Ar kada susimąstėte, jog kasdien daugybė pinigų ir jėgų skiriama tam, jog kruopščiai išanalizuoti mūsų polinkius, elgesį, reakcijas. Veikia specialūs studijų centrai, laboratorijos, triūsia tūkstančiai specialistų, siekdami vienintelio tikslo – atrasti būdus, kaip mus priversti pasielgti norimu būdu. Kasdien buriasi naujos interesų grupės, gaminamos naujos prekės, pasiūlomos naujos paslaugos, pramogos ir jų kūrėjams svarbu, kad jų alktume.

Kaip žmogų paversti vartojimo mašina? Pirmiausia, patalpinti į nuolatinį informacijos srautą, kuriame nebėra laiko susimąstyti, gilintis, bet tenka nuolat reaguoti. Ilgainiui žmogus atpranta gilintis net tada, kai turi galimybę.

Antras svarbus žingsnis – paskatinti norėti ir vėl norėti. Vienas iš šiuolaikinės rinkodaros specialistų Sethas Godinas moko, kad veiksminga rinkodara turi orientuotis ne į žmonių poreikius, kurie, kaip čia besistengtume, vis vien turi ribas, bet į norus, kurie gali daugintis iki begalybės. Svarbu pripratinti žmogų norėti vis ko nors daugiau ir taip užtikrinti, kad vartojimas taptų amžinuoju varikliu.

Pagaliau, trečias žingsnis, apgaubti žmogų įsitikinimo, kad laisvė – tai galimybė nuolat rinktis kažką naujo, skraiste. Tol, kol žmogus bus įsitikinęs, kad tikroji laisvė, tai pasirinkimas tarp dviejų prekių, jog bet kokie įsipareigojimai yra nereikalingas suvaržymas, o prasmės klausimas tėra depresijos, kurią dera prislopinti tabletėmis, apraiška, vartojimo ideologijos nuaustas voratinklis veiks nepriekaištingai.

Visais laikais vyksta labai rimta kova už kiekvieną žmogų. Šioje kovoje keičiasi ginklai, strategija, tačiau ne jos dramatizmas. Juk kovojama dėl Amžinybės.

Esame nuolat gundomi pildyti savo gyvenimo kelionmaišį, žvalgytis ir pavydėti, kad kitas turi daugiau, jo kelionmaišį puošia daugiau blizgučių, jis madingesnis, į jį daugiau telpa. Deja, vis dažniau nutinka, kad, susirūpinę kelionmaišio pildymu, visai pamirštame, kad tai tik kelionmaišis, kurio paskirtis padėti mums kelionei, o ne priploti prie žemės.

Prigrūstas kelionmaišis yra tapęs sėkmingo gyvenimo simboliu. Ne jis mums, bet mes jam pradedame tarnauti. Jis tampa mūsų gyvenimo centru. Mes nebeturime nei laiko, nei jėgų klausytis savo širdies, Dievo kvietimo. Tarnaujame savo naujajam stabui ir niekaip negalime suprasti, kodėl viduje tuštuma tik didėja, kodėl taip neramu ir ilgu.

Priklausomybė nuo kelionmaišio ne mažiau pavojinga nei nuo kokių nors kvaišalų. Čia taip pat atrasime neigimą, gynybines reakcijas ir daugybę kaltinimų aplinkiniams ir visam pasauliui. Esą labai neteisingam ir niūriam. Neigimą palaiko ir tai, jog dauguma būtent taip gyvena.

Tačiau kalbėkime ne apie kitus, bet apie save. Jei esate laimingi, jei jaučiatės savo vietoje čia, prie prigrūsto kelionmaišio, tegaliu išreikšti nuostabą ir neįkyrauti kalbomis apie savęs atradimo kelionę. Tikrai yra malonesnių ir daugiau ekonominės naudos teikiančių dalykų nei šios knygos skaitymas. Ji skirta ne tiems, kurie niekada nenusideda, sugeba visas kliūtis įveikti savo jėgomis ir niekada nesijaučia nevykėliais, bet tiems, kurie jaučia vidujai sukilusi tikrumo troškulį, Dievo Karalystės ilgesį, kurie vis klumpa ir dažnai jaučiasi pasiklydę, kurie jau nebesigėdija savo silpnumo ir gali ištarti – Viešpatie, ateik ir išgydyk.

Kaip Dievas gydo priklausomybę nuo kelionmaišio? Ne, jis nieko neatima ir neprimeta išgydymo prievarta. Jis padovanoja viltį, tikėjimą ir meilę. Jei atveriame savo kelionmaišį šioms dovanoms, mūsų gyvenimuose pradeda vykti esminės permainos. Jei jų neišsigąstame, jei drįstame leistis į kelionę su Dievu, tai netrukus nustebę pamatome, kad kelionmaišis tuštėja, o gyvenimas pilnėja. Ar tai lygiaverčiai mainai – čia jau kiekvienas turime apsispręsti pats.

Fragmentas iš A. Navicko knygos KELIO BENDRIJA.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *