Šiandien tapo įprasta viešojoje erdvėje apie krikščionybę kalbėti kaip apie uniformą, kurią esą kiekvienas tikintis žmogus užsideda ir privalo kruopščiai prižiūrėti, nes už kiekvieną dėmelę ant jos laukia griežta bausmė. Šis vaizdinys tikrai nieko bendro neturi su ta Gerąja Naujiena, kurią skelbia ir liudija krikščionys. Jo išplitimą galima paaiškinti nebent perkėlimo mechanizmu, į krikščionybę projektuojama nūdienos netikinčio žmogaus savijauta, kurios jis nenori pripažinti. Įdėmiau įsižiūrėkime, kas šiandien viešumoje vadinama „laime“. Esame mokomi, jog būsime laimingi, jei mylėsime pinigus, galią, karjerą, tačiau, deja, ne pačius save. Esame mokomi, kaip svarbu yra įvaizdis, t. y. paradinė uniforma, ir daugybės žmonių gyvenimas yra tapęs tarnyste sėkmingo gyvenimo įvaizdžiui. Svarbiausia atrodyti, jog esi „kietas“, moki linksmintis, tau viskas sekasi, o tai, kas iš tiesų yra tavo viduje, niekam, taip pat ir tau, neturi rūpėti.

Iš tiesų paprasčiau vadinti krikščionis fanatikais, atsilikėliais, veidmainiais, kietakakčiais, nei drąsiai sutikti pamatinį klausimą, kuriam krikščionys raginami skirti ne mažiau nei keturiasdešimt dienų prieš Velykas – kaip iš tiesų, žmogau, gyveni? Ar pažįsti pats save, ar tik bandai būti toks, kokį norėtų matyti kiti, koks esi patogus įsigalėjusiam vartojimo kultui? Ar turi drąsos save priimti ir mylėti, ar jautiesi tik tuštuma, kurią būtina pripildyti įvairiausiomis sėkmės formulėmis?

Gavėnios laikotarpis nėra atsitraukimas nuo gyvenimo, tai veikiau pastanga atsisakyti uniformų, šarvų, kurie mums ne tiek padeda, bet trukdo, tačiau tiek prie jų įpratome, kad nebesuvokiame, jog gali būti ir kitaip. Tai laikotarpis, kai esame raginami būti dėmesingesni tiek sau, tiek šalia esantiems, raginami prisiminti, jog esame žmonės, o ne tik tam tikros socialinės funkcijos.

Vis dažniau girdime teiginį, kad visos šių laikų ekonominės, finansinės, politinės krizės kyla pirmiausia dėl sumaišties mūsų galvose ir širdyse. Turėjome daugiau nei ketvirtį amžiaus įsitikinti, kad galima perrinkti Seimą, pakeisti Vyriausybės narius, sugalvoti įvairių kovos su korupcija strategijų, tačiau kas kartą grįžtame į tą pačią pelkę, nes nesugebame suvaldyti kiekvieno iš mūsų viduje slypinčio chaoso, absurdiško įsitikinimo, kad gyvenimas – tai arši kova dėl pinigų, galios ir pripažinimo. Susikuriame visų mūsų bėdų „atpirkimo ožius“ ir aršiai su jais kovojame. Liūdniausia, net jei laimime šią esą svarbiausią gyvenimo kovą, netrukus įsitikiname, kad problemos niekur nedingo, tik tapo dar sudėtingesnės, o po kovos liko dar daugiau žaizdų ir skausmo.

Gavėnia ragina stabtelėti ir susivokti, kas iš tiesų esame, ko norime, kas mums svarbu. Labai sunku neišsibarstyti kasdieniuose rūpesčiuose, neapkursti nuo nuolatinio šurmulio, būtent todėl krikščionybė pasiūlo tris svarbius ginklus: maldą, pasninką ir išmaldą. Vėlgi šie krikščioniški ginklai jokiu būdu nereiškia traukimosi nuo gyvenimo, tai veikiau būdas išgydyti užkalkėjusias gyvenimo arterijas. Malda – tai pirmiausia sąžiningas žvilgsnis į save bei savo ribų suvokimas, taip pat klausimas apie kelionės tikslą. Pasninkas – tai pirmiausia įvairiausių priklausomybių tirpdymas. Priminimas, kad mes esame laisvi rinktis, ir didžiausias kliuvinys šiai laisvei yra tai, jog esame tapę tam tikrų įpročių vergais. Pagaliau išmalda – tai raginimas būti dėmesingiems šalia esantiems žmonėms, jų rūpesčiams, problemoms.

Gavėnia – tai galimybė vėl save priimti ir pamilti. Ne kaip pasaulio centrą, bet kaip keleivį, keliaujantį per savo gyvenimo dykumas ir slėnius ir nuolat auginantį unikalią tapatybę, leidžiančia įsitraukti į bendrystės harmoniją.

Andrius Navickas

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *