Gavėnia. Tai ne grimavimosi, bet sąžiningumo, sąžinės valymosi laikotarpis. Susitikimas su Šventuoju Raštu tam padeda. Aišku, tik tiems, kurie jaučia viduje graužatį, neatsakytus klausimus, kurie ieško. Jei neturi klausimų, tai neįtikins jokie atsakymai.

Na, bent pabandykime pavartyti Bibliją, tarsi mums rašytą laišką. Pavyzdžiui, fragmentas iš Išėjimo knygos.

Dykumoje visa izraeliečių bendrija murmėjo prieš Mozę ir Aaroną. Izraeliečiai jiems sakė: „Verčiau būtume mirę nuo Viešpaties rankos Egipto žemėje, sėdėdami prie mėsos puodų ir prisivalgę duonos iki soties! Juk išvedėte mus į šią dykumą visą bendriją  badu numarinti!“

Ar ne šis murmėjimas ataidi atodūsiuose, kad ne tokios laisvės tikėjomės, ne už tokią valstybę esą kovojome? Entuziastingai vadavomės iš vergystės. Troškome laisvės. O gal tik patogesnio gyvenimo? Tačiau vergu būti daug patogiau nei laisvu žmogumi. Pavyzdžiui, galima teigti, kad visų blogybių šaltinis – prastas šeimininkas, kuris per daug reikalauja, duoda per mažai gėrybių, kuris prielankesnis kitiems vergams. Laisvo žmogaus šeimininkas – jo sąžinė, kuriai paklūstama ne iš baimės, bet iš pasitikėjimo. Vergui pakanka duonos ir žaidimų, laisvam žmogui reikia tiesos. Beje, vergu galima būti formaliai laisvoje visuomenėje. Lygiai taip pat kaip laisvu žmogumi tironijos sąlygomis. Esu įsitikinęs, kad daugiau laisvos dvasios žmonių atrasime totalitarinių režimų kalėjimuose nei, pavyzdžiui, demokratinėmis vadinamų valstybių parlamentuose.

Tačiau grįžkime prie dar vieno Biblijos epizodo, kurį Bažnyčia siūlo pirmajam Gavėnios sekmadieniui. Jėzaus kova su Šėtonu dykumoje. Kiek bauginantis epizodas, primenantis, kad kiekvienam iš mūsų, pasiryžusiam sekti Kristų, tenka panašiose kovose dalyvauti.

Taigi po to, kai Jėzus pakrikštijamas, kai iš dangaus aidi Dievo žodžiai, jog tai Jo sūnus, kuriuo Jis gėrisi, kai tik prasideda viešasis Jėzaus gyvenimas, Jis nuvedamas į dykumą ir ten velnio gundomas.

Jis nieko nevalgė per tas dienas ir, joms pasibaigus, buvo alkanas. Tuomet velnias jam tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk šitam akmeniui pavirsti duona.“ Jėzus jam atsakė: „Parašyta: Žmogus gyvas ne viena duona!“

Tada velnias, pavėdėjęs jį aukščiau, viena akimirka parodė jam visas pasaulio karalystes ir tarė: „Duosiu tau visą jų valdžią ir didybę; jos man atiduotos, ir kam noriu, tam jas dovanoju. Taigi, jei parpuolęs ant žemės pagarbinsi mane, visa bus tavo.“ O Jėzus jam atsakė: „Parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“

Dar nusivedė jį velnias į Jeruzalę, pastatė ant šventyklos šelmens ir tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, pulk nuo čia žemyn, nes parašyta: Jis palieps savo angelams sergėti tave ir dar: Jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį.“ Jėzus jam atkirto: „Pasakyta: Negundyk Viešpaties, savo Dievo!“

Visokius gundymus baigęs, velnias atsitraukė nuo jo iki laiko (Lk 4, 2–13).

Šią Rašto vietą perskaityti kaip pamokymą tiems, kurie pasiryžę būti lyderiais, nori prisiimti atsakomybę už kurios nors visuomenės grupės ar visos valstybės gyvenimą.

Svarbu tai, kad Jėzus gundomas iš karto po krikšto. Tai nėra atsitiktinumas, bet veikiau svarbaus tikrovės dėsnio atskleidimas – artėdami prie Viešpaties, mes kartu patiriame vis stipresnį piktojo spaudimą. Tie, kas dvasinį augimą įsivaizduoja kaip harmoningą ir šviesią kelionę, apgaudinėja save. Nenoras valstybės kūrimo kelyje pastebėti duobių ir pavojingų akivarų nėra stiprybės išraiška, bet veikiau puikybės daigai.  Po kiekvienos pergalės ateina dykumos laikotarpis, kuris patikrina, ar tikra buvo pergalė.

Gundymų klasta ta, jog jie maskuojami kaip dovanos. Piktasis aktyviai veikia dykumoje, siūlydamas savo dovanas, kurios atrodo net pranašesnės už tas, kurias mums Dievas dovanoja.

Pavyzdžiui, raginimas paversti akmenis duona. Tai gundymas kūniškumu. Jėzus buvo alkanas, taip pat ir valstybę kuriant nuolat iškyla uždavinys patenkinti visų jos narių poreikius. Dažnai girdime, jog tik sotus žmogus gali pradėti galvoti apie vertybes, Dievą. Šiuo teiginiu apsiginklavę ekonomistai įrodinėja, kad pradžioje turime rūpintis materialine gerove, nes nuo jos tiesiogiai priklauso dvasiniai dalykai. Taip pat vis labiau populiaru tvirtinti – valstybė turi rūpintis savo narių materialine gerove, o visi kiti poreikiai – pačių žmonių reikalas.

Paversti akmenis duona – tai pamaitinti žmones, pamaitinti vargstančiuosius, užtikrinti valstybės materialinį klestėjimą. Būtent to dauguma žmonių tikisi iš geros valstybės.

Ko mes tikimės iš politikų ar iš savo organizacijos vadovų? Kokią kainą esame už tai pasiruošę mokėti? Pagaliau ką politikai ar kurios nors organizacijos vadovai gali mums pasiūlyti? Kaip vertiname organizacijos ar visos valstybės sėkmę ir nesėkmę? Ar tikrai materialinė gerovė ir galia yra būtini sėkmingo gyvenimo komponentai? Ar ne pernelyg pripratome, jog įvairūs lyderiai bando perrėkti vieni kitus, siūlydami savą klestinčios ateities viziją. Savo keptą duoną ir žaidimus.

Tikrai nežinau, kuriai organizacijai priklausytų ar už kurią partiją balsuotų Jėzus. Žinau tai, kad Jis būtų gerokai nuo daugumos besiskiriantis pilietis. Paskutinį skatiką aukojančios našlės gyvenimas Jo akyse yra kur kas vertingesnis nei turtuolio, vergaujančio savo turtams. Jis beria paradoksalius palaiminimus varguoliams, persekiojamiems, romiesiems ir į neviltį varo galinguosius. Jėzaus požiūris neišvengiamai nuvilia politikus, ekspertus ir net didelę dalį Jį sekančių, Jis kalba apie dalykus, kurių neišmatuosi ekonominiais indeksais, už kuriuos nepagirs tarptautiniai fondai, kurie nepadės įsivesti euro, jis nesididžiuoja savo sekėjų gausumu ir nežada jiems gerovės.

Keisčiausia, kad neatrodo, jog Jis nesupranta materialinių gėrybių svarbos. Gundymo metu Jėzus labai alkanas. Jis nesako, kad duona yra nesvarbu. Maža to, vėliau jis daugins duoną, tarsi prieštaraudamas savo laikysenai dykumoje. Tačiau prieštaravimo nėra. Gundymas dykumoje – tai raginimas visa ko pagrindu laikyti duoną. Jėzus atsispiria tam, kas labai dažnai lieka nepasiekiamas idealas žemiškųjų valstybių valdovams ar organizacijų lyderiams. Jis atsispiria pagundai pasotinti save, nors vėliau sėkmingai daugina duoną kitiems.

Gerai, kad politikai siekia ekonominio valstybės klestėjimo, kovoja su skurdu. Tačiau turtas nėra savaiminis tikslas. Viena iš mūsų bėdų yra ta, kad gyvenimo sėkmę ar nesėkmę mes siejame vien tiktai su turėjimu. Elgiamės kaip paiki vaikai, kuriems Viešpats nuolat beria dovanas, o mes kreipiame dėmesį tik į blizgų įpakavimo popierių  ir nepastebime daug svarbesnių dalykų.

Kitas gundymas – velnias žada Jėzui pajungti visas pasaulio karalystes. Už nedidelę smulkmeną – akimirkai priklaupti prieš jį. Trumpalaikis slystelėjimas. Vardan kilnaus tikslo. Kaip mes reaguojame, kai mums siūlo kilnaus tikslo siekti bet kokiomis priemonėmis? Pajungti visas pasaulio karalystes – tai reiškia sukurti galingą valstybę, kurios baiminasi kaimynai, kurios baiminasi priešai.

Tai tarsi kiekvienos organizacijos ar valstybės siekis – tačiau Viešpats vėl atsako, kad ne tai turėtų liudyti vidinę  stiprybę.

Jis sako: „Vieną Dievą tegarbink ir jam tetarnauk.“ Kitaip sakant,  mūsų stiprybė matuojama ne tuo, kiek mūsų bijo kaimynai, kaip mus vertina žurnalistai ar fondų lėšų skirstytojai,  kiek žėri mūsų įvaizdžio  rūmai, bet tuo, ar tvirtas jos pamatas. Tik ant Viešpaties pamato pastatyta valstybė ar organizacija  stovės, nors ir ne tokia žaižaruojanti ji atrodytų.

Gundymas pasiduoti įvaizdžių stichijai visuomet labai stiprus. Politikai, kiti lyderiai  pernelyg dažnai jam neatsispiria. Ne ta valstybė ar organizacija yra krikščioniška, kur vyrauja fasadinis religingumas, bet ta, kurioje gyvenama pagal Kristaus pavyzdį.

Dar vienas įstabus dalykas – Šėtono strategija. Piktasis akiplėšiškai meluoja. Prisiminkime, kaip žaltys melavo Ievai, iškreipdamas Dievo draudimą, taip pat ir dykumoje piktasis tvirtina, jog būtent jam yra atiduota visa valdžia ir didybė. Patikėję šiuo melu, patikėtume tuo, ką mums bando įteigti šiuolaikinis pasaulis – sekti Dievą reiškia rinktis silpnojo dalią. Tačiau yra priešingai – Viešpats neapvagia savo sekėjų, bet suteikia jiems stiprybę, daugelį kartų pranokstančią išorinį blizgesį.

Ar širdyje sugebame pripažinti, jog teisus Jėzus, o ne Makiavelis, kuris mokė, kad tikslas pateisina priemones, dosniai bėrė ciniškus patarimus valdovui, kaip išlaikyti valdžią? Ko moko mūsų patirtis?

Atkurtos valstybės rūmą statėme pirmiausia svarstydami, kaip jis atrodys iš Vakarų valstybių sostinių ir kaip įrengti patogesnes menes stebėtinai greitai persidažančiai nomenklatūrai, bet ne apie šio rūmo pamatus. Šiandien šis rūmas svyruoja. Taip, sunku patikėti, jog žodžiai, kad išlieka tik tai, kas statoma ant tvirto Dievo Žodžio pamato, o visa kita išsisklaido kaip rūkas. Tačiau apsidairykime aplinkui ir pamatysime ne abstrakciją, metaforą, bet konkretų šio teiginio patvirtinimą.

Lygiai taip pat galima pasakyti, jog egzistuoja ne viena, regis, išoriškai stipri, krikščioniška organizacija, tačiau įsižiūrėję atrasime tik dvasingas deklaracijas, bet tikrai ne Kristaus dvasią. Kai kurios organizacijos, vaikydamosi galios, dvasiškai miršta daug anksčiau, nei paskelbiama apie formalią jų pabaigą. Lygiai taip pat, regis, nedidelė ir daug kuo pasigirti negalinti organizacija neretai atlieka didingą vaidmenį, paprasčiausiai tvirtai plaukdama prieš srovę, kai visi gundo dreifuoti menamos sėkmės link.

Trečias gundymas – pats klastingiausias.  Velnias tarsi kapituliuoja. Tačiau siūlo išbandyti Dievo ištikimybę. Kaip dažnai mes pasijaučiame galingi ir teisūs. Taip norisi bent trumpam užimti Dievo vietą, pasijusti Viešpačiu.  Juk esame Jo bičiuliai, vadinasi, mums viskas galima. Keisti, auklėti, valdyti reikia juos.  O mes esame išrinktieji, vertingesni už kitus. Šis gundymas ne vieną lyderį, politiką paskatino pamiršti, kad tikroji lyderystė  tai tarnystė, o ne mėgavimasis turima galia.

Jėzus atlaiko šį gundymą.  Beje, kiek vėliau atlaiko dar kartą, kai uolusis jo sekėjas Petras jam tvirtina, kad Mesijas turi viešpatauti, o ne mirti. Mesijui dera galia. Jėzus piktai subara Petrą ir renkasi ne galią, bet Kryžių.

Beje, evangelistas Lukas rašo, kad po gundymų dykumoje Šėtonas atsitraukia tik laikinai. Jis vėl grįš, visada grįžta. Kai Viešpaties meilės liudytojas tampa griežtu savo artimo teisėju ar su panieka pradeda kalbėti apie kitus, kuriuos esą reikia pataisyti, patobulinti, galima drąsiai sakyti, kad velnio klasta veikia. Laimė, mes jau žinome, kad gundymams galima atsispirti, kad tai ne dovanos, bet gundymai. Laimė, Jėzus nuolat beldžiasi į mūsų gyvenimus ir sako, jog ne paslysti baisiausia,  didžiausia tragedija nebenorėti vėl keltis, nepaisant nuolat mums tiesiamos Jo rankos.

Andrius Navicko tekstas, kuris skelbtas žurnale Ateitis.

One Comment

  1. Sunku tiems gundymams atsispirti. Šėtonas ,kaip ir Dievas, visada šalia.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *