Pirmas laiptelis, antras laiptelis, trečias laiptelis / Pirmas laiptelis, antras laiptelis, trečias laiptelis

Įlipu į traukinį ir įsitaisau savo vietoje, pasidedu ant kelių Alessandro Baricco „Novečentą“. Maža daili knygutė kelionei – ačiū, mama.

– Atsiprašau, panele, aš šiek tiek išgėręs, – netrukus pasilabina sėsdamasis šalia mano traukinio kaimynas.

Mintyse susinervinu, kad tik man „pasiseka“ su tokiais tipais susidurti.

– Nepykite, ilga mano kelionė, reikėjo atsipalaiduoti… Grįžtu iš Vokietijos, – pasiteisina.

Linkteliu ir atsiverčiu knygą. Nenoriu, kad tas vyras mane kalbintų. Visi išgėrusieji tokie patys – šnekina jaunas merginas, prašo telefono numerių, tarsi pamiršę savo amžių ir šeimas.

– Važiavau autobusu su persėdimais, jau bus dvi paros, kai keliauju. Vilniuje belaukdamas traukinio užsukau į barą, – tęsia kaimynas. – O jūs, ar toli važiuojate?

Atsakau, kad į Telšius. Kaimynas, pasirodo, į Plungę. Vadinasi, „malonia“ draugija mėgausiuosi visą savo kelią.

– Jei tiksliau, tai aš į Platelius. Kaip pasiilgau žmonos ir dukrelės!..

Sulig šiais žodžiais mano priešiškame nusiteikime įvyksta lūžis. Jei žmogus kalba apie namus – tai yra geras žmogus. Be menkiausios abejonės.

– Seniai jas matėte? – pasidomiu, šįkart švelniai ir nuoširdžiai.

– Prieš du mėnesius. Matote, aš dirbu Vokietijoje. Nepavyksta grįžti taip dažnai, kaip norėtųsi. Vežu lauktuvių. Ar norite kavos?

– Ne, dėkui.

–Du kavos, prašau! – sako traukinio palydovei, nekreipdamas dėmesio į mano atsakymą. – Kažkur krepšyje turiu vokiško šokolado, paragausim.

Kaimynas atsistoja, nukelia nuo viršutinės lentynos nediduką krepšį ir ima jame kuistis.

–Ačiū, nereikia, vežkite dukrelei, – sakau jam.

– Vežu ir jai. Bet noriu ir jus pavaišinti.

Užverčiu „Novečentą“ nusprendusi, kad kokią valandą mes gersim kavą su šokoladu. Skaitysiu likusias dvi su puse.

– Aš, beje, Andrius. Kuo tu vardu? – „jūs“ pakeitė „tu“.

–Rūta.

–Malonu susipažinti, – mirkteli. – O, prisiminiau, turiu ir vokišką tušinuką – padovanosiu.

Andrius suranda tušinuką, išpakuoja prie kavos duodamą servetėlę ir ant jos užrašo: „Labas, Rūta“. Nejučia paimu tą patį tušinuką ir apačioje parašau: „Labas, Andriau“. Tuomet Andrius pradeda pasakoti. Pasakoja, kaip susipažino su savo žmona. Meilė nuvedė jį, kėdainietį, Žemaitijos pusėn, kur jiedu ir įsikūrė. Ėmė statytis namą, o netrukus susilaukė dukrelės.

– Parodysiu tau ją. – Išsitraukia seną apibraižytą telefoną ir ima ieškoti nuotraukų. Netrukus žvelgiu į mažutę mergaitę rožine striuke, be galo gražią, įvairiaspalvėmis gumytėmis surištais plaukais. Andriaus veide susižavėjimas.

Mūsų pokalbį pertraukia traukinio palydovė, prašydama visų keleivių paruošti bilietus kontrolei. Andrius išsitraukia savo bilietą, išlygina.

– Šiandien bilietą pirkau pas piktą kasininkę. Rėkė ji ant manęs visą laiką. Matyt, sunki diena, problemos. Žinai, o ką aš jai? Visą laiką šypsojausi, dėkojau, linkėjau gražios dienos. Galiausiai nusišypsojo ir ji.

Pagaunu save nustembančią dar kartą. Koks jis teisus, koks jis teisus!.. Pasižadu ir aš sau būti maloni net su piktomis kasininkėmis…

Kai pasidalinu savo pasvarstymu, jog žmona greičiausiai lauks su šventine vakariene, Andrius skuba prieštarauti, jog ne ji, o jis gamins maistą, mat yra baigęs virėjo specialybę ir mėgsta darbuotis virtuvėje. Žmonai leis ilsėtis ir ją lepins.

– Neįsivaizduoju savęs visą gyvenimą taip važinėjančio. Dirbu, kad uždirbčiau mūsų namui, bet vos tik uždirbsiu, mesiu tą darbą. Šeimai manęs trūksta, – tvirtai taria. – Beje, atsiprašau, kad sutrukdžiau skaityti knygą, – sako, pažvelgęs į mano ant kelių laikomą „Novečentą“.

Norisi gaudyti kiekvieną kaimyno žodį ir gestą, nors jis toks paprastas žmogus. O gal kaip tik dėl to, kad toks paprastas?

Klausiu apie Vokietiją. Andrius pasakoja, kad dirba aukštai, ant stogų, bet aukščio nebijo. Dirbant, sako, laikas greičiau lekia, o štai savaitgaliais niūru.

Ne tai, ką išvydau, mane sustabdė / Tai, ko neišvydau / Ar supranti, brolau? / Tai, ko neišvydau… ieškojau, bet visame begaliniame mieste to nebuvo, buvo viskas, išskyrus / Buvo viskas /

Rodo nufilmuotą savo sekmadieninį pasivaikščiojimą miesto gatvėmis: apsiniaukę, nė vieno žmogaus aplink, gatvės ilgos, siauros, klaidžios, pastatai seni ir aptrupėję.

Nebuvo tik pabaigos. Tai, ko nepamačiau, – kur visa tai baigiasi. Pasaulio pabaigos

– Šventė, visi namuose, – paaiškina. Netrukus priduria: – Plateliuose mes gyvename labai gražioje vietoje, prie pat ežero. Dukrelė turi kur žaisti, dažnai visi kartu einam grybauti į šalia esantį mišką. Eisim ir kai grįšiu.

Kuriam laikui abu nutylam. Išgirstame traukinio dundėjimą, jaučiame artėjančius namus. Moteris per garsiakalbį praneša, kad tuoj bus mano stotis – Telšiai.

Su Andriumi šiltai atsisveikiname ir net apsikabiname kaip seni draugai. Jis padeda man nukelti nuo viršutinės lentynos krepšį. Plungę Andrius pasieks po dvidešimties minučių, užtat jau dabar įsivaizduoju stotyje jo laukiančią žmoną, tikriausiai su mažyle.

Jėzau, bet ar tu matei kelius? / Mačiau, jų tūkstančiai, kaip jūs ten ir išsirenkat savąjį / Išsirenkat moterį / Namus, žemę, kuri būtų jūsų, peizažą, kad žiūrėtumėt į jį, ir būdą, kaip numirti

Mano pirmas laiptelis, antras laiptelis, trečias laiptelis… Ir krentu į glėbį mamai ir tėčiui. Jie šypsosi ir džiūgauja, saujon įduoda automobilio raktelius, kad parvairuočiau pati, pasakoja savo naujienas ir domisi manosiomis. Mums parvykus iš būdos išsirango apsimiegojęs šuo, bet išvydęs mane nuveja miegus į šalį – ima džiaugsmingai šokčioti, draugiškai loti ir ieškoti bet ko, ką galėtų nutverti ir duoti man, kad mesčiau, o jis gaudytų.

Sėdame vakarieniauti, papasakoju tėvams apie Andrių. Jo ir šeimos didysis susitikimas jau tikriausiai įvykęs. Gera.

Savaitgalį tvarkomės namus, pakvepiname juos cinamonu ir obuoliais, nes kepame pyragą. Namuose perskaitau visą „Novečentą“.

Pasak legendos, genialusis pianistas Novečentas gimė laive ir niekuomet nebuvo išlipęs į krantą. Tam buvo pasiryžęs vienintelį kartą, žengė tris laiptelius ir išsigando neišvydęs pabaigos. Pasaulis jam buvo per didelis, tiesiog begalinis, ir jis suprato, kad tokiame pasaulyje nemokėtų gyventi. Apsisuko, grįžo atgal į laivą ir daugiau niekuomet, niekuomet iš jo neišlipo. Laive ir mirė.

Nei aš, nei Andrius, nei bet koks kitas žmogus nežengtų tais trimis laipteliais žinodami, kad po jais nėra pabaigos. Nėra laukiančio mylimo žmogaus, šuns, katės, svarainių arbatos, pliušinio meškino, rudens nurausvintų obuolių, išaugtų batų.

O kaip / Nebijot jūs pamišti vos pagalvoję apie tokią begalybę, vos pagalvoję? Kaip jūs nebijot ją pajusti… /

Bijom. Todėl užsiklojam namais.

Šis tekstas buvo rašytas G. Morkūno vardo esė konkursui, publikuojamas autorei leidus.

3 Comments