos sindromu, nes pastebėta, kad daugeliui turistų šis sindromas pasireiškia būtent Florencijoje, sąlytyje su klasikiniu menu, tiksliau, jo perviršiu. Todėl jis vadinamas ne tik Stendhalio, bet ir Florencijos sindromu. Nėra įtrauktas į oficialų psichikos sutrikimų registrą.

Baronas Miunchauzenas

Barono Miunchauzeno sindromas pagal Hieronymo Karlo Friedricho literatūros kūrinio personažą – tai neadekvačiai perdėtai dramatiški ar nerea­listiniai pasakojimai apie savo praeitį. Kai kuriais atvejais kenčiantis nuo šio sindromo žmogus gali nusimanyti medicinoje ir siekdamas kitų dėmesio puikiai suvaidinti, atkartoti įvairiausių ligų simptomus, sąlygojančius ne tik buvimą ir „gydymą“ ligoninėse, bet ir nereikalingas operacijas. Aritmogeninis Miunchauzeno sindromas apibūdinamas širdies aritmijos simuliavimu, siekiant medicinos personalo dėmesio. Reikia pabrėžti, jog šis sindromas nėra susijęs su sukčiavimu, nes nesiekiama gauti kokių nors lengvatų ar kompensacijų.

Maždaug nuo 2000-ųjų vartojamas ir „internetinio Miunchauzeno“ terminas, apibūdinantis tuos, kurie socialinius tinklus naudoja tam, kad pateiktų save kaip nepagydomai sergančius ar smurto aukas. Kai kurie miunchauzenai netgi paskelbia apie savo ar artimųjų mirtį. Neretai internete tokiu pagrindu susiburia specifinės „schizmų“ bendruomenės. Miunchauzeno sindromas taip pat susijęs su mitomanija – liguistu potraukiu meluoti, dažnai save pateikiant kaip herojų ar auką, priartėjant prie fantastikos ribos, tačiau niekada neperžengiant „tikrovės“ ribų, ir tai daro tokią permanentinę melo sistemą įtikinamą kitiems.

Diogenas Sinopietis

Antikos filosofas Diogenas Sinopietis, Antisteno mokinys, kinikų mokyklos atstovas į istoriją įėjo kaip „nereiklumo principo“ autorius ir propaguotojas, paniekinęs žemiškuosius malonumus, garsėjęs kandumu, gyvenęs statinėje. Diogeno sindromas – sutrikimas, apibūdinamas socialiniu savęs neigimu, buitiniu apsileidimu, negatyvumu ir susvetimėjimu, apatija, kompulsyviu daiktų, šiukšlių ar naminių gyvūnų kaupimu (tai, beje, nebuvo būdinga Diogenui), gėdos stoka, padidėjusiu agresyvumu ir įtarumu kitų žmonių atžvilgiu. Kartais šis sindromas vadinamas ir Pliuškino, pagal Nikolajaus Gogolio kūrinio „Mirusios sielos“ herojų (moteriškas atitikmuo būtų Charleso Dickenso „didžiųjų lūkesčių“ veikėja ekscent­riškoji, neišeinanti iš savo dvaro Mis Havišam), kuris kaupė visokį šlamštą ir neturėjo valios jo atsikratyti.

XX a. pirmoje pusėje gyvenę broliai Homeras Luskas Collyeris ir Lang­ley Wakemanas Collyeris, apsistoję Harleme, išgarsėjo kaip kompulsyvūs kaupikai. 1947 m. kovą abu buvo rasti negyvi bute, kuriame gyveno. Buvo išvežta apie 120 t įvairių daiktų ir šlamšto, kuriuos broliai kaupė keletą dešimtmečių tiek bute, tiek koridoriuje, palikdami tik siaurus praėjimus.

Alisa stebuklų šalyje ir Guliveris

Alisos stebuklų šalyje (taip pat Guliverio) sindromas yra susijęs su percepcijos, kūno vaizdinio suvokimo ir jausenos sutrikimais, kai sutrinka kūno psichofiziologinė sistema. Dažnas yra kūno susidvejinimo, svetimumo jausmas. Asmuo gali jausti, kaip mažėja arba didėja jo kūnas ar atskiros kūno dalys. Tai gali būti vadinama mikrospija arba makrospija. Šis sindromas taip pat apima ir objektų dydžio percepcijos sutrikimus. Mik­rospija lydima vizualių haliucinacijų, kai daiktai atrodo mažesni, nei yra iš tiesų. Makrospija reiškia, jog objektai suvokiami daug didesni, nei jie yra. Mikrospijos psichinis fenomenas kildinamas iš Lewiso Carrollo „Alisos stebuklų šalyje“, o makrospija –­ iš Jonathano Swifto „Guliverio kelionių“.

Leopoldo Fregoli

XIX a. antros ir XX a. pirmos pusės garsus italų aktorius Leopoldo Fregoli garsėjo sugebėjimu stebėtinai greitai ir įtikinamai persikūnyti į įvairiausius personažus, kad net buvo pasklidęs gandas, jog egzistuoja ne vienas, bet skirtingi Fregoli’ai. Šio aktoriaus vardu pavadintas ir Fregoli’o sindromas, kai tikima, jog skirtingi žmonės yra tas pats asmuo, tik keičiantis pavidalus – elgesį arba aprangą. Tai susiję su paranoidiniais kliedesiais, manant, kad asmenį kas nors seka, todėl šis keičia išvaizdą. Tokiam asmeniui bet kuris sutiktas žmogus gali atrodyti pažįstamas. Tai yra monotematinio kliedesio forma, siejama išimtinai su veidų, objektų ir vietų klaidingu atpažinimu, veidų percepcijos sutrikimu.

Fregoli’o sindromas susijęs su Capgraso sindromu, kai manoma, jog šeimos narys ar naminis gyvūnas pakeistas identišku antrininku, kopija. Kopijos gali būti „geros“ arba „blogos“. Capgraso sindromas yra susijęs su Cotardo manija, kai asmuo mano, kad atskiri jo vidiniai organai nebeveikia arba jų apskritai nebėra, neretai asmuo save suvokia kaip mirusį, zombį arba gyvą numirėlį (bando miegoti kapinėse, kape, atsisako valgyti ir pan.), o aplinkinį pasaulį kaip tuoj tuoj žlugsiantį, išnyksiantį. Tačiau daliai asmenų pasireiškia priešingi – nemirtingumo – kliedesiai.

Van Goghas

Turbūt vargiai rastume kultūringą žmogų, neskaičiusį Henri Perruchot knygų apie impresionistus ir post­impresionistus. Viena jų buvo skirta olandų tapytojui Van Goghui. Ko gero, daugelis atsimena sceną, kai Van Goghas nusipjovė dalį ausies spenelio ir atnešė jį voke pažįstamai prostitutei. Taigi egzistuoja ir Van Gogho sindromas, pasireiškiantis potraukiu žaloti save, – amputuoti kokią galūnę, kūno dalį, išsitraukti iš orbitos akies obuolį, save kastruoti ir t. t., – ir siejamas su dismorfiniais kliedesiais, kūno vaizdinio suirimu ištikus psichozei.

Van Gogho sindromas kartais dar siejamas su Lescho ir Nyhano sindromu, kurio fiziologiniai požymiai yra šlapimo rūgšties perviršis, psichoneurologiniai požymiai – neurologinė disfunkcija, taip pat kalbos funkcijų trūkumas, liežuvio, pirštų žalojimas, galvos daužymas ir pan., o radikalesniais atvejais mutuojantis į autosarkofagiją arba autokanibalizmą (nepainioti su autofagija, kai kūno ląstelės degraduoja ir atsiskiria nuo kūno pačios) – potraukį valgyti savo kūno dalis arba autovampyrizmą –­ potraukį gerti savo kraują.

Autokanibalizmas turtingas formų. Sakykime, pirštų nagų kramtymas gali progresuoti į nagų valgymą kaip psichinio sutrikimo, vadinamo pika, dalis. Pika yra potraukis valgyti nevalgomus dalykus – smėlį, akmenis, geležį, stiklą, gerti alyvą, šlapimą ar kraują. Nors griežtai psichiatrine prasme nagų kramtymas ir valgymas, kaip ir nosies išskyrų krapštymas ir valgymas, nevisada priskiriamas kanibalistinėms patologijoms (nors gali peraugti į manijas), kaip ir kraujo iščiulpimas iš žaizdos ar kraujo nurijimas kraujuojant nosiai. Autovampyrizmu galima laikyti liguistą potraukį gerti savo kraują tikrąja žodžio prasme, taip pat save žaloti.

Asmuo taip pat gali jausti potraukį valgyti savo odą ar atskiras kūno dalis. Kaip savarankiška autokanibalizmo dalis gali būti laikoma savo plaukų rovimo ir valgymo manija. Tokios manijos (kaip pikos sudėtinės dalies) pasekmė – skrandyje susidarantis plaukų gumulas, kurį reikia išoperuoti.

Taigi menininkai ir menas padaro aplinkinį pasaulį spalvingą ir prasmingą. Jeigu nežinome, kodėl staiga norime išsipjauti mėsos gabaliuką sau iš šlaunies, jį išsikepti ir suvalgyti, štai jums ima ir paaiškina Van Goghas. Jeigu matome, kad mūsų šeimos nariai pakeisti antrininkais, italų aktorius nušviečia padėtį. Jeigu stovite prieš paveikslą, ir jis pradeda kalbėtis su jūsų siela, gali būti, kad jums tiesiog trūksta oro tvankiame muziejuje arba visą dieną nieko nevalgėte. Jeigu staiga pradedate mažėti, žinokite, kad atsidūrėte stebuklų šalyje kartu su Alisa. Na, o jeigu nei iš šio, nei iš to pradedate didėti, pūstis, o visi aplinkiniai mažėja, tampa nereikšmingais liliputais, nebūtinai esate Guliveris… Gali būti, kad tiesiog pats esate menininkas ir pasijutote klasiku.

One Comment

  1. Originaliai „sukaltas“ Kęsto Š. straipsnis. Bravo biss, sėkmės brūžinti plunksną.Kai gerai gaunasi, turėtų būt smagu.Gal maloniau nei žaisti teptuku.Lauksime kitų skaitymų.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *